Scena iš rež. Jono Tertelio spektaklio „Kaulinis senis ant geležinio kalno“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka 
Scena iš rež. Jono Tertelio spektaklio „Kaulinis senis ant geležinio kalno“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

„Teatro žurnalas“ (Nr. 12–13)

Jau vien tai, kad šiandien Lietuvoje galime kalbėti apie teatro vaikams viziją, idealų jo modelį, liudija teigiamus pokyčius šioje meno srityje. Į „Teatro žurnalo“ anketos klausimus paprašėme atsakyti skirtingų sričių scenos menininkų, kryptingai ir nuosekliai kuriančių vaikams. Požiūrių ir sampratų įvairovė, tikimės, padės susidaryti įspūdį apie kryptis, kuriomis šiandien plėtojasi scenos menas vaikams ir jaunajai auditorijai, ir galbūt atvers naujų raidos perspektyvų.

Birutė Banevičiūtė: „Netikiu teatru visai šeimai“

Kada ir kodėl pasirinkote teatro vaikams kryptį? Kokią matote prasmę?

2006 m., po to, kai tuometė Švedijos kultūros atašė Chris Schanlaer supažindino su šokio spektaklių vaikams kultūra. Iki tol dirbau su vaikais, kūriau su jais šokio ir muzikinius judesio spektaklius vaikų meninėje studijoje „Diemedis“ ir Šiuolaikinės mokyklos centre. Šokėjų amžius buvo nuo 2 iki 20 metų, scenoje dalyvaudavo apie 100 vaikų.

Tuo pat metu kūriau šokio spektaklius ir suaugusiesiems, juose dalyvaudavo profesionalūs šiuolaikinio šokio šokėjai. Kai susidūriau su idėja, kad suaugusieji šoka mažiems vaikams, supratau, kad tai galimybė sujungti mano pedagoginę ir meninę patirtis naujame kontekste.

2009 m. sukūriau pirmą savo šokio spektaklį vaikams „Bala žino“. Nuo to laiko esu sukūrusi septynis šokio spektaklius įvairaus amžiaus vaikams, trys iš jų skirti kūdikiams iki trejų metų. Buvau pirmoji Lietuvoje, sukūrusi šokio spektaklį vaikams iki trejų metų – „Mozaika“ (2012). Šokio spektakliai vaikams man asmeniškai – tai naujas iššūkis, kuriame savo menines ambicijas turiu suderinti su siekiu susikalbėti su mažaisiais žiūrovais. Prasmę vaikų atžvilgiu matau tokią, kad jiems suteikiama galimybė patirti kitokius išgyvenimus nebuitinėje aplinkoje. Būdami kitokioje aplinkoje, jie ir reiškiasi kitaip, skatinama jų vaizduotė, kuriasi meninės patirtys, kurios vėliau padeda susiformuoti meno poreikiui.

Kaip renkatės spektakliams temas, raiškos priemones? Kaip vertinate aktualijų teatrą vaikams?

Skaitau psichologinę ir meninę literatūrą, analizuoju, kuo kokio amžiaus vaikai domisi, kaip reiškia savo mintis, kartu keliu jiems iššūkius ir pateikiu idėjų, kurios skatintų mąstymą. Spektaklių metu stebiu jų reakcijas, ir pagal tai kyla idėjų naujiems spektakliams. Pavyzdžiui, sukūriau „Mozaiką“ ir pastebėjau, kad, nors spektaklyje ir buvo vietų, kur vaikai galėjo judėti, bet jie judėjo būdami savo – žiūrovų – vietose, mačiau, kad jiems to neužtenka, kad jie nori smarkiau išreikšti savo emocijas, kilusias stebint spektaklį.

Todėl kilo mintis sukurti interaktyvų spektaklį „Spalvoti žaidimai“, kur vaikai galėjo išeiti į sceną ir kartu su šokėja atlikti judesius. Tačiau vėl pastebėjau, kad kai kuriems vaikams ilgiau užtrunka susivokti ir nuspręsti, ar jie nori eiti į sceną, todėl sugalvojau spektaklį „Šviesiukai“, kuriame vaikai gali įeiti ir išeiti iš scenos, kada jie nori, ir dalyvauti veiksme tiek, kiek jie nori.

