Šv. Sofijos (Dieviškosios Išminties) katedra Kijeve.

EPA nuotrauka

Gal ir numanėte, kad Lietuva glaudžiai susijusi su Ukrainos valstybingumo įtvirtinimu, tačiau tikriausiai nustebsite sužinoję apie vieną iš netikėtų būdų. Per Tris Karalius mūsų netolima kaimynė euforiškai šventė nacionalinės Ortodoksų Bažnyčios įsteigimą. Naujai išrinktas metropolitas Epifanijus ir prezidentas Petro Porošenka priėmė istorinės svarbos dokumentą – tomosą iš ekumeninio Konstantinopolio patriarcho rankų.

Šis įvykis – dar vienas žiedas, pratęsiantis ilgą ir painią istorinių įvykių grandinę, nusidriekiančią toli į viduramžius. Dabartinė situacija išauga ir dėl Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje kadaise įgytos patirties. Apie tai neseniai viešėdamas Vilniuje kalbėjo ukrainiečių teologas Kirilas Hovorunas.

Aktyviai darbavęsis įvairiose religinėse bei akademinėse institucijose tiek Ukrainoje, tiek užsienyje, profesorius K. Hovorunas šiuo metu yra Lojola Marimonto universiteto Los Andžele Hufingtono ekumeninio instituto vykdomasis direktorius. Jo knygos bei straipsniai publikuojami ne vien anglų, ukrainiečių ir rusų, bet ir kinų kalba. Svečias Lietuvoje viešėjo Vilniaus politikos analizės instituto kvietimu.

Viešoje paskaitoje jis pateikė įžvalgų apie Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios savarankiškumo kelią. Profesorius pats aktyviai prisidėjo prie Ukrainos autokefalijos, kuri buvo vienas svarbiausių dabartinio prezidento užsibrėžtų tikslų. Deja, priešingai nei tikėtasi, prezidentui populiarumo ši ilgai ukrainiečių laukta dovana nepridėjo. Kodėl? Ir kokių netikėtų pasekmių visam regionui – buvusios LDK teritorijai – turi Ukrainos precedentas?

Valdžių simfonija

Katalikiškoje Vakarų tradicijoje susiformavusiems žmonėms nėra lengva suprasti stačiatikišką (tradicinis lietuviškas terminas) arba ortodoksišką (kitur pasaulyje nusistovėjęs graikiškos kilmės terminas) patirtį. Neįsigilindami į pamatines Rytų krikščionybę maitinančias idėjas nesugebėsime suprasti ir to, kas šiuo metu vyksta Rusijoje, taip pat ir Ukrainoje.

Politikos ir religijos susiliejimas – senas kaip pasaulis, o šiuo metu mums toks savaime suprantamas valdžių atskyrimo principas yra vienas didžiausių krikščioniškojo socialinio mokymo pasiekimų. Tačiau jam – vos geras šimtas metų. Nors Jėzus atsisakė tapti politiniu lyderiu, stipriai nuvildamas savo meto žmones, vėliau istorijoje krikščionių bendruomenės ir politika buvo glaudžiai susijusios. Ir nors Vakaruose ši sąjunga plėtojosi skirtingai, Bizantijos imperijoje nusistovėjo vadinamasis „valdžių simfonijos“ principas. Tai reiškia, kad Bažnyčia visą savo tapatybę ir turimą paveldą siejo su Bizantijos imperija: radosi vientisas religijos ir politikos lydinys. „Krikščionių sąmonėje būti imperijos dalimi ir Bažnyčios nariu reiškė vieną ir tą patį. Žmonės neskyrė religinės ir politinės tapatybės. Jiems tai buvo nesuvokiama idėja”, – priminė teologas.

Imperatorius Konstantinas suteikia imperatorišką valdžią popiežiui Silvestrui.

