Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2018-ųjų 10-ajame numeryje).

Asta ir Vidas Stalaučinskai su šešiais vaikais. Šeimos archyvo nuotrauka

Kaišiadoriškiai architektai ASTA ir VIDAS STALAUČINSKAI augina šešis vaikus: jau studijuojančius ir aktyviai visuomeninėje veikloje dalyvaujančius Aistį ir Kostą, moksleives Mariją, Agotą, pirmokę Mortą bei mažąją Gertrūdą, kuriai jau greit sukaks treji metai. Asta ir Vidas dirba tame pačiame name, kuriame ir gyvena, ne tik bendromis jėgomis derina profesinę bei ūkinę veiklą, bet ir organizuoja sklandų mažųjų vaikų ugdymo procesą – nei vieno vaiko nėra leidę į darželį. Jiedu džiaugiasi, kad esant reikalui, į pagalbą gali visuomet pasikviesti senelius.

ASTA sutiko atstovauti savo šeimai ir pasidalinti savo kasdienybės refleksijomis ir įžvalgomis apie daugiavaikės šeimos gyvenimą, poros santykius, savo požiūrį į santuoką ir vaikų gimimą bei pasirinktus auklėjimo principus.

Stalaučinskų šeimos archyvo nuotrauka.

Judu su vyru esate susituokę jau 23 metus. Galbūt atsimenate, kokią viziją apie būsimą šeimą turėjote dar prieš santuoką? Apie kokią šeimą svajojote?

Abu su Vidu esame kilę iš daugiavaikių šeimų – Vidas turi du brolius, aš – brolį ir sesę. Be to, turime po visą būrį pusbrolių ir pusseserių, su kuriais puikiai leisdavome vaikystės vasaras kaimuose, pas senelius. Todėl visada buvome įsitikinę, kad vaikui negera augti vienam. Na, kad patys auginsime šešetą, prieš santuoką tikrai nesvajojome, bet, laikui bėgant, vis daugiau vietos atsiranda širdyje ir namuose. Mes tiesiog manome, kad kiekvienas vaikas yra Dievo dovana ir palaiminimas šeimai.

Esate tikrai gausiai apdovanoti! Ar kada susimąstėte, ką Jums reiškia būti 6 vaikų mama ir tėčiu? Kas Jums teikia daugiausiai džiaugsmo? Kas yra sunkiausia?

O, būti 6 vaikų mama ir tėčiu – tai dirbti kaip gerai sustyguotiems mechanizmams. Dažnai ilgiems svarstymams nėra laiko: reikia tiesiog apsispręsti ir veikti. Smagu, kai matai savo triūso rezultatus: vaikai vieni jau užaugo, kiti auga motyvuoti, darbštūs, pareigingi, atsakingi. Be to, geri krikščionys ir tikri patriotai. Dėl to labai džiaugiamės. O sunkiausia būna, kai kas nors iš šeimos suserga. Tada guodžia viltis, kad viskas praeina.

Kokios asociacijos Jums ateina į galvą, išgirdus žodžius „daugiavaikė šeima“?

Daugiavaikė šeima – tai pirmiausia erdvė, kur dalinamasi viskuo: pradedant žaislais, saldainiais, baigiant džiaugsmais bei rūpesčiais. Jeigu mama ar tėtis kažkuriuo metu neturi laiko išklausyti, jo visada turės kuris nors brolis ar sesė! Be to, čia visada daug šurmulio, juoko, gerų emocijų.

O kuo, Jūsų nuomone, ypatingas daugiavaikės šeimos gyvenimas? Kokie iššūkiai kasdienybėje kyla ir kaip juos sprendžiate?

