Salvador Ros García „Dievo patirtis gyvenimo viduryje“, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2019. Iš ispanų kalbos vertė Jūratė Micevičiūtė

Laikas

Būtų idealu melstis nepertraukiamai, „visą laiką“ (Lk 21, 36; 1 Tes 5, 17; Ef 6, 18), visomis savo asmens plotmėmis ir kiekvieną gyvenimo akimirką; tą reikia įkūnyti konkreiais laiko tarpsniais, veiksmais ir judesiais. Ima nuostaba, regint žmones, dažniausiai iš patirties žinančius, kaip intensyviai reikia lavintis, kad išmoktum kitą kalbą, grotum muzikos instrumentu ar įvaldytum kokią sporto rūšį, bet pamirštančius, kad to reikia ir maldai. Pradedantys melstis ir greitai pavargstantys paprastai sako, kad neturi laiko, tarsi malda atimtų iš jų laiką ar trukdytų atlikti kasdienius darbus. Tuščias ir neteisingas skundas, kuriuo nė jie patys netiki, nes sudėję į krūvą visus laiko trupinius, mūsų išbarstomus per dieną, įsitikintume, kad laiko turime per akis. Tiesiog nenorime būti vieni – štai kokią baimę slepia mūsų vidinio gyvenimo stygius.

Kita vertus, nereikia ir perdėtai rūpintis, kiek laiko turime skirti maldai. Prisimindama savo „sunkiuosius laikus“, kai nebuvo, kas ją paremia, šv. Jėzaus Teresė užsimena, kad buvo apsisprendusi „išbūti valandą“ (G 8, 7), laiką, kurį ji pati sau užsibrėžė. Niekuomet nesigailėjo, pasirinkusi šį griežtą metodą, tačiau niekuomet ir „nekanonizavo“ laiko kaip rezultatą garantuojančios formulės: „Patikėkite manimi, ne maldos laiko ilgumas atneša sielai naudą, nes gerai panaudotas darbams jis labai pagelbėtų per trumpą laiko tarpsnį geriau pasirengti uždegti meilę nei daugybė valandų apmąstymo“ (S 5, 17), „nes [Dievo] darbai nematuojami laiku“ (Laiškas ponui  Lorenzo’ui de Cepedai, 1577 m. sausio 2 d., nr. 15). Tačiau šie maldos tarpsniai turi būti gana ilgi ir kartotis: reikia „dažnai vienatvėje bendrauti su Tuo, kas – tą žinome – mus myli“ (G 8, 5), ir „kad jau nebelaikyčiau to laiko savo nuosavybe ir manyčiau, kad jei nesutiksiu visiškai jo atiduoti, [Viešpats] turi teisę jo iš manęs pareikalauti“ (KV 23, 2).

Cathopic.com nuotrauka

Išsiblaškymai

Iš tiesų tai yra ne maldos, o besimeldžiančiojo problema, tačiau liautis melstis dėl to, kad melsdamasis išsiblaško, nėra pakankamas motyvas. Išsiblaškyti normalu, tai pats normaliausias dalykas ir jokia tragedija: mokytojas išsiblaško aiškindamas pamoką klasėje, kai įterpus kokį šalutinį paaiškinimą jam iš galvos išgaruoja visa, ką norėjo pasakyti; išsiblaško mokinys praskridus musei; išsiblaško draugas nuoširdžiausio pokalbio metu. Tad nenorėkime būti tokie pamaldūs, kad neišsiblaškytume maldoje, nes perlenksime lazdą ir tapsime juokingi.

Pati šv. Jėzaus Teresė, jau išgyvenusi visas mistines patirtis, taip pat ir vienybės bei dvasinės santuokos malonę, dienų pabaigoje prisipažįsta, kad vis dar išsiblaško: „Kai išsiblaškau melsdamasi Valandų liturgiją, gal ir pati esu labai kalta, bet noriu manyti, kad taip nutinka dėl galvos silpnumo. Ir Jūsų Malonybė tegul taip galvoja, nes Viešpats gerai žino, kad, jei jau meldžiamės, norėtume tą daryti labai gerai. Šiandien tą išpažinau tėvui Domingui, ir man pasakė, kad nekreipčiau į tai dėmesio, ir dabar aš to prašau Jūsų Malonybę, nes manau, kad šis negalavimas nepagydomas. O štai kad negaluoja Jūsų dantys, labai apgailestauju, nes puikiai žinau, koks geliantis tas skausmas“(Laiškas Sancho’ui Dávilai, 1581 m. spalio 9 d., nr. 4). Iš tiesų, „to neįmanoma išvengti, tad nesijaudinkite ir nesielvartaukite dėl to minčių blaškymosi... Ir nekaltinkite sielos už tai, ką daro silpna vaizduotė, prigimtis ir piktoji dvasia“ (4B 1, 13‒14).