Mažiems vaikams iki trejų metų sunku išlaukti daugiau nei 7–10 minučių tam, kad išreikštų savo emocijas, kilusias stebint spektaklį, todėl svarbu į tai atsižvelgti kuriant spektaklius tokio amžiaus vaikams. Žinoma, spektakliuose tokiems mažiems žiūrovams pagrindinės raiškos priemonės – judesys, spalvos, formos ir garsai. Kitaip sakant, tai, ką jie atpažįsta, net jei ir nežino jų pavadinimų. Tokiame amžiuje visiškai netinka perkeltinės, t. y. metaforinės, prasmės. Tai tiks po trejų metų. Atsižvelgdama į šiuos ypatumus, ir kuriu spektaklius.

Kaip bandote derinti savo, kaip menininkės, saviraišką ir konkrečios auditorijos grupės poreikių tenkinimą?

Man tai lengva, jei tikrai noriu susikalbėti su žiūrovais. Nuo pat pradžių tai supratau ir vadovavausi. Labiausiai man nepriimtina, kai menininkai ima specialiai juokinti vaikus, taip tikėdamiesi patraukti jų dėmesį. Manau, tai nesąžininga vaikų atžvilgiu ir neprofesionalu meniniu požiūriu.

Kaip vertinate teatro vaikams ir jaunajai auditorijai padėtį Lietuvoje? Kokias įžvelgtumėte svarbiausias problemas? Ar pastebite kokių nors pokyčių šioje srityje?

Teatro vaikams padėtį man sunku vertinti, daugiau domiuosi šokio spektakliais vaikams. Jų nėra daug, „Dansema“ kol kas vienintelė kryptingai dirba šioje srityje, matau kitų choreografų bandymų kurti vaikams, bet manau, kad jiems dar trūksta įsigilinimo į vaikų, kuriems kuria, amžiaus psichologinius ypatumus, kad spektaklis tikrai būtų vaikui, o ne jo tėvams.

Netikiu teatru visai šeimai, nemačiau Lietuvoje tikrai gero spektaklio visai šeimai. Mačiau spektaklių tėvams su nedideliais intarpais vaikams. Bet negaliu kalbėti apie visus spektaklius Lietuvoje, nes visų nemačiau, kalbu apie tuos, kuriuos teko pamatyti. Vienas iš pavyzdžių: vaikams iki metų rodomas žalias kamuolys, pridėtas aktorei prie pilvo, taip vaizduojamas gimdymas. Metų amžiaus vaikas tikrai nesuvokia, kad kamuolys, pridėtas prie pilvo, yra vaikas, augantis mamos pilve. Tai man rodo kūrėjų neprofesionalumą, nes tas spektaklis nėra skirtas vienų metų amžiaus vaikams, kaip deklaruojama. Apstu ir kitų pavyzdžių. Aš tikiu teatru vaikams ir labai aiškiai matau, kada kūrėjai tikrai įsigilinę ir suvokia mažųjų žiūrovų interesus ir galimybes.

Ar bendradarbiaujate su ugdymo įstaigomis? Jei taip, kokiu būdu?

Bendradarbiaujame su vaikų, kūdikių namais, Vilniaus specialiojo ugdymo centru „Aidas“, Vilniaus „Šilo“ mokykla, kur mokosi vaikai, turintys įvairių negalių. Bendraujame su asociacija „Lietaus vaikai“, kuri vienija šeimas, turinčias vaikų autistų. Kviečiame juos nemokamai stebėti spektaklius, kartu kuriame spektaklius su vaikais, vedame kūrybines šokio pamokas.

Kurios užsienio šalies patirtį laikytumėte sektinu pavyzdžiu teatro vaikams ir jaunimui srityje?

Manau, skandinavų, ypač – teatro paaugliams srityje. Jie atvirai ir drąsiai nagrinėja įvairias socialines problemas, net politines.

Kaip manote, ar spektaklis vaikams jau savaime yra kultūrinė edukacija, ar vis dėlto egzistuoja edukacinio spektaklio modelis?