Bizantiškasis simfoninis mąstymas paliko neišdildomą antspaudą Bažnyčiai. Net ir turėdama reikalų su krikščionims priešiška Otomanų imperija, Turkijos valstybe, Bažnyčia mėgino rasti su ja įprastą santykį. Panašiai ir sovietmečiu „Bažnyčia savotiškai plėtojo simfoninius santykius su valstybe. Pavyzdžiui, Stalinas įtraukė Bažnyčią į užsienio politiką Artimuosiuose Rytuose ar Rytų Europoje, o Bažnyčia su tuo sutiko. Jai tai atrodė galimybė ieškoti sau palankių sąlygų, pasiūlant valstybei tam tikrų paslaugų.”

Naujoji Rusijos eklektika

Dabartinei Rusijos valstybei Rusijos ortodoksų Bažnyčia pasiūlė tai, ko jai trūko: naują ideologiją. „Senoji sovietinė ideologija paliko vakuumą, ir Bažnyčia jį pasistengė užpildyti.“ Ši ideologija, pasak Hovoruno, sudaryta iš įvairių elementų, kurių svarbiausią pateikė Bažnyčia. Tai eklektiška, postmodernistinė ideologija, mėginanti tarpusavyje suderinti vienas kitam prieštaraujančius dalykus: pavyzdžiui, imperijos ideologiją ir porevoliucines idėjas.

Bažnyčia padeda paaiškinti žmonėms, kaip šios nesuderinamos idėjos gali eiti kartu. Pavyzdžiui, svarbiausi Naujosios Rusijos pilietinės religijos simboliai yra istorinės asmenybės: šventasis caras Nikolajus II ir J. Stalinas. „Kaip žinoma, bolševikai po revoliucijos carą nužudė, tačiau šiandien jie „gali“ stovėti kartu. Ir Bažnyčia aiškina, kodėl tai įmanoma.“

EPA nuotrauka

Iš esmės ši ideologija manipuliuoja nostalgija, nusitaikydama į skirtingas grupes: siekia patraukti kraštutinius dešiniuosius, besiilginčius tarpukario laikų, kai viskas buvo tarsi aišku ir stabilu, – kartu tai ir fašizmo iškilimo laikai... Kraštutinės kairės žmonėms aukso amžius reiškia pokarį, kai plėtojosi socialistiniai judėjimai ir pan. „Rusiškasis režimas ir pats Putinas netiki nė vienu iš šių pasakojimų, tačiau puikiai jais manipuliuoja“, – teigia profesorius. „Jei žmogus siūlo dvi priešingas ideologijas, vadinasi, netiki nei viena.“

Anot pranešėjo, egzistuoja žmonės, nostalgiškai žvelgiantys į dar tolimesnius – Bizantijos laikus. Laikus, kai valstybė ir Bažnyčia rėmė viena kitą. „Tokių žmonių gausu Ortodoksų Bažnyčioje. Vienas aukštas hierarchas, grįžęs iš Rusijos, man pasakojo: „Tai buvo taip gražu, taip bizantiška, Putinas atlieka tokį gražų vaidmenį...“ Tad dauguma Bažnyčios atstovų palaiko Rusijos politiką: „Jie gins savo valstybę nuo bet kokios atsakomybės vien dėl to, kad išsaugotų tą sapną.“

Ukraina – įskeltas monolitas

Ukraina neabejotinai yra bizantiškojo pasaulio šalis, išaugusi iš tos pačios tradicijos, kaip ir Rusija. Tačiau jos iškilimas susijęs ir su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, o tai nemažos svarbos dalykas.

Ukrainos arba Kijevo Rusios metropoliją įsteigė ekumeninis patriarchatas. Metropolija anuomet reiškė didelę teritoriją, kurioje išplėtota svarbi organizacija, tačiau ji atsakinga ekumeniniam patriarchui. Savaime suprantama, kad Kijevo Rusia paveldėjo krikščionybės politinį mentalitetą, kuris suponavo labai artimą politikos ir religijos ryšį.

Dėl istorinių ir politinių aplinkybių vienu metu Kijevo metropolija buvo padalinta į dvi dalis: viena pateko Maskvos kunigaikštystės įtakon, o kita – LDK. Tiek maskvėnai, tiek LDK siekė užvaldyti Rusią, tad Bažnyčia buvo padalinta. Kaip ji gyvavo šiomis sąlygomis?

Iš kairės: Ukrainos prezidentas Petro Porošenko, naujasis primas Epifanijus, Ukrainos Rados pirmininkas Andrijus Parubijus.