Egzistuoja vienas išsiblaškymas, kurį reikia suvaldyti:kai nepastebime Šventosios Dvasios įkvėpimų daryti gera ir taip nusidedame aplaidumo nuodėme. O kitus išsiblaškymus geriausiai pagydysime pasitelkę paprastumą, vaizduotę bei kantrybę ir nedarydami iš jų tragedijos: „Turime galvoti, kad Viešpats nežiūri šių dalykų, ir, nors mums atrodo, kad tai – trūkumai, iš tiesų taip nėra. Jo Didenybė geriau už mus pačius pažįsta mūsų varganumą ir žemą prigimtį; Jis žino, kad šios sielos trokšta visą laiką apie Jį galvoti ir Jį mylėti. Šio pasiryžimo Jis ir nori, o visas kitas mūsų sau suteiktas sielvartas tik kelia nerimą sielai; todėl, jei ji nepajėgia gauti naudos [melsdamasi] valandą, tegul išbūna ketvirtį... Dar kartą perspėju, ir nieko nenutiks, jei daug sykių tą pakartosiu, nes labai svarbu, kad niekas nesigraužtų ir nesielvartautų dėl sausrų, nerimų ar minčių blaškymosi... Nėra gerai nei liautis melstis kaskart [kai protas labai išsiblaškęs ar susidrumstęs], nei visą laiką kamuoti sielą tuo, ko ji nepajėgia. Esama kitų, išorinių dalykų, kaip gailestingumo darbai ir skaitymas... Tegul tokiais atvejais iš meilės Dievui ji patarnauja kūnui, kad paskui jis daug kartų pasitarnautų sielai“ (G 11,15‒17; 22, 11; 4B 1, 8 ir toliau).

Ryan Cheng/Unsplash.com nuotr.

Sausra

Tai yra ne sunkumas, o veikiau pačios maldos savybė, jos sudedamoji dalis, nes visuomet meldžiamasi tikėjimo tamsoje. Tad būkime atidūs, išgirdę argumentą, kad melstis sunku dėl to, jog nieko nejaučiama. Juk žmogus eina melstis ne tam, kad pasijustų geriau, o vien tik būti – su Juo. Į pasimatymą reikia ištikimai ateiti dėl Jo artumo ir ištikimybės, o ne dėl mūsų emocijų: „Kadangi tą gerai žinau iš patirties, sakau, kad labai svarbu turėti galvoje štai ką: jei siela, pradėjusi labai ryžtingai eiti šiuo [minties] maldos keliu, save įveikia taip, kad nebekreipia dėmesio ir nejaučia paguodos nei didelės nepaguodos, kai pristinga šių pasiskonėjimų ir šio meilumo arba kai Viešpats juos suteikia, vadinasi, ji jau nuėjo didžiąją kelio dalįir pradėjo statyti pastatą ant tvirto pamato“ (G 11, 13). Tad „ką daryti tam, kas daug dienų jaučia vien sausrą, nemalonumą ir beskonybę?.. Jis turi žiaugtis ir guostis žinodamas, kad tai Jam patinka, ir turi stengtis ieškoti pasitenkinimo ne sau, bet Jam“ (G 11, 10).

Panašiais žodžiais ji ramino savo dukterėčią Teresėlę, tuo metu Šv. Juozapo vienuolyno Aviloje naujokę: „Kalbant apie sausras, man atrodo, kad Viešpats jau su Jumis elgiasi kaip su stipria, norėdamas išbandyti, kad pamatytų, kaip Jį mylite ir ar Jūsų meilė tokia pati sausrose, kaip ir pasiskonėjimuose; laikykite tai labai didele Dievo malone. Dėl to nesikankinkite; tobulumas glūdi ne tame, o dorybėse... Ir, jei į galvą šauna mintis, nemanykite, kad tai jau blogai, net jei ji būtų labai negera; tai yra niekai“ (Laiškas Teresėlei, 1580 m. rugpjūčio 7 d., nr. 2‒3).

Vadinasi, susirūpinimas sausromis rodo didelę savimeilę ir nuolankumo stygių: „O, nuolankumo, nuolankumo! Nežinau, kokia čia pagunda mane apima, bet apie žmogų, pernelyg besisielojantį dėl šių sausrų, negaliu galvoti nieko kito, tik tai, kad jam šiek tiek stinga nuolankumo“ (3B 1, 7; G 39, 15).

Karl Fredrickson/Unsplash.com nuotr.