Manau, kad bet koks meno kūrinys veikia žmogų, kad ir kokio amžiaus jis būtų. Susidūrimas su menu keičia žmogaus vidines patirtis, tokiu būdu jis auga, t. y. edukuojasi (nuo lotyniško žodžio „educare“ – „semtis, augti“). Man bet koks menas yra edukacija plačiąja, emocinės patirties auginimo prasme. Edukacinių spektaklių – siaura, pamokomąja prasme – nekuriu, nes, kaip minėjau, tikiu žmogų keičiančiąja meno galia.

Kokius savo darbus paminėtumėte kaip labiausiai pavykusius ir kodėl?

Visus savo spektaklius kūdikiams laikau pavykusiais, nes suradau būdą, kaip kalbėtis su vaikais, kurie dar nemoka kalbėti. Iš jų reakcijų suprantu, kad jie mane supranta ir kartu keičiasi, tyrinėja, patiria, auga dvasiškai, stiprėja fiziškai.

Kokie pagrindiniai iššūkiai ir sunkumai, kuriant vaikams ir jaunimui?

Rasti būdą, kaip su jais kalbėtis ne tampant jais, o būnant su jais, ne veblenant jiems plonais balseliais ir banaliais tekstais (čia ir apie choreografiją kalbu perkeltine prasme), o pateikiant jiems profesionaliai sustruktūruotą meno formą, kuri žadina jų išgyvenimus, jausmus, skatina mąstyti ir savaip interpretuoti.

Kokia yra jūsų teatro vaikams ir jaunimui vizija? Kaip įsivaizduotumėte idealų spektaklį vaikams?

Man idealus spektaklis vaikams toks, kuris sukelia jų emocijas ir leidžia tas emocijas reikšti tada, kai jų kyla, o ne po spektaklio.

Scena iš rež. Pauliaus Tamolės spektaklio „Raudonkepurė“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš rež. Pauliaus Tamolės spektaklio „Raudonkepurė“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Paulius Tamolė: „Svarbu neįžeisti, neatstumti, nesityčioti iš savo žiūrovo“

Kada ir kodėl pasirinkote teatro vaikams kryptį? Kokią matote prasmę?

Pirmasis mano darbas, spektaklis „Raudonkepurė“ (2016), pasirodė, kai mano dukrai buvo penkeri. Ji mano mūza ir įkvėpėja. Tik tapęs tėvu pajutau spektaklių vaikams stygių. Dažnas Lietuvos kūrėjas orientuojasi į suaugusį žiūrovą, o mažiesiems mūsų teatro žiūrovams dėmesio pritrūksta. Pamatęs nišą, ryžausi ją išbandyti. Kaip tėvas, natūraliai ėmiau savęs klausti, kokio teatro norėčiau savo vaikui, kur su juo mielai nueičiau. Radęs atsakymus, juos ėmiausi realizuoti scenoje.

Prasmės, manau, yra ir labai daug tame, ką darau. Neformuodami įpročio nuo mažumės eiti į teatrą ir domėtis menu, po dvidešimties metų galėsime tik guostis, kad teatre nebeliko žiūrovų.

Kaip renkatės spektakliams temas, raiškos priemones? Kaip vertinate „aktualijų teatrą“ vaikams?

Visos temos ateina iš mano patirties, iš mano aplinkos, iš to, kas man svarbu, kas mane jaudina, dėl ko neramu, kuo noriu pasidalyti su kitais. Visada prieš leisdamasis į kūrybinį procesą atlieku tam tikrą tiriamąjį darbą – susitinku su būsimu žiūrovu. Dažnai į kūrybinę komandą pasikviečiu psichologų arba konkrečios temos ekspertų, kad jie tiesiogiai supažindintų kolegas kūrėjus su temos problematika.

Kaip bandote derinti savo, kaip menininko, saviraišką ir konkrečios auditorijos grupės poreikių tenkinimą?