Tie, kas augina vaikus, žino, kad net ir vienas vaikas kardinaliai pakeičia šeimos gyvenimą. O kai jų šeši – visokių reikalų ir rūpesčių yra šešis kartus daugiau. Aišku, šešis kartus daugiau yra ir džiaugsmo! Kasdienybės iššūkiai, manau, tie patys, kaip ir visų šeimų. Turime tris puikias padėjėjas – skalbyklę, džiovyklę ir indaplovę, o likusius darbus tenka nudirbti patiems. Kasdien šeimynai gaminu karštus pietus, todėl laiką tenka planuoti rimtai. Žinoma, kartais susiduriame ir su finansiniais sunkumais, bet stengiamės nepasiduoti vartotojiškoms nuotaikoms. Visada būsi laimingesnis, jeigu nenusiminsi ir nedejuosi dėl to, ko neturi, o džiaugsies tuo, ką turi. Aš dažnai pagalvoju, kad mano a. a. močiutės neturėjo net vandentiekio namuose! Be to, dirbo begalę tokių darbų, apie kuriuos šiais laikais daugelis nebeturi supratimo: prižiūrėjo gyvulius, verpė, audė, mezgė, siuvo drabužius... ir augino vaikus!

Daugiavaikės šeimos nėra itin dažnas reiškinys. Kokia, Jūsų nuomone, daugiavaikių šeimų vieta mūsų visuomenėje? Kokių reakcijų sulaukiate iš aplinkinių? Ar tenka susidurti su pašalinių žmonių nuostaba, kad esate didelė šeima?

Nemanau, kad daugiavaikės šeimos Lietuvoje yra kaip nors diskriminuojamos. Kai kuriose savivaldybėse net yra paramos programos, nuolaidų kortelės. Pavyzdžiui, Kaišiadorių rajono savivaldybėje daugiavaikėms šeimoms 4 savaitinės vaiko plaukimo pamokos baseine mėnesiui kainuoja tik 2 eurus! O už pamokas meno mokykloje per mėnesį reikia mokėti 8 eurus. Taip pat pilna nemokamų būrelių mokyklose ir kultūros centre – vaikų lavinimui tikrai jokių kliūčių nėra.

Kažkokių neigiamų reakcijų mūsų atžvilgiu tikrai neprisimenu. Ypač draugiškai esame priimami Bažnyčios bendruomenėse. Bet kurioje parapijoje seniai praėjo tie laikai, kai vaikų šurmulys sukeldavo bobučių pasipiktinimą. O štai kurioziškų situacijų tikrai yra buvę. Kartą Vidas su vyresniaisiais vaikais susiruošė į baseiną. Aš su mažąja likau namie. Šeimos bilietas kainavo pigiau, todėl kasoje vyras tokio ir paprašė. Kasininkė nepatikliai nužvelgė visą pulką ir sako: „Nori pasakyti, kad čia visi tavo?“ (matyt, pagalvojo, kad pigumo sumetimais įsimaišė keletas kaimynų vaikų). Vyras ir sako: „Ne, ne visi, vienas liko namuose.“

Stalaučinskų šeimos archyvo nuotrauka.

Kokiais auklėjimo principais ar požiūriais vadovaujatės savo šeimoje? Kas, Jūsų nuomone, svarbiausia, siekiant išlaikyti ir stiprinti šeimos santykį?

Turime keletą pamatinių principų: 1. Natūralus kūdikio žindymas pagal poreikį mažiausiai iki dvejų metų. Ryšys, kuris užsimezga dar iki gimimo, taip puoselėjamas toliau; 2. Ugdymas ne darželyje, o namų aplinkoje. Sutinku, kad darželis – gal ir ne blogiausias pasirinkimas, tačiau turi daug trūkumų. Ten vaikas dažniausiai yra priverstas kovoti už save, manipuliuoti, pametinukai broliai ir sesės ugdomi skirtingose grupėse, taip ardoma jų bendrystė, kuri augant namuose yra puoselėjama; 3. Kūrybinės dirbtuvės architektūros studijoje tėčio ir mamos pašonėje visada yra atviros: piešk, dažyk, lipdyk; 4. Kai ateina laikas gaminti pietus, virtuvė atsiveria kulinariniams eksperimentams: čia mažieji išmoksta kočioti tešlą, skusti bulves; 5. Pagal poreikį kiekvienas yra skatinamas mokytis skaityti, skaičiuoti. Vieniems tai labai patiko ir jau dvejų puikiausiai skaičiavo, penkerių puikiai skaitė. Kitiems visa tai pavyko vėliau. Taip ramiai, be jokio papildomo streso pasiruošiame mokyklai ir toliau puoselėjame ryšį su savo vaikais. Manau, būtent tarpusavio bendravimas ir yra svarbiausia, siekiant išlaikyti ir stiprinti šeimos santykį. Kiekvienas nori būti išgirstas, išklausytas ir suprastas. Bendra veikla, o kartais tiesiog buvimas kartu, užsiimant savo veikla, labai teigiamai veikia santykius šeimoje.