EPA nuotrauka

„Kijevo metropolija buvo tarsi klonuota: atsirado du metropolitai ir abu save laikė teisėtais vadovais, tačiau jiems reikėjo ekumeninio patriarchato patvirtinimo. Abu priklausė dviem skirtingiems politiniams dariniams, ir Konstantinopoliui tai kėlė rimtą galvos skausmą. Siekdamas išlaikyti santykius tiek su Maksva, tiek su LDK, įteisino abu metropolitus“, – sako Kirilas Hovorunas.

Klonuotųjų metropolijų likimai susiklostė nevienodai, nes susidūrė su dviem skirtingomis politinėmis tikrovėmis.

LDK įtakon patekusi bažnytinė hierarchija ne kartą keitė savo būstinę, nes karų stipriai nusiaubtas Kijevo miestas nebuvo patrauklus institucijoms. Tad sostas buvo kilnojamas. Pavyzdžiui, metropolitas rezidavo Naugarduke, dabartinės Baltarusijos teritorijoje, o vienu metu – Vilniuje.

Maskvos kunigaikštystė tuo metu buvo monolitinė religinė valstybė, kurioje caro sprendimu buvo leidžiama praktikuoti tik vieną religiją. „Iš esmės maskvėnai „perlenkė“ simfonijos idėją: interpretavo ją dar stipriau nei pati Bizantija“ – įvyko politinės galios sakralizavimas. Viduramžiais Vakaruose išplitusią valdovų vainikavimo tradiciją perėmę Bizantijos patriarchai vainikuodavo imperatorius ir karalius karaliaus Dovydo pavyzdžiu. Maskvos caras Ivanas Žiaurusis taip pat įtraukė šią praktiką, tačiau pareikšdamas, jog yra vainikuojamas paties Kristaus pavyzdžiu...

 Lietuvoje ortodoksai labiau mokėsi, kaip apsieti su galingaisiais, o ne susilieti su jais.

„Kita tos pačios metropolijos dalis Lietuvoje pateko į modernios valstybės įtaką, kurioje niekas neturėjo religinio monopolio. Ortodoksams teko priimti kitus, juos toleruoti, o kartu ir visiškai savęs neinvestuoti į politinę galią, nesusilieti su valdančiaisiais. Lietuvoje ortodoksai labiau mokėsi, kaip apsieti su galingaisiais, o ne susilieti su jais“, – sakė K. Hovorunas.

LDK teritorijoje valdęs Kijevo metropolitas per šias patirtis išmoko gyventi kitoje tikrovėje, pasitraukė nuo simfonijos modelio. Tuo tarpu jo Alter ego tokios progos Maskvoje neturėjo. Šios abi patirtys dar ir šiandien stipriai ataidi.

Politika ir religija Ukrainoje šiandien

Dabartinėje Ukrainoje vyksta šių dviejų kultūrų konfliktas. Ką ši situacija reiškia politinio palaikymo prasme? „Nėra lengva tai įvertinti, – teigia prof. K. Hovorunas. – Visos, net ir protestantų, Bažnyčios Ukrainoje ieško savotiškos simfonijos su valstybe, su vietos valdžia...“ Kita vertus, tiek provakarietiški, tiek ir prorusiški Ukrainos prezidentai ieško Bažnyčių palaikymo.

„Pastaruoju metu vyko savotiškos varžybos, kas bus arčiau prezidento: Kijevo ar Maskvos patriarchato žmonės...“ – sakė pranešėjas. Nors šalies vadovas puoselėjo santykius su abiem Bažnyčiomis, „Porošenka nesukūrė simfonijos su nė viena iš jų, – jis sukūrė naują Bažnyčią“.

Anot teologo, Graikų apeigų katalikai elgiasi kur kas išmintingiau: „Turėdami ne vien Bizantijos, bet ir Romos patirtį, jie laikosi toliau nuo valstybės.“„Jie palaiko šiltus, geranoriškus ryšius su miesto ar kaimo valdžia. Kuria tokius simfoninius santykius, kurių ortodoksai siekia nacionaliniu lygiu. Graikų apeigų katalikams – tai visiškai nepriimtina.“

Visos, net ir protestantų, Bažnyčios Ukrainoje ieško savotiškos simfonijos su valstybe, su vietos valdžia...“ Kita vertus, tiek provakarietiški, tiek ir prorusiški Ukrainos prezidentai ieško Bažnyčių palaikymo.

