Pexels.com nuotrauka

Dažnai manoma, kad pasninkauti – tai nevalgyti mėsos. Greičiausiai ši nuostata atsirado laikais, kai varguolių valgiais laikytos ropės, košės ir duona, o aukštuomenė pilna burna šlamštė vištienos blauzdeles ir kiaulienos šonkauliukus. Šiandien galime ir nepastebėti nenuoseklumo, jei penktadienį vietoj karbonado pasistiprinę kepta lašiša atsidusime: „Ech, sveika kartais papasninkauti.“

Kas nėra pasninkas?

Pasninkas neapsiriboja mėsos nevalgymu. Jis apskritai neapsiriboja kažkokiu konkrečiu nevalgymu. Tai – ne dieta. Pasninkas yra susilaikymas nuo bet ko, kas mums labai malonu (tiesa, skanus maistas yra vienas iš malonumo šaltinių). Bet apskritai, kurių galų turėtume susilaikyti nuo to, kas mums malonu? Augant pragyvenimo lygiui, vis dažniau galime mėgautis įvairiais malonumais: nusipirkti šokolado, išsikviesti taksi arba ilsėtis užsienio kurorte. Ir tai nėra blogai. Bet šuo pakastas štai čia: be saiko praktikuojami geri dalykai praranda savo gerumą, o pasninkas – viena iš priemonių ugdytis saikingumą, kuris neleidžia geriems dalykams nusidėvėti.

Chrisas, atsiskyręs nuo civilizacijos, valgo obuolį. Obuolys iš tikrųjų yra toks pat, kaip ir visi kiti obuoliai, bet kadangi Chrisas kelionės metu negali suvalgyti obuolio bet kada panorėjęs, jis itin vertina savo užkandį. Ištraukia iš filmo „Into the Wild“ (rež. Sean Penn, 2007, 38:41).

Saikingumo vaisiai: neprisirišimas prieš daiktų ir dėmesys artimui

Jūs esate tiesiame kelyje be automobilių. Kelią pažįstate, esate įsitikinę, kad kliūčių nebus – gera būtų „prasilėkti“. Tačiau pasiekus tam tikrą greitį variklis gali perkaisti. Kad taip neatsitiktų, turime būti budrūs ir prireikus spustelėti stabdį. Saikingumas irgi yra lyg savotiškas stabdis, neleidžiantis mums paspausti „gazo“ tiek, kad perkaistų variklis ir nebepajėgtume valdyti savo įgeidžių. Atsisakę gero, tačiau mums gyvybiškai nebūtino daikto arba užsiėmimo, mes veiksmais įrodome esą nepriklausomi nuo jų. Taigi, iš saikingumo „išplaukia“ dar du pasninko tikslai – laisvė nuo prisirišimo prie daiktų ir taupumas laikui, sveikatai bei energijai. Čia dar nuostabiau tai, kad pasninką tobulu atveju lydi geri darbai: „sutaupę“ jau minėtos energijos, galime daugiau dėmesio skirti artimui, ypač jeigu per pasninką turėjome laimės savo širdyje atrasti vietos galimybių stokojančiajam.

Turime ribotus laiko ir energijos išteklius. Teoriškai galėtume išvaikščioti visus kelius, tačiau praktiškai visiems nelieka laiko ir energijos. Saikingumas padeda taupyti save, kad daugiausia jėgų skirtume svarbiausių kelių tyrinėjimui. Unsplash.com nuotrauka

Pasninko paradoksai ir didžiausia krikščioniška dorybė

Saikingumo dorybė nėra vienintelis pasninko privalumas. Nors gali pasirodyti, kad pasninkas mažina malonumą, yra priešingai. Pavyzdžiui, kasdienis kavos puodelis yra malonaus ritualo dalis. Tačiau, nusprendę išgerti ne daugiau kaip tris puodelius per savaitę, savo pomėgiui ne tik neleisime peraugti į priklausomybę nuo kofeino, bet ir dar labiau mėgausimės rečiau vartojamu energijos eliksyru. Išlepintas vaikas, kurio kiekviena užgaida tenkinama akimirksniu, dovanų gavęs dviratį, džiaugiasi mažiau negu tas, kuris gauna žaislinę mašinėlę, apie kurią seniai svajojo. Kitaip tariant, pasninkas išmoko tenkintis kukliais malonumais ir „koncentruočiau“ džiaugtis, išmoko išlaukti troškimo išsipildymo ir paskatina dar labiau džiaugtis, kai jo pagaliau sulaukiame.

Paskutinis pasninko tikslas (visi kiti vertingi, net netikint Dievu) – nuolankumo ugdymasis. Ko nors atsisakymas – tai įrodymas, kad kažką kitą laikome svarbesniu. Atsisakydami serialo peržiūros vakare (ir, o varge, praleisdami įdomiausią sezono seriją!) tam, kad anksčiau nueitume miegoti ir pailsėtume po sunkios savaitės, įrodome, jog sveikata yra didesnė vertybė už smalsumo patenkinimą. Panašiai ir su dvasiniais veiksmais: tikėdami Dievą esant visapusišku asmeniu (krikščionių atveju — trimis), o ne sekretoriumi, skaičiuojančiu mūsų nuodėmes, vis giliname savo ryšį su Juo, kas kartą atsisakę ko nors, kas kėsinasi užimti Dievo vietą mūsų gyvenime.

Teksto autorius yra Vilniaus universiteto TSPMI Šv. Tomo Moro klubo narys