Mažiausiai galvoju apie save ir savo poreikius, man svarbu, kad kolegos aktoriai, kompozitoriai, scenografai jaustųsi spektaklio bendraautoriai ir kūrėjai. Man labai svarbi auditorija, kuri žiūrės spektaklį, jų lūkesčiai. Man svarbu neįžeisti, neatstumti, nesityčioti iš savo žiūrovo, kad ir kokio amžiaus jis būtų: penkerių ar penkiasdešimt penkerių metų. Jeigu derini – viskas susiderina. Tarp scenos ir žiūrovo, mano manymu, turi būti ne ketvirta siena, o bendra tema, apie ką mes kalbame spektaklyje arba apie ką norime padiskutuoti.

Kaip vertinate teatro vaikams ir jaunajai auditorijai padėtį Lietuvoje? Kokias įžvelgtumėte svarbiausias problemas? Ar pastebite kokių nors pokyčių šioje srityje?

Matau tik gerus pokyčius. Turime spektaklių visoms amžiaus grupėms nuo kūdikių iki 99 metų vaikų. Turime festivalį vaikams. Gal kiek trūksta drąsių ir novatoriškų sprendimų patiems spektakliams, kad drąsiau imtumėmės eksperimentuoti, kad nebijotume savo vaikams duoti tai, ko jie mažiausiai tikisi.

Didžiausias iššūkis – tai teatras paaugliams. Tokio amžiaus žiūrovas – gana įnoringas, nors, kita vertus, jį prisikviesti į teatrą yra labai sunki užduotis.

Ar bendradarbiaujate su ugdymo įstaigomis? Jei taip, kokiu būdu?

Bendradarbiauju labai įvairiomis formomis. Porą valandų per savaitę dirbu Vilniaus licėjuje, turiu progą susitikti su jaunimu ir pasidalyti savo įžvalgomis apie teatrą – ten labai daug jaunimo, mylinčio teatrą. Esu dirbęs „Kūrybinių partnerysčių“ projekte, kuris leido aplankyti ne vieną Lietuvos mokyklą. Dabar Lietuvos nacionaliniame dramos teatre rengiame edukacines veiklas ir užsiėmimus moksleiviams „Drąsi klasė“, „Lietuvos vizija 2118“ ir pan.

Kurios užsienio šalies patirtį laikytumėte sektinu pavyzdžiu teatro vaikams ir jaunimui srityje? 

Kiekvienoje šalyje, manau, galima rasti gerųjų pavyzdžių, kuriuos galima parsivežti ir taikyti mūsų šalyje. Iš Didžiosios Britanijos pasisemčiau patirties istorijų pasakojimo (storytelling) metodo taikymo įvairiausiose veiklose. Švedijoje yra puikiai išplėtotas teatro prieinamumas ir meninis švietimas. Vokietijoje teko dalyvauti studentų organizuotame teatro festivalyje. Visa atsakomybė buvo jų rankose, jie patys organizavo teatro šventę. Iki tokio sąmoningumo mums dar toli, bet viskas savo laiku.

Kaip manote, ar spektaklis vaikams jau savaime yra kultūrinė edukacija, ar vis dėlto egzistuoja edukacinio spektaklio modelis?

Esu įsitikinęs, kad mes žiūrėdami spektaklį tam tikra prasme šviečiamės ir lavinamės. Bet vis dėlto aš būčiau linkęs atskirti tuos dalykus: yra spektaklis, gali būti edukacinis spektaklis, kai mes tampame spektaklio dalyviais, ir yra edukacinės teatro veiklos.

Kokius savo darbus paminėtumėte kaip labiausiai pavykusius ir kodėl?

Tas kitas, kuris dar bus, bus labiausiai vykęs ir pasisekęs. O dabar vis dar mokausi iš savo klaidų ir iš asmeninės patirties.

Kokie pagrindiniai iššūkiai ir sunkumai, kuriant vaikams ir jaunimui?

Mūsų visų požiūris į „vaikiškus“ spektaklius yra pats didžiausias iššūkis. Biudžetai dažnai būna „vaikiškam“ spektakliui, o reikalavimai patys aukščiausi. Taip pat turime labai daug eksperčių mamų, koks turėtų būti spektaklis jos vaikui ir kas jam patinka. Dažnai tenka galvoti, kaip padaryti, kad visi liktų laimingi – ir vaikai, ir jų tėvai. Yra tokių patirčių, kad spektaklis skirtas vaikams ir jiems spektaklis patinka, bet nepatinka tėvams. Ir tada kūrėjai yra blogi.

