Unsplash.com nuotrauka

Per gavėnią neatsisakiusiems klausytis muzikos siūlome penkis kūrinius, kurie galėtų praturtinti pasiruošimo šv. Velykoms laiką.

Maurice Duruflé (1902–1986). Ubi caritas et amor

Šis prancūzų kompozitorius buvo perfekcionistas. Net ir išleidęs kūrinį jį vis tobulindavo, ir niekada negalėjai žinoti, ar klausai paskutinės versijos. Ubi caritas et amor yra vienas iš keturių motetų grigališkojo choralo temomis. Tai Didžiojo ketvirtadienio liturgijos kūrinys, giedamas per kojų plovimo apeigą. 

Paskutinės vakarienės metu Jėzus moko apaštalus: „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje! (...) Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus kad myliu.“ Jis plauna jiems kojas ir duoda įsakymą mylėti. Giesmėje Ubi caritas et amor sakoma: ten, kur gailestis ir meilė, yra Dievas; mus visus į viena surinko Kristaus meilė, todėl nebijokime mylėti Dievo ir bodėkimės susiskaldymo ir ginčų, te mūsų raištis būna Kristaus meilė.

Gregorio Allegri (1582–1652). Miserere mei, Deus

Tai vienas iš Renesanso polifonijos šedevrų. Sukurtas specialiai Siksto koplyčios chorui kūrinys buvo griežtai saugomas nuo platinimo. Kopijas turėjo tik Šventosios Romos imperijos imperatorius, Portugalijos karalius ir pranciškonas kompozitorius Giovanni Battista, bet istorija atskleidžia, kad jų ansambliams nepavyko išpildyti šios muzikos grožio kaip Siksto koplyčios chorui. Vieną Didįjį trečiadienį Siksto koplyčioje Didžiojo Velykų Tridienio vigilijoje dalyvavo keturiolikmetis W. A. Mozartas ir grįžęs iš atminties  kūrinį užrašė. Didįjį penktadienį (mat šedevras buvo atliekamas tik dukart per metus) jis atėjo su partitūra pasitikrinti, ar nesuklydęs, ir rankraštį kontrabanda išvežė iš Vatikano.

„Pasigailėk manęs, Dieve, iš savo gerumo“, – sako Dovydas 50 (51) psalmėje. Po Dievo siųsto pranašo apsilankymo karalius atgailauja dėl savo nuodėmės – jis sugulė su karvedžio žmona, o jai pastojus vyrą išsiuntė į mūšį, kad šis kristų kovodamas priešakinėse eilėse. Apakintas aistros, Dovydas nemato savo niekšybės, bet pranašas jam atveria akis, ir Dovydas atgailauja. Jis prašo Dievą panaikinti jo kaltę, sukurti naują širdį ir atnaujinti jo dvasią. Jis supranta, kad pats nieko nenusipelnė, bet prašo Dievo pasigailėti dėl Jo gerumo. Tokia yra ir mūsų laikysena Dievo akivaizdoje – mes suprantame, kad patys nieko negalime, ir tik Dievas iš savo gerumo gali perkeisti mūsų gyvenimą.

Giovanni Battista Pergolesi (1710–1736). Stabat Mater

26-erių metų kompozitorius kūrinį parašo prieš pat mirtį. Sirgdamas džiova jis Mergelės Marijos akimis žvelgia į Kristaus kančią, kuri sielvartauja regėdama savo nukryžiuotą sūnų. Kaip pabrėžia filosofas Rogeris Scrutonas, Stabat Mater nėra kompleksiškas ar ambicingas (orkestro akompanimentas buvo ištobulintas vėlesnių kompozitorių), tai Pergolesi giliai išgyvento tikėjimo išraiška, kuri rodo, kaip per muzikos grožį jaunuolis susitaiko su išgyvenamomis kančiomis.

Nors liturgiškai kūrinys skirtas atlikti per Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios minėjimą (rugsėjo 15 d.), jis gali būti puikus gavėnios palydovas, jei klausydami apmąstysime ir žodžius. Mes meldžiame Marijos jautrumo regint Kristaus kančią: patirti Jo kančią, pajusti Jo žaizdas. Per Kristaus kančią pasaulis kuriamas naujai. Mes prašome širdies jautrumo suvokti šio kūrimo kainą ir nesibaidyti tokio atkūrimo savo gyvenime. 

Tomás Luis de Victoria (1548−1611). Popule meus 

Vatikane ir Ispanijos imperatoriaus koplyčioje dirbęs kūrėjęs dar būdamas gyvas išgarsėjo kaip kompozitorius, vargoninkas ir kapelmeisteris. Visgi Aviloje užaugęs kunigas buvo mistikas ir savo kūrybą skyrė Dievo kontempliacijai. 

Šiame kūrinyje į mus kreipiasi pats Kristus: „Mano tauta, ką aš tau padariau? Kuo nuliūdinau tave? Atsakyk man!“ Tai Didžiojo penktadienio Kryžiaus pagarbinimo metu skambantis priekaištas žydų tautai – Viešpats vardina, ką jai padarė ir kaip ji Jam atsilygino (Aš tave išvedžiau iš Egipto, paskandinęs faraoną Raudonojoje jūroje, o tu mane įdavei aukštiesiems kunigams. Aš tau praskyriau jūrą, o tu man ietimi perdūrei šoną). Kaip teigia kunigas Robertas Urbonavičius, kiekvienam iš mūsų Viešpats galėtų pasakyti: „Ką Aš tau padariau ir kuo nuliūdinau, atsakyk man?“. Juk pernelyg dažnai už Viešpaties gerumą, atsimokame tik... nuodėmėmis. 

Johann Sebastian Bach (1685–1750). Pasija pagal Matą

J. S. Bachas buvo liuteronas ir Pasija pagal Matą jam esant gyvam nuskambėjo 26 kartus – kartą per metus Didžiosios savaitės liturgijoje. Visgi kūrinys peržengė ne tik savo epochos, bet ir liuteronų bendruomenės ribas. Bachas buvo giliai tikintis žmogus, į savo darbą žiūrėjo kaip į Dievo garbinimą. Kūrinių pradžioje rašydavo inicialus J. J. (Jesu Juva, Jėzau, padėk), o gale — S.D.B. (Solo Deo Gloria, tiktai Dievo garbei).

Pasijoje pagal Matą apmąstoma evangelisto perteikta Kristaus kančios istorija. Visą kūrinį galima perklausyti čia, o šiam kartui viena ištrauka O Haupt voll Blut und Wunden (O galva, nusėta žaizdomis ir krauju), kurioje apgailima sudarkyta Kristaus galva: sužalota, išjuokta, akys, kurioms neprilygsta jokia pasaulio šviesa, užtemdytos, ir visa tai dėl manęs. Tai aš nusipelniau tokios dalios, o ją už mane prisiima Kristus. Kristus yra Bažnyčios galva, mes — Jo kūnas. Galva, surinkdama mūsų užsidirbtus smūgius, atperką kūną.

Tekstą vokiečių ir anglų kalbomis skaitykite čia.