Evaldo Kazlausko nuotrauka

Vaiko netektis yra vienas iš skaudžiausių įvykių, kuriuos gali patirti šeima. Dažnai tokias netektis lydi ypač stiprus neteisybės jausmas, iš pagrindų supurtantis pasaulėvoką. Pagal Lietuvos higienos instituto pateiktus naujausius duomenis, 2017 m. Lietuvoje mirė 176 vaikai – iš jų 110 berniukų ir 66 mergaitės. Pagrindinės 1–17 metų amžiaus vaikų mirties priežastys buvo išoriniai veiksniai, piktybiniai navikai, nervų sistemos ligos ir įgimtos formavimosi ydos. Tuo tarpu pagrindinės kūdikių iki 1 metų mirties priežastys buvo prenatalinio laikotarpio ligos ir įgimtos formavimosi ydos.

Nepriklausomai nuo to, kokio amžiaus ir dėl kokios priežasties vaiko netektį patyrė šeima, tai yra be galo sudėtinga ir skaudi patirtis. Gedulas po vaiko netekties, kaip ir po kitų netekčių, yra labai individualus procesas, tad nėra vieno geriausio būdo išgyventi netektį. Tačiau egzistuoja keletas skirtingų pagalbos būdų, galinčių padėti įveikti skausmą, geriau suprasti po netekties kylančius jausmus. Tai gali būti savipagalbos grupės, individualios psichologinės konsultacijos, psichologinės grupės.

Šiame interviu kalbiname psichoterapeutę  DAIVĄ JASIULAITIENĘ, kuri dirba su netektis patiriančiais žmonėmis ir netrukus „Krizių įveikimo centre“ ves psichologinę grupę tėvams, išgyvenantiems vaiko netektį. Kartu su pašnekove plačiau apžvelgsime gedulo proceso ypatumus, sunkumus, išgyvenant vaiko netektį, bei pagalbos galimybes susidūrus su šiais išgyvenimais.

Pixabay.com nuotrauka

Ką patiria vaiko netektį išgyvenantis žmogus?        

Vaiko netektis yra turbūt labiausiai sukrečianti. Netekus vaiko, miršta ir dalis paties gedinčiojo. Lieki tarsi tuščias, nes vaikas žmogaus gyvenimui suteikia daug prasmės. Su vaiko mirtimi miršta ir šeimos svajonės, vaiko gyvenimo ir visos šeimos gyvenimo įsivaizdavimas, prasmė.

Išgyvenant netektį prislegia neišmatuojamas skausmas. Laikas įgauna kitą pojūtį, – jis tampa netekties laiku, kai stipriai pasikeičia santykis su savimi, kitais, aplinka. Skausmas paliečia pačią žmogaus būties gelmę, apnuogindamas žmogiškąjį trapumą, pažeidžiamumą. Skausmas paliečia kūną, mintis ir jausmus, jis sustingdo. Labai sunku priimti pakitusią realybę, kuri jau niekada negalės būti tokia, kaip iki tol. Todėl pirmiausia žmogus išgyvena netekties neigimą ir tik po truputį, žingsnis po žingsnio eina išgijimo link.

Susitaikymą su netektimi, jos priėmimą lydi stiprūs jausmai, kurie gali užlieti tarsi ištvinusi upė. Išgyvenama didelė jausmų sumaištis. Žmoguje gali pasireikšti jausmai, kurių taip stipriai jis anksčiau nebuvo patyręs. Tai gali gąsdinti, sunku su šiais jausmais būti, tačiau jų išgyvenimas, įsisąmoninimas veda gijimo link: nuo neigimo, pykčio, kaltės, beviltiškumo iki susitaikymo, priėmimo ir skaudžios patirties įprasminimo.

Blogiau, kai jausmai ilgam užšąla, tampa tarsi nepasiekiami, o netektį išgyvenantis žmogus net ir po ilgesnio laiko jaučiasi lyg pats būtų miręs. Jeigu po dvejų metų žmogus jaučia, kad jam negerėja arba darosi dar blogiau, tai ženklas, kad jis „užstrigo“ skausme ir jam reikalinga pagalba.

Gedėjimo kelyje žmogui reikia daug palaikymo, paguodos, buvimo šalia, todėl artimųjų ar specialistų pagalba yra labai svarbi. Skausmas dažnai nepalieka nieko paslėpta, jis iškelia ir visas ankstesnes žaizdas, vidinius konfliktus, tarpusavio santykių klausimus.

Kas žmonėms yra sunkiausia, patiriant vaiko netektį?

Sunkiausia yra suvokti ir priimti skaudžią realybę, kad tai, kas gyvenime gali įvykti baisiausio, įvyko. Todėl natūralu, kad pradžioje žmogus išgyvena neigimą, kurį dažnai lydi šoko būsena. Po to seka kupinas beviltiškumo laikas, kurio trukmė gali būti labai skirtinga. Mirus vaikui dažnai išgyvenama asmeninė vidinė mirtis, kuri gali pasireikšti jausmų sustingimu, užšalimu.