Man artimas pasakymas Didelėje šeimoje daug vietos apsigyventi Dievui. Gal galite pasidalinti apie savo šeimos santykį su tikėjimu? Kaip praktikuojate tikėjimą šeimoje? Kaip kalbatės apie tikėjimą su mažiausiais vaikais?

Dievas beldžiasi pirmiausia į kiekvieno mūsų širdį, taip pat ir į kiekvieną šeimą. Jeigu mes Jį įsileidžiame – puiku, tada viskas atsistoja į savo vietas. Mes visi kiekvieną sekmadienį einame į šv. Mišias. Vaikams tai įaugę į kraują, ir nebūna jokių svarstymų ar abejonių dėl sekmadienio dienotvarkės. Jeigu kur nors vykstame su reikalais ar pramogauti, šv. Mišiose dalyvaujame ten, kur vykstame. Labai mėgstame atlaidus Žemaičių Kalvarijoje, Pivašiūnuose, Šiluvoje, Aušros Vartuose. Kiek puikių šventovių turime visoje Lietuvoje! Taip pat labai mėgstame Rožinio maldą. Jai lengviausia laiko atrasti automobilyje, todėl kiekvieną kelionę pradedame Rožiniu. Man tai būna pačios brangiausios akimirkos, kada visos mūsų šeimos intencijos persipina ir yra perduodamos Dievui ir Švenčiausiajai Jo Motinai. Vakarais stengiamės taip pat susirinkti bendrai maldai, bet kartais įvairūs reikalai kam nors sutrukdo. Mažieji mielai dalyvauja maldos gyvenime, net primena, kad jau laikas pasimelsti. Prieš miegą visada pasimeldžiam Angelui Sargui.

Stalaučinskų šeimos archyvo nuotrauka.

Ko palinkėtumėte šeimoms, kuriems būti tėvais sunku, kuriems nesiseka užmegzti ryšio su vaikais? Kur būtų galima pasisemti įkvėpimo?

Šeimoms, kurios patiria sunkumų, siūlome nenusiminti ir kiekvieną dieną bandyti iš naujo. Kalbėtis, ką nors prasmingo veikti kartu... Mes savo šeimoje turime tokią užrašų knygutę, į kurią užrašome visokius juokelius, auksines mintis, kurias kas nors iš vaikų yra kada nors papostringavę, taip pat anekdotines situacijas, kurios yra nutikusios. Juk gyvenimas taip greitai bėga, ir dažnai pasimiršta daug linksmų dalykų. Kai kam nors būna liūdna ir norisi pralinksminti, paskaitome tą knygutę. Tai, ką ten randame, visada suartina ir pakelia nuotaiką. Arba pažiūrime vaizdo įrašus, kurių turime prikaupę visą mediateką. Taip pat labai mėgstame prieš miegą garsiai skaityti kokią nors knygą. O įkvėpimo visada galima pasisemti iš knygų. Man kažkada labai padėjo Rosso Campbello „Kaip iš tikrųjų mylėti savo vaiką“ ir to paties autoriaus „Kaip mylėti savo paauglį“. Rekomenduoju mamytėms, turinčioms naujagimius, paskaityti Sheilos Kippley knygą „Maitinimas krūtimi ir katalikiška motinystė“.

Ir pabaigai, ko palinkėtumėte tiems, kurie dar tik ruošiasi šeimos kūrimui?

Tuos, kas ruošiasi kurti šeimą, sveikiname, kad renkasi tokį atsakingą ir pilną nuotykių kelią. Pasikvieskite Dievą į draugus šiame kelyje, ir jums nieko netrūks!