Atsisveikinimas su vienkiemiais. Giminės susiėjimas Anusevičių vienkiemyje netoli Želvos. 1995 m. Brolių Černiauskų nuotrauka

Kiekvienas dabar gali žinoviškai teigti, kad demokratinėje valstybėje geri įstatymai viską teisingai reguliuoja. Deja, kaimas yra tokia stichija, kur net griežti įstatymai kartais veikia silpniau nei paprotinė teisė. Mokslas toje stichijoje irgi dažnai yra bejėgis ką nors pagrįstai išaiškinti. Ir vis tiek reikia bandyti kurti kaimo viziją. Ne žemės ūkio, o kaimo. Pirmiausia reikia matyti žmogų, žiemą vasarą dirbantį kaime. Matyti ir gerbti kasdienį jo darbą. Kol kas tiktai žavimės vasarvietėmis arba filosofuojame apie kažkur jau sukurtą globalaus kaimo abstrakciją.

Reikalinga diskusija, bandant išsiaiškinti, kas yra kaimas, kur slypi kaimo kūrybinės galios, kokia galėtų būti tradicijų ir inovacijų darna, kokia mūsų kaimo ateitis.

Archeologas ir etnologas Vykintas Vaitkevičius yra rašęs apie mokslininkui būtinus akylo stebėtojo ir tyrėjo gebėjimus, sakysime, atpažinti kurią nors svarbią, bet iki šiol dar neišaiškintą mūsų istorinio kraštovaizdžio vietą. Lyg ir nereikia tam ypatingo žinojimo, nereikia naujoviškų prietaisų, užtenka atidaus žvilgsnio ir intuicijos. Žinoma, ta intuicija atsiranda tada, kai visos žinios jau įsisavintos. Kai archeologą veda ne vadovėlinė, ne chrestomatinė valia, o būtent ta specifinė praktinė nuovoka, individuali to žiūrinčiojo, to aplinką tiriančiojo patirtis, kažkokia nematoma jo paties sukurta stebėjimo sistema.

O kraštovaizdyje slepiasi ir istorija, ir etninė kultūra. Senoviniame kaime ir natūros, ir kultūros darna buvo natūrali, žmonės gyveno šalia piliakalnių, sėmė vandenį iš gyvų šaltinių, įsikurdavo raistuose kaip Juozo Baltušio aprašytasis Juza. Ir ne kiekvienas filologas turbūt išdrįstų teigti, kad nacionalinio kraštovaizdžio šiuolaikinei literatūrai nebereikia.

Gamtos, istorijos ir kultūros paralelių tikrai daug. Geologas šiandien gali labai įdomiai bendradarbiauti su tautosakininku, o biologai, chemikai ir fizikai jau seniai kartu dirba ir kuria vis naujus mokslus. Natūralūs gamtos eksperimentai irgi jau seniai moko architektus ir dizainerius. Kaip gerai būtų, jeigu ir psichologai, pasikliaudami vien žvilgsniu bei intuicija, galėtų tuoj pat ir neklaidingai apibūdinti svarbiausią jauno žmogaus polinkį, atspėti paslėptus gabumus. Juk daugybė talentų prapuola, tarsi nesuradę savo kelio. O kartais iškyla žmogus, atrodo, iš niekur, kaip sakoma, iš vidurio kaimo, prasiveržia staiga pajutęs, kur veda vidinis jo balsas, jo siela. Kai daromi esminiai sprendimai, žmogui vadovauja ne protas ir ne jausmai, o siela – tai Vydūno žodžiai.

