Judėjos dykuma. Kosto Kajėno nuotrauka

Priešų meilės, kuri yra broliškos meilės tobulumas, niekas mumyse taip neskatina, kaip stebėtina kantrybė to, kuris stelbia savo grožiu visus žemės sūnus. Apmąstykime, kaip jis atgręžė savo meilingą veidą apspjaudyti nedorėliams; kaip jis leido nenaudėliams užrišti savo akis, kurių žvilgsniu valdoma visata; kaip jis davė išplakti savo nugarą; kaip savo galvą, nuo kurios dreba valdovai ir galingieji, leido subadyti spygliais; kaip pats buvo išplūstas ir išniekintas; galop kaip jis kantriai pakėlė kryžių, vinių, ieties dūrius, tulžį, actą visada išlikdamas romus, švelnus, ramus.

(...)

Kas gi, girdėdamas anuos nuostabius žodžius, kupinus švelnumo, atlaidumo ir nepaprastos ramybės: Tėve, atleisk jiems, iškart neapgaubs savo priešų meile? Jis tarė: Tėve, atleisk jiems. Argi galima būtų pridėti prie šios maldos daugiau švelnumo ir meilės?

Iš palaimintojo abato Elredo „Meilės veidrodžio“