Klemenso Marijos Hofbauerio bareljefas Tribergo Šv. Klemenso bažnyčioje. Autorius - Wolfgangas Eckertas.

Kovo 15 d. minime šv. Klemensą Mariją Hofbauerį (1751-1820), kunigą.

Vienos apaštalas ir globėjas. Gimė Tasswitze, Moravijoje, buvo jauniausias sūnus slavo mėsininko šeimoje. Klemensas tapo kepėjo pameistriu, vėliau dirbo Klosterbruko vienuolyne. Buvo nusprendęs tapti atsiskyrėliu, bet netrukus suprato, kad labiau jam patinka aktyvus gyvenimas. Po dviejų maldininkiškų kelionių Romon jis grįžo į Juozapo II valdomą Vieną.

Vėl išvyko į Romą mokytis teologijos, ten 1784 m. įstojo į redemptoristų kongregaciją. Baigęs mokslus, 1785 m. grįžo į Vieną ir norėjo čia įkurti redemptoristų benduromenę, tačiau tai pasirodė neįmanoma dėl Juozapo išleistų įstatymų. Todėl 1787 m. Klemensas persikėlė į Varšuvą ir ten įkūrė Šv. Beno bendruomenę, užsiimančią vokiškai kalbančiųjų globa. Lenkijoje jis gyveno iki 1808 m., įkūrė kitas bendruomenes, paskatino daugybės labdaros ir mokymo įstaigų sukūrimą bei sėkmingai pamokslavo, atversdamas net žydus ir protestantus.

Napoleono įsiveržimas nutraukė šiuos darbus, todėl Klemensas grįžo į Vieną. Kukliai dirbo italų kvartale, tapo uršuliečių kapelionu ir jų bažnyčios rektoriumi. Be to, pasidarė populiariu nuodėmklausiu, ypač tarp aristokratų, akademikų, menininkų, rašytojų. Savo darbu jis sutrukdė planus, pagal kuriuos Vienos kongrese vokiečių Bažnyčia turėjo būti paskelbta nepriklausoma nuo popiežiaus.

Valdžia Klemensą apkaltino šnipinėjimu, tačiau jį apgynė Vienos arkivyskupas, kuris suvokė šio kunigo reikšmę katalikybės atgimimo procesui. 1819 m. Klemensas susirgo nepagydoma liga ir kitais metais mirė. Jo laidotuvėse Vienos katedroje dalyvavo tūkstančiai žmonių. Netrukus po jo mirties buvo atliktas darbas, kurį Klemensas taip ilgai stengėsi užbaigti - įkurta redemptoristų bendruomenė.

1909 m. popiežius Pijus X jį kanonizavo ir paskelbė Vienos globėju.

„Šventųjų gyvenimai"