Ir kas gi anuomet taip esmingai apsisprendė, būdamas dar visai jaunas, bestudijuodamas Maskvos universitete ir tvirtindamas draugams, kad viso jo būsimojo gyvenimo tikslas yra Nepriklausomos Lietuvos kūrimas? Tai buvo Jonas Basanavičius. Apie jį garsiosios „Balanos gadynės“ autoriaus Mikalojaus Katkaus apybraižoje „Daktaro Jono Basanavičiaus asmenybės apibūdinimas“ skaitome: „Bet kas įdomu, kad jis, Basanavičius, studentas būdamas jau dėjosi didžiu esąs: jis apie menkniekius neturėjo kalbos, jis šnekėjo apie tai, kas po dvidešimties metų teks jam veikti ir nuveikti, jis šnekėjo apie Nepriklausomą Lietuvą.“

Mikalojus Katkus, baigęs studijas Maskvoje, vienus metus dirbo urėdu Latvijoje, o paskui visą gyvenimą išbuvo savo tėviškėje – Krakių valsčiuje, Ažytėnuose. Gyveno ilgai, priešinosi žemdirbystės naujovėms, buvo aušrininkas ir laisvamanis, paskutinis tikras tolstojininkas Vidurio Lietuvoje. Senatvėje kategoriškai atsisakė gerti gydytojo paskirtus vaistus, iki mirties valandos neprarado aiškios sąmonės.

Eolinė erozija – smėlio audra Liškiavoje. 2015 m. gegužė. Brolių Černiauskų nuotrauka
Namo. 2009 m. liepa. Brolių Černiauskų nuotrauka

O kaimas anuomet buvo labai lietuviškas. Visa Lietuva atrodė kaip kaimas, net ir priemiesčiai. Didmiesčių turguose tvyrojo tie patys kaimo ir miško kvapai.

Ažytėnuose yra memorialinis Mikalojaus Katkaus muziejus. Atstumas nuo Dotnuvos – Akademijos, kur buvo ir tebėra Lietuvos žemdirbystės institutas, iki Ažytėnų gal penkiolika kilometrų, bet kai man vienąkart su moksleivių grupe teko pavažiuoti šio instituto autobusu į Mikalojaus Katkaus gimtinę, vairuotojas nežinojo kelio. Taip netikėtai kartais ir paaiškėja, kad smarkiai ideologizuoto žemės ūkio žmonės nebeturi ryšio su savo krašto geografija, istorija ir kultūra, su tikruoju tautiškumu. Tai buvo 1989 metais, kai dirbau „Moksleivio“ žurnalo redakcijoje, o Dotnuvoje – Akademijoje stovyklavo Lietuvos jaunieji gamtininkai. Mūsų išvyka į Ažytėnus buvo reikšminga stovyklos programos dalis, apie tai žinojo instituto valdžia, ir vis tiek mes patys turėjome susirasti kelią į tikrosios žemdirbiškos išminties sodybą.

O kaipgi paties Jono Basanavičiaus politinės ir tautinės idėjos realizavosi Nepriklausomoje Lietuvoje? Istorikai į tai pernelyg nesigilina, viskas atrodo labai aišku. Buvo tarpukaris. Juo labiau kad Jonas Basanavičius po 1918-ųjų vasario šešioliktosios Lietuvos valdyme nebedalyvavo, visą laiką gyveno Vilniuje ir stengėsi išsaugoti kultūros vertybes, į kurias kėsinosi ir besitraukiantys, ir beįsiveržiantys okupantai.

Net sunku įsivaizduoti, kokia tada buvo politinė ir kultūrinė suirutė (ypač 1918–1920 metais). Ir vis dėlto bent kiek detaliau pasidomėjus, kaip vyko Mykolo Krupavičiaus žemės reforma, prasidėjusi 1922-aisiais, galima pajusti, kad tautiškumas buvo svarbus naujiesiems ūkininkams – buvusiems bežemiams bei savanoriams. O kokie dvarai greičiausiai likvidavosi, kokie dvarininkai išsigabeno iš Lietuvos savo pyktį kartu su kandeliabrais ir minkštasuoliais? Žinoma, dvarų apkarpymo kriterijus nebuvo tautinis, be to, įstatymai numatė ir kompensacijas, ir tolesnes pavyzdinio dvaro galimybes. Bet kiek radosi tada apleistų dvarų, kurių savininkai niekada nesikrimto dėl savo laukų ir miškų apleistumo. Kiek būta atsiribojimo nuo kaimo žmonių ir netgi tyčiojimosi iš varganos jų buities. Mes šiandien linkę gražiai žvelgti į beatsikuriančius dvarus ir galvojame, kad visi mūsų šalies dvarai bei palivarkai buvo kultūros židiniai. Deja, dvaruose nuo seno kalbėta čia vokiškai, čia rusiškai, čia lenkiškai, čia prancūziškai. Ši prieštara, o kartu ir viltis, kad iš dvaro vis dėlto galėtų sklisti lietuviška kultūra labiausiai jaučiama Šatrijos Raganos kūryboje...