Veiksmingumas

Čia taip pat reikia pasakyti, kad maldos tikrumą ir veiksmingumą rodo ne greitai patiriami subjektyvūs poveikiai bet jos gebėjimas perkeisti gyvenimą: „Tam ir yra malda, mano dukterys, tam pasitarnauja ši dvasinė santuoka: kad nuolat kiltų darbai ir dar kartą darbai“ (7B 4, 6), nes „iš padarinių ir darbų atpažįstame šią maldos tiesą, nes nėra geresnio žaizdro sau išmėginti“ (4B 2, 8).

Poveikių tikrumą atspindi dorybės. Šv. Jėzaus Teresė teigia: „Nenorėčiau kitokios maldos, išskyrus tą, kuri augintų mano dorybes“, nes „šiuose vidiniuose dvasios dalykuose, priimtiniausias ir tinkamiausias yra tas, kuris palieka geriausias pasekmes; pasekmėmis vadinu darbais patvirtintus [poveikius]; štai kas yra tikroji malda, o ne pasiskonėjimai mūsų malonumui“ (Laiškas tėvui Graciánui, 1576 m. spalio 23 d., nr. 7‒8).

Patikimiausiai maldos tikrumą liudija gebėjimas atleisti: „Gali būti, kad pradžioje Viešpačiui teikiant šias malones, siela ne iš karto taip sustiprės; tačiau tikinu, jei Jis jas ir toliau teiks, ji labai greitai sustiprės, ir, nors kitos dorybės būtų silpnos, ši atleidimo  dorybė taps tvirta. Negaliu patikėti, kad siela, būdama taip arti paties gailestingumo, kuriame pažįsta save ir [tai], kiek daug Dievas jai atleido, tuojau pat visiškai lengvai neatleistų kitiems ir labai draugiškai nebendrautų su tuo, kuris ją įžeidė; nes ji nuolat prisimena jai padovanotą dovaną ir suteiktą malonę, per kurią pamatė didelės meilės ženklus, ir džiaugiasi atsiradus progai ir pačiai bent kiek tos meilės parodyti. Kartoju, pažįstu daug tokių, kuriems Viešpats suteikė malonę, pakylėdamas ligi antgamtinių dalykų, apdovanodamas minėta malda ar kontempliacija, ir, nors juose pastebiu kitų klaidų bei netobulumų, nemačiau nė vieno, kuris negebėtų atleisti, ir nemanau, kad galėtų toks būti, jei, kaip sakiau, malonės yra iš Dievo. Gaunantysis didesnių testebi, kaip jame didėja šie poveikiai; ir, jei jokio nepastebėtų, tegul didžiai bijo, ir, kaip sakiau, tenemano, kad šios dovanos yra iš Dievo, visuomet apdovanojančio sielą, prie kurios prisiartina. Iš tiesų, nors malonė ir dovana greit pranyktų, kad jų būta, pamažu  suprantame iš tos naudos, kurią jos suteikia sielai“ (KV 36, 12‒13).

Malda nėra įrankis daryti spaudimą Dievui ir pasiekti, kad Jis nusileistų žmogaus troškimams; ji skirta keisti ne Dievą, o besimeldžiantįjį. Tad ir maldos veiksmingumo reikia ieškoti tame, kuris meldžiasi: „Kasdien vis geriau suprantu maldos vaisius ir ką reiškia, kai siela Dievo akivaizdoje vien Jo garbės vardan prašo pagelbėti kitoms“ (Laiškas tėvui Graciánui, 1576 m. gruodžio 13 d., nr. 5). „Kuo [sielos] bus geresnės, tuo malonesnis bus jų šlovinimas Viešpačiui, ir jų malda labiau padės artimui“ (7B 4, 15). Tad jei tas, kuris prašė ligoniui sveikatos, tampa paslaugus to ligonio bendrakeleivis, jo malda buvo veiksminga, jei tas, kuris prašė duonos alkanam, sugeba su juo pasidalyti savo duoną, ši malda buvo veiksminga, jei prašantis taikos pasauliui pats tampa taikdariu, jo malda buvo veiksminga, net jei tebesitęsia karai ir prievarta. Dievas yra Meilė (1 Jn 4, 8. 16) ir niekas daugiau (Jis – tik Meilė), tad negali duoti nieko, kas nepriklausytų Jo savasčiai, kas nebūtų Jo Meilė, Jo Šventoji Dvasia (žr. Lk 11, 11‒13). Tikra malda atveria žmogų Dvasios veikimui, mūsų jėgų Jėgai (žr. G 3, 4). Jei kartais malda nepaveikia, kaip tikėjomės, greičiausiai taip yra dėl to, kad „nežinome, ko turėtume deramai melsti“ (Rom 8, 26).