Jėzus kalbėjo: 
    „Prašykite, ir gausite. Ieškokite, ir rasite. Belskite, ir jums bus atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma. 
    Argi atsiras jūsų tarpe žmogus, kuris savo vaikui, prašančiam duonos, duotų akmenį? Arba jeigu jis prašytų žuvies, nejaugi paduotų jam gyvatę? Taigi, jeigu jūs, būdami nelabi, vis dėlto mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, tai juo labiau jūsų dangiškasis Tėvas duos gera tiems, kurie jų prašo. 
    Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite; nes tai ir yra įstatymas ir Pranašai“.

Skaitiniai KV (129)

Est C 12. 14–16, 23–25: Viešpatie, aš be tavęs neturiu padėjėjo

Ps 138, 1–2a. 2bc–3. 7c–8. P.: Tą dieną, kada aš šaukiausi, Viešpatie, mane tu girdėjai.


Komentaro autorius – kun. Nerijus Pipiras

Jėzus mus moko melstis. Prašyti ir pasitikėti. Neretai tenka išgirsti tam tikrų priekaištų Dievui: prašiau, bet neišklausė. Prašiau vieno, o atsitiko visiškai priešingai. Tuomet neverta prašyti!

Iš vienos pusės, tai galbūt ir visiškai pateisinami priekaištai. Atrodo, kad Dievas paprasčiausiai buvo užsiėmęs, Jam nerūpėjo, kuo aš gyvenu. Tačiau ar man pačiam, mano širdžiai, rūpėjo tai, ką sakė lūpos? Prašymo maldoje lūpos ir širdis turi eiti išvien. Kartu tai turi būti intensyvi bei ištverminga malda. Juk beldžiantis į duris ir trokštant, kad jas kas nors atidarytų, reikia barbenti ne vieną ir ne du kartus.

Kartu Jėzus primena, kad maldoje negalima prašyti negatyvių dalykų. Reikia tiesiog ryžtis viskam, ko norime, kad mums darytų žmonės, ir patys pradėti daryti. Čia ir dabar. Tuomet tikrai pajusime, kad nė viena mūsų malda nenuėjo veltui. Atvirkščiai – mums netgi su kaupu buvo atseikėta to, ko reikia mūsų išganymui.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai