Scena iš rež. Ievos Stundžytės spektaklio „identify“. Lauros Vansevičienės nuotrauka

Pastaraisiais metais šalies teatro scena atrodo nepagydomai susirgusi savirefleksijos karštine. Nepajėgus apsibrėžti savito teatrinio identiteto, Lietuvos teatras neretai griebiasi psichoanalitinės užduoties narplioti lietuviškąją tapatybę per se – nuo iki skausmo nutrinto, gatvės intelektualui lengvai sukramtomo areninio Oskaro Koršunovo „Išvarymo“ iki naujesnių, subtilesnių ir aštriau smeigiančių Yanos Ross „Vienos miško pasakų“.

Nuo trauminės okupacijų patirties krauju tebekosėjantis, XXI a. karuselėje besisukantis lietuvio pasaulėvaizdis ir tragikomiški bandymai suspėti žaizdas laižytis paraleliai su besikeičiančiu pasauliu atsispindi ne tik tokiuose kolektyvinį identitetą dekonstruoti bandančiuose darbuose, bet ir į paskiro individo tapatybę orientuotuose pastatymuose. Abu šiuos savirefleksijos žanrus daugiau ar mažiau sėkmingai tyrinėjantis „Atviras ratas“ neabejotinai galėtų vadintis tokio pobūdžio teatro lyderiu ar net pionieriumi, tapatybės atspindžių scenoje ieškančiu nagrinėjant ne tik tautinių traumų palikimą („Lietaus žemė“, rež. Aidas Giniotis), bet ir asmeninių išgyvenimų peripetijas.

Su pirmuoju teatro laboratorijos spektakliu „Atviras ratas“ (rež. Aidas Giniotis) kūrėjams pavyko asmeninių istorijų narpliojimą paversti kolektyviniu išgyvenimu, tačiau dar vienas panašus bandymas subliūkšta su Ievos Stundžytės darbu „identify“, kurio pavadinimas, regis, visiškai neplanuotai, tačiau kiek ironiškai praslysta pro jo deklaruojamą misiją.

Anot spektaklio aprašymo, „identify“ tiriamasis objektas – XXI a. žmogaus refleksija su savimi pačiu ir jį supančiais pasauliais. Aštuoni skirtingi personažai, siejami vienokių ar kitokių ryšių, stengiasi identifikuoti save, taip tapdami savo pačių įkaitais. Tiek spektaklio tema, tiek aktoriaus Arno Danuso sukurtas garso takelis ir pačios režisierės scenovaizdis (pagirtinas sprendimas neperžaisti su tiesioginio vaizdo kamera, kuri, netapdama autonomišku veikėju, organiškai įsilieja į spektaklio vyksmą) apeliuoja į sąlygiškai jauną žiūrovą, bandantį susivokti tamsesniuose sąmonės užkaboriuose ir teatre atrasti atsakymą (ar veikiau pateisinimą) tapatybės savikūros klausimams.

Po iš olandų tapytojo Jano Van Eycko pasiskolintu pseudonimu slepiasi pjesės autorė, spektaklio režisierė Ieva Stundžytė, kuri, ėmusis užduoties savo darbe suregistruoti kuo platesnį trauminių patirčių spektrą, užsižaidžia, narstydama perdėm fiktyvias ir hiperbolizuotas problemas. Maksimaliai egoistiškiems, tačiau vargiai motyvuotiems personažų poelgiams, viena vertus, ieškoma pateisinimų (nuo užgniaužto homoseksualumo iki prievartos ar aborto), tačiau iki neįtikimumo sutirštintas asmeninių tragedijų kiekis suveikia priešingai ir negeba išprovokuoti sąmoningo žvilgsnio į jų priežastis bei pasekmes.

I. Stundžytė „identify“ žongliruoja moralinėje krizėje atsidūrusios vakarietiškos visuomenės problemomis, tarsi nusirašytomis nuo klinikinio psichologo užrašų; tokia trauminių patirčių prostitucija ir eksploatavimas sukelia aliuziją į ne taip seniai Manto Jančiausko Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatytą Martino Crimpo „Laimės respublikoje“, tačiau, priešingai nei apsėdimą savimi pačiais išjuokianti britų dramaturgo satyra, „identify“ nesiryžta kritiškesniam žvilgsniui ir atsisako įžvelgti absurdą ten, kur jis prašyte prašosi būti pastebėtas.

(Savi)kritiškumo stygius persekioja tiek personažus, tiek pačią autorę – užuot pasitelkusi pagalbą įvairiapusiškesniam priėjimui prie temos, I. Stundžytė užsiveria tik sau pačiai atpažįstamų demonų interpretacijoje, o dvigubą sau išsikeltą užduotį įgyvendina neišvengdama paviršutiniškumo ir to paties „identify” personažus apėmusio egoizmo.