O kaimas anuomet buvo labai lietuviškas. Visa Lietuva atrodė kaip kaimas, net ir priemiesčiai. Didmiesčių turguose tvyrojo tie patys kaimo ir miško kvapai. Ir kai į pavyzdinę ūkininko fermą, būdavo, atvažiuoja kontrolasistentai iš Kauno „Pienocentro“, niekas nesipuikuodavo esąs ponas, nors tų kauniškių arkliai būdavę labai eiklūs, o brikelės su lingėmis. Dar gyvi tokie prisiminimai, ir ne tiktai Sūduvoje, bet ir Dainavoje.

Netoli Liškiavos, Vilkiautinio vienkiemyje, šalia Žaliamiškio, nesunkiai surandama Juozo Žėko sodyba, kurioje tebesaugomas keistas penkiasienis pastatas. Tai maniežinė, joje arkliai sukdavę maniežo krumpliaračius, skriemuliai perduodavę judesį kuliamajai mašinai, kuri stovėdavusi kluone. Čia ir gyvavęs pavyzdinis Juozo Žėko tėvų ūkis, čia buvo veisiamos pieningos juodmargės karvės. Būtent šitokius ūkius po daugelio metų prisiminė sovietmečio žemdirbystės profesorius Petras Vasinauskas, kai prakalbo apie mažo lietuviško kolūkio galimybę. Daug kas dar prisimena jo tokį pasakymą: „Negaliu žiūrėti į metalu apkaustytas Ėriškių karves.“

Karvės kolūkiniuose plytinių pastatų kompleksuose būdavo šeriamos iš metalinių ėdžių, pririštos metalinėmis grandinėmis ir niekada neišleidžiamos į ganyklą. Profesoriaus tikėjimą, nuolatinį aiškinimą apie mažąją mechanizaciją ir mažą kolūkį galima palyginti su rusų poeto Jevgenijaus Jevtušenkos puoselėta viltimi sulaukti socializmo su žmogišku veidu. Tiktai po to, kai 1968-ųjų rugpjūtį į Prahą įvažiavo tūkstantis sovietinės armijos tankų, kai buvo nuslopinta Prahos pavasario demokratija, rusų poetas pareiškė, kad tokios vilties nebeturi.

O profesoriaus Petro Vasinausko tikėjimas vis dar laikėsi maždaug iki 1970-ųjų, kai prasidėjo beatodairiškas kolūkių stambinimas. Tada literatūros žurnale „Pergalė“ pasirodė jo žemdirbiška apybraiža „Kaimas mūsų mielas“, ir taip profesorius į viešumą iškėlė svarbiausią, daug ką paaiškinančią tezę: „Kaimo žmogus turi dirbti ten, kur gyvena.“ Jeigu kolūkis mažas, tiktai du kaimai, tada ir gyvenvietės nedidelės, ir fermos mažos, ir visi laukai žvilgsniu aprėpiami. Nėra ryškios prekinio ūkio specializacijos, viskas primena išplėtotą natūrinį ūkį, žmonės dirba ten, kur gyvena. Kaimo žmogus nepraranda ryšio su savo artima aplinka.

Atsisveikinimas su vienkiemiais, Žeimiai. 2010 m. Brolių Černiauskų nuotrauka
Skelbimas Žiūrų kaime, 2010 m. Brolių Černiauskų nuotrauka

Lietuvos kaimas ne pats išėjo į virvelinės architektūros gyvenvietes ir į miestus. Kaimas buvo išvarytas, paperkant žmones vadinamąja gerove ir fasadine kultūra. Buvo išvarytas mokant pinigines kompensacijas už naikinamas sodybas melioruojamuose plotuose. Šitaip dingo ir pamiškių bei paupių vienkiemiai, nė kiek netrukdę melioracijai, bet specialiai palikti be elektros ir be keliukų.