Dažnai šeimose yra ir kitų vaikų, kuriais reikia rūpintis, todėl užsitęsęs tėvų beviltiškumas, depresija vaikams gali būti išgyvenama kaip tėvų netektis. Baisiausia yra ilgam užstrigti netekties skausme, nes pasekmės gali būti dar skaudesnės, trikdoma kito vaiko ar vaikų psichoemocinė raida.

Kitas sunkumas, su kuriuo gali būti susiduriama ir kurį svarbu suprasti, kad net ir du žmonės (mama ir tėtis), išgyvenantys vaiko netektį, skausmą jausti gali labai skirtingai. Net ir du artimi asmenys praradimą gali bandyti įveikti nevienodu tempu. Dažnai tikimasi, kad vienas kitą jie turi suprasti, privalo norėti su vienas kitu kalbėtis, palaikyti, tačiau dažnai būna ir priešingai. Gedėjimo procesas tiesiog nesutampa, o dėl to gali atsirasti pyktis ar net nusivylimas savo sutuoktiniu. Tai tampa dar vienu išbandymu šeimai, išgyvenant netekties skausmą. Labai sunku mokytis priimti kenčiantį savo artimą be jokio lūkesčio.

Pixabay.com nuotrauka

Kas gali padėti išgyvenant vaiko netektį?

Suvokimas, kad gali tai išgyventi, pereiti šį gyvenimo duotą išbandymą. Kažkur giliai skausme glūdi ir viltis, todėl žmogui svarbu ją pajausti, atrasti. Taip palaipsniui gimsta naujas noras gyventi. Suvokimas, kad jau niekada nebus taip, kaip buvo, bet, kad galiu, pajėgiu ir noriu gyventi. Kito žmogaus buvimas šalia, padedantis tokią viltį pajausti. Jeigu žmogus yra tikintis, pagalba ir resursu gali tapti ir Dievo artumo, paguodos išgyvenimas.

Laikas gydo, bet ne pats laikas savaime, o ką žmogus tuo laiku daro. Pasak vienos vaiko netektį išgyvenusios mamos, pradžioje šią baisią patirtį tenka kaip filmą vis peržiūrinėti savo viduje. Tai vyksta ne šiaip sau, – tai yra galimybė sumažinti kaltę, suvokti, kad, nepaisant visų aplinkybių po truputį atsiras jausmas – „aš tai išgyvensiu“.

Po tokių sukrėtimų žmogus negali stovėti vietoje. Jis arba linksta į savidestrukciją, arba bręsta. Jis pradeda atskirti svarbius ir nesvarbius dalykus, suvokti žymiai didesnes savo galimybes. Tai vyksta skirtingai, sumokama didelė kaina, tačiau tai gali atverti ir naują žmogaus potencialą kažkam visiškai naujam.

Patiriant vaiko netektį, svarbu neužsidaryti savo skausme vienam, nebijoti kreiptis pagalbos. Artimieji gali tapti didelė pagalba paguodoje, bet ir jie dažnai gali būti nepajėgūs padėti išgyventi visus kylančius jausmus. Mūsų visuomenėje vis dar populiarus įsitikinimas, kad baisu, nepatogu kalbėtis apie savo ar kito išgyvenamą skausmą, todėl net ir šeimoje, ir juo labiau su draugais ar darbe vengiama kalbėti apie skaudžius dalykus.

Kuo gali padėti tėvų, išgyvenančių vaiko netektį, psichologinė grupė?

Pirmiausia – tai saugi erdvė būti su skausmu, su visais jį lydinčiais jausmais be jokių vertinimų, leisti prie jo liestis kitam ir liestis prie kito skausmo. Būti tarp žmonių, išgyvenančių panašų skausmą, tai ir padėti sau neužsidaryti tik savo skausme, kas, kaip rodo grupių patirtis, padeda labiausiai. Tai tiesiog laikas būti kartu. Kartu verkti, kartu gedėti, kartu jausti ir kartu gyti.

Netektis visada pasėja sėklą žmogaus viduje, tad atsiranda pasirinkimas, ar iš jos išaugs augalas brandinantis vaisius (vertybių išsigryninimas, naujų prasmių radimas, nauji žmogaus gebėjimai girdėti, suprasti, priimti save ir kitą), ar ne.

Pabaigai verta paminėti, kad šiuo metu „Krizių įveikimo centras“ vykdo projektą, pagal kurį teikiama nemokama, profesionali psichologinė pagalba vaiko (iki 18 m.) netektį išgyvenantiems artimiesiems (tėvams, broliams, seserims). Jeigu išgyvenate vaiko netektį, kviečiame į psichologinę tėvų, išgyvenančių vaiko netektį, grupę arba kreiptis dėl individualių psichologo konsultacijų el. paštu: violeta@krizesiveikimas.lt.

Teksto autorės Austėja Agnietė Čepulienė, Greta Mastauskaitė, Violeta Cimalanskaitė-Kazlauskienė yra „Krizių įveikimo centro“ psichologės