Asociatyvinė nuotrauka. Unsplash.com

„Dabar esu drąsi, žinau, kur man eiti, kai sunku. Turiu vaiką ir labai gerą vyrą. Reikia nebijoti eiti prašyti pagalbos. Yra žmonių, kurie gali padėti, suprasti, jie nerodys į tave pirštu“, – sako pirmojo filmuoto pokalbio pašnekovė.

„Jaučiausi nemylima...“

Man buvo 16 metų, kai išėjau iš namų, pradėjau pati gyventi, užsidirbti... Gyvenimas su tėvais nebuvo lengvas, buvo trys broliai ir sesė, bet jaučiausi nemylima... Nuolat buvau kalta, mušama, nors nieko nepadariau bloga. Motina nuolat sakydavo, kad esu nuo kito tėvo. Iki šešerių metų mane augino močiutė, jos jau nėra. Motina mane buvo palikusi ligoninėje. Sakė, kad sergu, galiu mirti. Mama mane paliko, o tada atvažiavo močiutė ir mane pasiėmė. Nuo šešerių metų apsigyvenau pas tėvus.

Paprašiau, kad mane paimtų į globos namus, nes namie buvo nuolatinis triukšmas, girtavimas, neįmanoma ruošti pamokų. Turėjau pati tvarkyti namus, daryti valgyti, prižiūrėti jauniausią broliuką.

Vaikų globos namuose buvo geriau. Turėjau daug draugų, galėjau daryti, ką noriu. Pavyzdžiui, piešti. Mergaitė buvau gera, bet mokinė – vidutiniška. Man patiko koncertuoti, visur manęs buvo daug. Dažnai likdavau globos namuose, nenorėjau pas mamą. Atsimenu, kad mama buvo atvykusi tik kartą per šešerius metus...

Man pasiūlė eiti į specialiąją mokyklą mokytis siuvėja. Aš iškart sutikau. Susipažinau su drauge, kuri iš vieno pažįstamo pavogė telefoną. Aš buvau pilnametė, o ji – ne. Ji apkaltino mane, kad aš paėmiau tą telefoną. Man teko prisiimti bausmę.

„Nebeturėjau kur grįžti...“

Netekau laisvės trims mėnesiams. Po to nebeturėjau kur grįžti – mane išmetė iš profesinės mokyklos, negavau diplomo. Po to sutikau buvusią draugę, kuri pakvietė mane pas save gyventi. Gyvenome kartu metus.

Susipažinau su pora – vyru ir moterimi, kurie gyveno kartu. Žmona buvo prostitutė, jai reikėjo draugės... Jie pasakė, kad jiems manęs gaila, jog turi laisvą vietą bute, priims mane gyventi. Pagyvenau ten savaitę, o tuomet jie pasakė, kad už viską reikia mokėti, kažkaip jiems padėti. Neturėjau nei darbo, nei paramos, nieko.

Pasakė apie sąlygas, kuriomis galiu likti gyventi... Nelabai mačiau tų pinigėlių. Neturėjau kur eiti, kol neatvažiavo mano buvęs draugas. Jis atvažiavo kaip klientas, pasiūlė man pagalbą, draugauti. Vieną vakarą jis man parašė žinutę: „Ar nenori atvažiuoti pas mane? Gal užtenka ten sėdėti?“ O tie žmonės buvo prieš. Aš susirinkau savo daiktus, drabužius, o jis atvažiavo manęs pasiimti.

Dabar esu drąsi, žinau, kur man eiti, kai sunku. Turiu vaiką ir labai gerą vyrą. Reikia nebijoti eiti prašyti pagalbos. Yra žmonių, kurie gali padėti, suprasti, jie nerodys į tave pirštu.