Deja, tai buvo suvokiama ir vertinama tik kaip hipotezė. Petro Vasinausko rašinių jau nebepriėmė nė viena oficiozinė redakcija. Kai kurie gerai tvarkomi mažieji kolūkiai, tiesa, dar išsilaikė. Kėdainių rajono Krakių kolūkyje buvo daug arklių, ir visiems jiems užteko darbo. Netoli Krakių neblogai gyvavo mažas Rūkų kolūkis, kur man teko vienus metus dirbti kompleksinės brigados brigadininku.

Išliko to meto užrašai, įspūdžiai iš susitikimų su profesoriumi Petru Vasinausku, kuris visą laiką vis kaupė būtent tokio ūkininkavimo patirtį. Jis jau buvo pralaimėjęs, bet nepasidavęs. Tais 1980 metais, kai apie šitokių ūkių pranašumus jau tebuvo kalbama tiktai naktiniuose pasitarimuose Krakėse, į kuriuos atvažiuodavo Petro Vasinausko mokiniai iš visos Lietuvos. Viename tokiame pasitarime man teko dalyvauti, nors tada jau gyvenau ir dirbau Vilniuje. Įspūdis nepamirštamas. Ir gali kilti klausimas, kodėl valdžia vis dėlto dar toleruodavo tokius susirinkimus. Gal todėl, kad toks susibūrimas jau buvo tiktai keistuolio profesoriaus vienminčių klubas, o tokia mažo ūkio nostalgija jau niekam neatrodė pavojinga.

Žemdirbystės instituto direktorius Antanas Būdvytis gana užtikrintai rašė, kad greit jau mūsų kolūkiai bus dvidešimties tūkstančių hektarų ploto, žmonės gyvens daugiaaukščiuose namuose, labai didelėse gyvenvietėse... Iki šiol gerai prisimenu aną sumaištingų minčių erzelynę, kai, sugrįžęs iš tokio naktinio pasitarimo Krakėse, jau iš anksto žinojau, kad nebus galimybės spaudoje apie tai išpasakoti: viskas buvo tiesa, ką išgirdau profesoriaus P. Vasinausko ir jo mokinių pokalbiuose, o paskelbti nebus galima nė žodžio. Apie visa tai parašiau po daugelio metų, ir tekstą atspausdino „Pasaulio anykštėnas“ 2013 metų 2-ajame numeryje, kai Niūronyse vyko mokslinė konferencija ir buvo minimas profesoriaus Petro Vasinausko ten įkurto Arklio muziejaus 35-metis.

Šiandien turėtume iš naujo prisiminti filosofo Arvydo Šliogerio garsiąją tezę – „Lietuviams išėjimas iš kaimo tapo tragedija“. Panašiai rašė ir Romualdas Ozolas, recenzuodamas Romualdo Granausko apysaką „Gyvenimas po klevu“.

Lietuvos kaimas ne pats išėjo į virvelinės architektūros gyvenvietes ir į miestus. Kaimas buvo išvarytas, paperkant žmones vadinamąja gerove ir fasadine kultūra. Buvo išvarytas mokant pinigines kompensacijas už naikinamas sodybas melioruojamuose plotuose. Šitaip dingo ir pamiškių bei paupių vienkiemiai, nė kiek netrukdę melioracijai, bet specialiai palikti be elektros ir be keliukų. Vienkiemių išlikimas būtų labai prieštaravęs iš anksto suplanuotai nutautinimo politikai.

Blogiausia, kad kaimo išvarymas tęsiasi ir šiandien, o tam daro įtaką ne vien kokiõs nors partijos ideologai, bet ir tarptautinės korporacijos, pasitelkusios skandinavų ar vokiečių techniką, kuri labai efektingai palieka be darbo ir mūsiškius medkirčius, ir laukininkus. Tik pažiūrėkit, kaip sparčiai Dzūkijos mišką kerta operatoriai iš Mažeikių ar Kaišiadorių, nes jie pirmi sugebėjo nusipirkti brangių mašinų, tiksliau sakant, mašinų sistemą.