Kalbant apie jaunimą, kaip ir minėjau anksčiau, sunkiausia jį apskritai prisikviesti į teatrą. Kai ateina, tada lieka sudominimo klausimas. Šiandien tarsi teatras yra verčiamas konkuruoti ir su televizija, ir su filmų efektais, ir kompiuteriniais žaidimais ir „Youtube“ kanalu. Manau, kad turėtume atrasti savo stiprybes, misiją ir tvirtai to laikytis. Kitaip tariant, turime savęs klausti, ką teatras šiandien gali duoti jaunam žmogui? Gyvą emociją!

Kokia yra jūsų teatro vaikams ir jaunimui vizija? Kaip įsivaizduotumėte idealų spektaklį vaikams?

Visada stengiuosi pakviesti žiūrovą į pačią kūrybos pradžią ir drauge tapti kūrinio bendraautoriais. O idealus spektaklis yra tas, po kurio vaikai ir tėvai tampa bent truputį laimingesni dėl to, ką pamatė, ką išgyveno. Tai turėtų būti didesnė ar mažesnė šventė jų gyvenime, kuri įvyksta teatre, ir į jį norisi grįžti dar ir dar kartą.

Scena iš rež. Olgos Lapinos spektaklio „Žodžių fabrikas“. Darjos Nesterovskajos / Mayakovsky.ru nuotrauka
Scena iš rež. Olgos Lapinos instaliacijų spektaklio „Apie baimes“. Lauros Vansevičienės nuotrauka

Olga Lapina: „Teatras vaikams – kelias į profesinį nuolankumą ir sąžiningumą“

Kada ir kodėl pasirinkote teatro vaikams kryptį? Kokią matote prasmę? 

Yra du pagrindiniai aspektai, kurie lėmė susidomėjimą teatru vaikams ir iki šiol lemia šio darbo reikšmingumą mano profesinėje praktikoje. Pirmas dalykas: teatro vaikams specifika priverčia nuolat treniruoti pagrindinius profesinius įgūdžius, susijusius su kompozicijos valdymu, naratyvo konstravimu, formos išradingumu, įvairių atlikimo technikų ir meno formų derinimu.

Antra, teatras vaikams, kaip galbūt joks kitas, iškelia etinį profesijos aspektą, kuris įgyja itin didelę reikšmę šiuolaikiniame teatre. Teatro sričiai būdingos tendencijos, susijusios su asmeninių ir meninių ambicijų dialektika, patiria svarbią modifikaciją, jeigu yra kuriama vaikams: jiems visiškai nerūpi kūrėjų vardai ir apdovanojimai, jie nežino teatro rinkos specifikos, jie yra laisvi nuo išankstinių nuostatų, šia prasme jų žvilgsnis yra objektyviausias.

Kūrėjui tai galbūt nėra kelias į šlovę, bet tai yra kelias į taip retai šiandien pasitaikantį profesinį nuolankumą ir sąžiningumą.

Kaip renkatės spektakliams temas, raiškos priemones? Kaip vertinate aktualijų teatrą vaikams?

Temos teatre vaikams turi gana aiškias amžiaus nulemtas gaires. Kurdamas spektaklį, visada turi atsižvelgti tiek į teatro meno, tiek į profesionalios pedagogikos principus. Tačiau nemanau, kad teatre vaikams gali būti apskritai neįmanomų temų ar raiškos priemonių. Kūrybinis procesas bet kokiu atveju paklūsta įprastiems profesiniams dėsniams ir menine prasme arba tampa svarbiu šiuolaikinio teatro reiškiniu, arba ne.

Apskritai geras spektaklis vaikams yra tiesiog geras spektaklis, ir atvirkščiai. Jeigu kalbėsime apie aktualijų teatrą vaikams, manau, kad galioja tie patys dėsniai, kaip ir bet kokių aštrių ir karštų aktualijų atnešimas į sceną: jeigu tai daroma dėl pačių aktualijų, išliekamosios meninės vertės tokiuose spektakliuose būna mažai.