„Prekyba žmonėmis yra Lietuvoje, šalia mūsų“

„Noriu pasakyti pagrindinį dalyką: prekyba žmonėmis yra Lietuvoje, šalia mūsų, mes susiduriame su tuo. Gal neatpažįstame šito nusikaltimo ar žmonių, pakliuvusių į šią situaciją, bet tai vyksta ten, kur gyvename. Prekybos žmonėmis nusikaltimas susideda iš kelių detalių: verbavimo, gabenimo, išnaudojimo laikotarpio“, – sako Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ bendruomenės Pagalbos nukentėjusiesiems nuo smurto programos vadovė Angelė Lazauskienė.

Verbavimas vyksta ten, kur žmogus gyvena. O jis gyvena ten, kur gyvename mes. Ir nuo mūsų priklauso, kaip atpažįstame tuos nusikaltimus ir ką sakome žmonėms, kurie yra nukentėję: ar jiems slėptis, ar jiems save kaltinti, ar pasakyti, kad suprantame, kokioje jie padėtyje, ir suteiksime jiems pagalbą.

Mes nesuprantame, neįsigiliname, neįvertindami situacijos šiek tiek tuos žmones nuteisiame . Atrodo, kad lengviausia pabėgti iš tos situacijos, su niekuo nekalbėti, nesikreipti pagalbos, likti vienam su ta paslaptimi ir gyventi. Ir tada atsitinka keli svarbūs dalykai: nusikaltėliai jaučiasi nebaudžiami, mes nežinome, kad tokie nusikaltimai vyksta, neįvyksta teisingumas.

Kaip nusikaltėliai renkasi tuos žmones?

Dažniausiai renkasi pažeidžiamą žmogų. Tas žmogus dažniausiai jaunas, be šeimos paramos, vienišas, turintis priklausomybių. Tai gali būti žmonės, turintys negalią, jos nepripažįstantys. Tokius lengviau apgauti, įtraukti, užverbuoti, kažką nerealaus pažadėti. Jei anksčiau žinojome, kad žmonės būdavo išvežami užsiimti prostitucija, tai dabar matome daug naujų formų: išnaudojimas daryti nusikaltimus, išnaudojimas dirbti nemokamai, konsumacija, vebmodeliai. Atpažinti nusikaltimą nėra paprasta pačiam žmogui, kuris įtraukiamas. Jį atpažinti nėra paprasta ir šeimai, bendruomenei, netgi socialiniams darbuotojams ir policijai. Pirmi ženklai, kuriuos turime stebėti, yra tai, kas nėra ir negali būti tiesa. Svarbiausias dalykas yra logika ir racionalus sprendimas. Jei tokio atlyginimo, nemokėdamas kalbos ar neturėdamas ypatingos specialybės, negausi, vadinasi, tu jo ir negausi, kažkur slypi apgaulė. Jei nepažįstamas žmogus sako, kad „tu man rūpi, noriu tau padėti“, tai nebūtinai yra tiesa.

Mes tikrai žinome, kur yra rajonas, kur stovi žmonės ir siūlo seksualines paslaugas. O už jų nugarų stovintieji juos išnaudoja. Ir tai yra nusikaltimas. Mes žinome, kaip išnaudojami pažeidžiami žmonės prekiauti narkotikais. Nubaudžiami dažniausiai tie patys žmonės, kurie yra priklausomi. Jais naudojamasi, kad jie pardavinėtų narkotikus. Sunku pastebėti ir dalyvauti procesuose, kurie yra sunkūs. Pabūti su žmonėmis sunkią valandą nėra paprasta. Galima suteikti emocinę paramą žmogui, kai jam sunku. Būti kartu su žmogumi apklausose, teismo posėdžiuose.

Sunku kalbėti apie tuos nusikaltimus. Viešinti irgi reikia mokėti, kad dar labiau jiems nepakenktume. Negalima fotografuoti, viešinti jų istorijų. Žmogus turi būti pasiruošęs apie tai kalbėti. Džiaugiuosi tais žmonėmis, kurie gali apie tai kalbėti. Jie daro paslaugą mums, pasakodami apie nusikaltimus.

Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ bendruomenė, Pagalbos nukentėjusiesiems nuo smurto programa (vadovė Angelė Lazauskienė, el. p. pagalba@vilnius.caritas.lt, tel. +370 699 90 866).