Ta sistema yra taip sugalvota, kad, ją pritaikant vienuose ar kituose Lietuvos miškuose, ten jau į darbą nepriimami vietinių kaimų vyrai su sava patirtimi bei įgūdžiais. Taip pat yra sukurta ir naujoji šienavimo technikos sistema, kai vienas po kito per pievas slenka trys baisūs agregatai, o jiems beslenkant čia pat supresuojama ne tik žolė, bet ir vabalai, žiogai, pelės ir putpelės. Naujojo, nykaus kraštovaizdžio formavimui vadovauja nebe žemdirbiai, ne kraštotvarkininkai ir ne ekologai, o naujųjų technologijų kūrėjai ir visagalės technikos savininkai.

Šiandien jau pasitvirtina filosofo Romualdo Ozolo nuogąstavimas, kad užsieniečiai – globalaus pasaulio apologetai – vienaip ar kitaip atėję į Lietuvą, išsiveš iš čia ne tiktai pelną, bet ir žmonių santykius. Be darbo liekantys kaimų žmonės tokiu būdu tarsi varomi iš savo žemės.

Nuotrauka atminčiai po žemės grąžinimo teismo Kašėtų kaime, prie Grūdos. Varėnos r., 1992 m. Centre – teisėjas ir poetas Justinas Jaksebaga, kairiau nuo jo (šešta) – Marcinkonių agrarinės tarnybos viršininkė Danutė Laugalienė. Net ir spręsdami labai skaudžius žemės grąžinimo klausimus, dzūkai pirmiausia linkę pasitarti ir susitarti. J. Jaksebaga tą dieną buvo ir teisėjas, ir patarėjas. Brolių Černiauskų nuotrauka

Į gražiausius mūsų kaimus prie ežerų, upių bei sengirių veržiasi miestietiška gurmaniška pasaulėjauta, ateina iškreiptas gyvenimas nuo ližės. Ir architektūra, ir kiemo vaizdas, ir virtuvė nebeturi nieko bendra su kaimu.

Valstybė kol kas negali apginti kaimo žmogaus. Atrodo, kad prieš šimtą metų tokių prieštaravimų buvo mažiau. Kaimo žmonės anuomet labiausiai stiprino jauną valstybę. Buvę bežemiai, mažažemiai ir savanoriai dėl žemės reformos tuoj pat pasidarė lojalūs demokratinei valstybei. O visos valstybės institucijos galėjo stiprėti todėl, kad kaimo žmonės žemės ūkio produkciją sėkmingai realizavo vidaus ir užsienio rinkose. Radosi vis daugiau valstybės finansuojamų kultūros įstaigų ir sporto organizacijų.

Šiandien, deja, daugumą dabartinių kaimo turizmo sodybų jau reikėtų vadinti kitais vardais. Nes ten tiktai kaimo imitacija, tiktai piknikai ir kičas, tiktai vakarietiškų atrakcijų mėgdžiojimas. Šitokią situaciją lengviausia būtų paaiškinti rinkos dėsniais – tokia paklausa, tokia ir pasiūla. Bet pažiūrėkime, kas įkuria naują kaimo turizmo sodybą, kas konsultuoja ir kontroliuoja tą staiga kaimo vietovėje atsiradusį verslininką. Ir pamatysime, kad į gražiausius mūsų kaimus prie ežerų, upių bei sengirių veržiasi miestietiška gurmaniška pasaulėjauta, ateina iškreiptas gyvenimas nuo ližės. Ir architektūra, ir kiemo vaizdas, ir virtuvė nebeturi nieko bendra su kaimu. Šitokia dirbtinai kaimiška vietovė jau gali priminti naujovėmis siautėjantį pragarą, apie kurį knygoje „Žmonių zoologijos sodas“ rašė anglų zoologas ir sociologas Desmondas Morris.