Kaip bandote derinti savo, kaip menininkės, saviraišką ir konkrečios auditorijos grupės poreikių tenkinimą? 

Nemanau, kad kūrybiniame procese vartoju terminus „saviraiška“ ir „poreikių tenkinimas“. Tačiau, kaip minėjau, matau didelę prasmę atsižvelgti į vaikų pedagogikos, psichologijos ypatumus. Jeigu į kūrybinį procesą žvelgsime labiau kaip į meninį tyrimą negu į meninę saviraišką, pastebėsime, kaip specifinės pedagoginės, socialinės, antropologinės žinios praturtina meninius sumanymus.

Kaip vertinate teatro vaikams ir jaunajai auditorijai padėtį Lietuvoje? Kokias įžvelgtumėte svarbiausias problemas? Ar pastebite kokių nors pokyčių šioje srityje?

Tradiciškai į Lietuvos teatrą vaikams vyrauja pesimistinis žvilgsnis, tai liūdna. Nepaisant to, kūrėjams, dirbantiems šioje srityje nuosekliai ir sąžiningai, jaučiu didelę pagarbą, nes žinau, kad tai liudija tam tikrą sąmoningai užimamą meninę ir pilietinę poziciją.

Rūpi ne tiek tai, kad gerų spektaklių vaikams trūksta, kiek susiklosčiusi paradigma, kad teatras vaikams yra dėkinga erdvė greitai, meniniu požiūriu beprasmiškai ir primityviai teatro produkcijai. Ne viename valstybiniame teatre susiduriu su nuostata „spektakliai vaikams nėra tikras teatras, bet vaikai mus maitina“, suprask: repertuare turi būti spektaklių vaikams, nes jie visada surinks salę, nes jų trūksta, nes taip yra, nors ir formaliai, atliekama teatro garbinga švietimo ir ugdymo funkcija.

O kodėl ir kaip kurti vaikams ir kaip taip susiję su bendra menine teatro vizija, dažniausiai nėra aptariama. Problemą įžvelgiu ten, kur teatras vaikams tampa marginalizuotu reiškiniu, o ne visaverte šiuolaikinio teatro su visais jam būdingais profesionaliais kriterijais dalimi.

Ar bendradarbiaujate su ugdymo įstaigomis? Jei taip, kokiu būdu?

Nors kol kas neturiu vaisingos tokio pobūdžio bendradarbiavimo patirties, įžvelgiu čia didelį potencialą. Viena vertus, tai priklauso nuo ugdymo įstaigų darbuotojų pasiruošimo leistis į sudėtingesnius, bet menine prasme įdomesnius bendradarbiavimo su kūrėjais procesus, neapsiribojant tik būtinu kultūrinių renginių minimumu.

Ne paslaptis, kad dažniausiai iš tų kultūrinių renginių laukiama nuspėjamo, pusiau pramoginio, pusiau didaktinio teatro. Kita vertus, tai priklauso nuo profesionalių teatrų pastangų kurti reikšmingus ir efektyvius bendradarbiavimo su mokytojais ir vaikais formatus, kurie galėtų tapti tiek konkretaus teatro spektaklio dalimi, tiek didesnės meninės ir edukacinės vizijos principu.

Kurios užsienio šalies patirtį laikytumėte sektinu pavyzdžiu teatro vaikams ir jaunimui srityje?

Labai didelį autoritetą teatre ir apskritai mene vaikams turi Skandinavijos šalys. Ten gausu pavyzdžių, kai švietimas, bendras lavinimas, pasaulio pažinimas, meninis ugdymas ir apskritai vaiko poreikių suvokimas susijungia į bendrą, holistinę visumą. Ši sritis turi ir dosnius finansavimo mechanizmus, ir daug specialistų bei ekspertų. Tačiau didelis teatro vaikams produkcijos skaičius toli gražu ne visada atitinka reikšmingą meninį lygį. Nesifokusuodama į kokią nors išskirtinę šalį, matau, kad įdomiausi rezultatai pasiekiami įvairiose tarpdisciplininėse praktikose, kur teatro dėsniai susijungia su kitais performatyviais menais, socialiniais projektais, mokslu, technologijomis.