Scena iš rež. Ievos Stundžytės spektaklio „identify“. Lauros Vansevičienės nuotrauka
Scena iš rež. Ievos Stundžytės spektaklio „identify“. Lauros Vansevičienės nuotrauka

„identify“ nepalieka abejonės, kad I. Stundžytė tapatybės paieškų tema turėjo pasakyti itin daug. Vis dėlto bandymas į vieną spektaklio veiksmą sutalpinti ne tik kone visas įmanomas raiškos priemones, bet ir telenovelės vertą itin plačiai išsikerojusį siužetą atvedė į perteklinį rezultatą, kurio kakofonijoje nepelnytai neišgirsti lieka stipresni kūrinio aspektai.

Slydimo paviršiumi nesustabdo ir aktorių komanda, vietoj išreikšto asmeninio santykio su pjesės medžiaga besimaudanti vienodo drungnumo emocinėje baloje. Užuot stengęsi suteikti individualaus gylio savo personažams ir tokiu būdu priartinę juos prie atpažįstamo žmogiškumo, „Atviro rato“ aktoriai imasi slapstytis vienas už kito ir veikiau ne kuria, o tiesiog atlieka vaidmenis, kurie suniveliuoja aštresnius siužeto kampus į vientisą ir apibendrintą masę, kunkuliuojančią neorganiškomis, suvienodėjusiomis emocijomis.

Siekis reprezentuoti vaikystės traumų, lytinės tapatybės ar orientacijos bei gyvenimiškų patirčių įvairovę spektaklyje suplokštėja iki stereotipizuotų portretų, kurių įvairialypiškumo potencialas nuskęsta gerokai per sodrioje siužeto painiavoje. Bene aiškiausiai šį pasimetimą iliustruoja Arno Danuso kuriamas Zero personažas, viena vertus, turįs atstovauti naujajam individui (čia neapsieinama be progresyvistinės aliuzijos į (su/re)konstruotą ateities žmogų, kurio dirbtinis intelektas uždusinamas bendražmogiškų išgyvenimų bei emocijų), tačiau tuo pat metu veikiantis kaip kitų personažų praeities pamėklė, balansuojanti tarp esaties ir nesaties.

Vieninteliai kiti atskiro paminėjimo verti vaidmenys – Martynos Gedvilaitės Indigo ir Jurgio Marčėno Lukas – tyčia ar visai atsitiktinai gana šaržuoti, dėl to gebantys suteikti aliuziją į skirtingo pobūdžio socialinę kritiką: Lukas – brutalus marozas ir radikalus skaitmeninis vartotojas, visus reikalingus malonumus randantis kompiuterio ekrane, pasiryžęs nušluoti paskutines moralės normas dėl pasitenkinimo; Indigo – naujosios visuomenės atstovas(-ė), gender fluid individas, savąjį kuriantis ir perkuriantis pagal atsitiktinius įgeidžius, su pasimėgavimu paniręs į bekompromisį individualizmą, kurio centre – tik nuosavas ego, dangstomas patraukliu nepriklausymo sistemai fasadu.

O kiti personažai – vienplanės karikatūros, kurių kiek isteriškas blaškymasis tarpusavio ryšiuose ir siužeto linijų pertekliuje nepalieka pakankamai erdvės žiūrovo empatijai. Be šio elemento, neišvengiamo reflektyviam teatrui, prarandama galimybė tiek susitapatinti („Atpažink save teatre“ – skelbia „Atviro rato“ šūkis), tiek kritikai. Bet kokių tariamų moralės normų atsisakantys, tik savyje pačiuose skęstantys personažai tampa atgrasūs ne todėl, kad atlieka nepatogaus veidrodinio mūsų pačių atspindžio funkciją – anaiptol, klišių prisodrinti vaidmenys suprimityvina „identify“ taip ryškiai akcentuojamą trauminių patirčių bagažą, tokiu būdu tik padidindami distanciją tarp „atpažinti save“ pasiruošusio žiūrovo ir sceninio vyksmo.

„identify“ nepalieka abejonės, kad I. Stundžytė tapatybės paieškų tema turėjo pasakyti itin daug. Vis dėlto bandymas į vieną spektaklio veiksmą sutalpinti ne tik kone visas įmanomas raiškos priemones, bet ir telenovelės vertą itin plačiai išsikerojusį siužetą atvedė į perteklinį rezultatą, kurio kakofonijoje nepelnytai neišgirsti lieka stipresni kūrinio aspektai.

Pasirinkusiai nepaklusti „mažiau yra daugiau“ taisyklei, režisierei nepavyko sudėlioti taip reikalingų temos akcentų – „identify“ pasiklysta bandymuose kiekvienai detalei suteikti visiškai nebūtiną svarbą. Blaškymasis atvertoje šiuolaikinio žmogaus egzistencinės kančios Pandoros skrynioje palieka žiūrovą tuščiomis rankomis, o vietoj konstruktyvesnio žvilgsnio į individo tapatybės paieškas pažeria klausimų apie teatrą, iš didelio noro kurti aktualią savirefleksijos erdvę atsiduriantį aktualumo tik sau pačiam akligatvyje.

„Atviro rato“ informacija