Tad šiandien Ukrainos ortodoksai dar stengiasi stiprinti simfonijos pobūdžio santykius su valdžia. Tačiau „dalis žmonių, ir tai yra LDK paveldas, vadovaujasi idėja, jog nėra gerai aklai pasitikėti valdžia ar su ja sudarytais sandėriais. Reikia sumanumo, gal net pergudravimo, tačiau jokiu būdu nedera viską sudėti į valdžios ar politinio lyderio rankas. Stengiasi savo politinį investavimą diversifikuoti.“.

Įdomu tai, kad, anot profesoriaus, nepaisant ukrainiečių religingumo, jų prieraišumas Bažnyčiai nevirsta politine parama. Nė vienam prezidentui dar nepavyko išnaudoti žmonių religingumo per rinkimus. Kaip pažymėjo K. Hovorunas, net autokefalijos atveju P. Porošenkai šis istorinis pasiekimas pridėjo vos keletą palaikymo procentų. „Tai visiška smulkmena, žinant, koks stiprus buvo žmonių entuziazmas – Ukrainos autokefalija iš esmės sujungė ir suvienijo šiaip be galo susiskaldžiusią valstybę. Panašu, kad šis laimėjimas labai svarbiai nepakeitė P. Porošenkos rinkimų ateities.“

EPA nuotrauka

Dabartinėje Ukrainoje tikrai negyvenama religinio monopolio aplinkoje. Nors bergždžiai mėginama tą monopolį įtvirtinti: egzistuoja du patriarchatai, kuriems tenka tiek konkuruoti, tiek ir mokytis sugyventi įvairovėje.

Pasak teologo, kaip tik dėl šios priežasties religinis persekiojimas Ukrainoje neįmanomas. „Ukrainoje net ir norėdamas persekiojimų nesukelsi. Nėra ideologijos monopolio. Priešingai nei Rusijoje, kur, pavyzdžiui, įkalinami Jehovos liudininkai...“ Tiesa, Bažnyčios Ukrainoje netenka ankstesnių privilegijų, tampa lygios prieš įstatymą. Kai kam tokia lygybės situacija prilygsta katastrofai ir persekiojimui.

prof. Kirilas Hovorunas. Organizatorių nuotr.

Ukrainos autokefaliją dar turi pripažinti likusios 14 Bažnyčių. Ne vienai iš jų, pavyzdžiui, Serbijai ar Bulgarijai, šis etapas užtruko keletą dešimtmečių ar net šimtmetį. „Pripažinimas priklausys nuo Ukrainos Bažnyčios procesų: ar sugebės atsikratyti sovietinio paveldo, kuris labai stiprus; pademonstruos atvirumą, pagarbą kitoms religinėms tradicijoms.“

Beje, Kijevo metropolijos atkūrimas, atstatė situaciją, buvusią iki 17 amžiaus, ir tai liečia Kijevo metropolijos dalis dabartinės Lietuvos, Rusijos, Baltarusijos ir Latvijos teritorijoje. Iš esmės čia yra atkurta Ekumeninio patriarchato viršenybė. Visas šias teritorijas Konstantinopolis laiko savo nuosavybe. Tai reiškia, jog gali joms tiek suteikti autokefaliją, tiek palikti savo jurisdikcijoje. „Baltarusiai labai rimtai žvelgia į šią situaciją, nes jiems tai turi tiesioginių pasekmių, – užsiminė teologas.

Ar naujajai Ukrainos Ortodoksų Bažnyčiai pavyks išnaudoti istorinį šansą: galutinai išsivaduoti iš sovietinio paveldo, sukurti skaidresnę, pasauliečius įtraukiančią ir labiau susirinkimo dvasia gyvenančią bendruomenę? „Laukia ilga kova, pergalė nėra duota, bet yra vilties.“