Kaip manote, ar spektaklis vaikams jau savaime yra kultūrinė edukacija, ar vis dėlto egzistuoja edukacinio spektaklio modelis?

Manau, kad edukacinė sudedamoji spektaklyje laimi, kai yra puoselėjama sąmoningai, tačiau nemanau, kad egzistuoja tik vienas edukacinio spektaklio modelis. Kaip tradicinės režisūros mokyklos atstovė manyčiau, kad net labai į edukaciją orientuotam teatro įvykiui vis tiek galioja visų pirma profesionalaus teatro meno kriterijai.

Kokius savo darbus paminėtumėte kaip labiausiai pavykusius ir kodėl? 

Iš tradiciškiausių pastatymų galbūt verta paminėti spektaklį „Žodžių fabrikas“ Maskvos akademiniame V. Majakovskio teatre, nes kūrybinis procesas įtraukė sudėtingus atlikimo technikos metodus, raiškios, labai nevaikiškos estetikos paieškas ir žaidybinio teatro modelio analizės bei kūrimo principų tyrimą.

Iš tarpdisciplininių kūrinių norėčiau paminėti spektaklį „Apie baimes“ Valstybiniame jaunimo teatre. Jame pavyko persvarstyti įtraukimo ir dalyvavimo teatro dėsnius, patyrinėti nebūdingus teatrui vaikams aktoriaus buvimo ir istorijos konstravimo principus. Labai svarbiais pasiekimais šiuose ir kituose spektakliuose laikau mano į kūrybinę komandą pakviestų kolegų, kurie įprastai nekuria vaikams, darbą. Tam tikri teatro vaikams siūlomi kūrybiniai apribojimai ir laisvės leidžia aukščiausio lygio teatro profesionalams atrasti naujų kūrybos būdų.

Kokie pagrindiniai iššūkiai ir sunkumai, kuriant vaikams ir jaunimui?

Pragmatine prasme – menkas finansavimas, vangus požiūris į teatro vaikams reikšmę ir įdomesnių bendradarbiavimo tarp teatrų ir vaikų ugdymo profesionalų formatų stoka. Teatro etikos prasme – kūrimas jaunesnei, labiau pažeidžiamai auditorijai reikalauja ypatingo atsakingumo ir atsargumo.

Teatro kūrėjai yra priversti žengti į labai specifinių žinių apie vaiką teritoriją, nepasikliauti beatodairiškai vien tik savo paties vaikystės ar tėvystės patirtimi. Teatras vaikams su visu jo garbingu vaidmeniu visuomenėje ir neribotomis meninėmis galimybėmis turi daug pavojų tapti supaprastintu, didaktiniu ir naiviu meniniu reiškiniu.

Kokia yra jūsų teatro vaikams ir jaunimui vizija? Kaip įsivaizduotumėte idealų spektaklį vaikams?

Atsakymas į šį klausimą būtų labai panašus į atsakymą apie teatro vaikams sunkumus, nes matau poreikį keisti nusistovėjusius finansavimo mechanizmus ir teatro bei ugdymo srities profesionalų požiūrį į šio teatro praktiką.

Manau, kad didelę įtaką turėtų ir gausesnis dramaturgijos vaikams atsiradimas. Nežinau, ar gali būti idealus ir universalus spektaklis vaikams, tačiau tikiu, kad teatro praktikoje kartais nuostabiuoju būdu sutampa tema, priemonės, sumanymas, žiūrovo percepcijos mechanizmai, socialinė ir istorinė paradigma, planetų išdėstymas ir kosmoso dėsniai. Tada įvyksta teatro meno revoliucija. Tačiau man tai – ne fanfarų ir šūksnių, o tylos ir gilios ramybės apsuptas įvykis. Idealus spektaklis – ramus spektaklis.

Pokalbį su teatro vaikams kūrėjais Dalia Mikoliūnaite ir Žilvinu Ramanausku, Saule Degutyte, Ieva Jackevičiūte skaitykite čia.