VU Chemijos ir geomokslų fakulteto docentė dr. Filomena Kavoliutė. Monikos Jasevičiūtės nuotrauka

Šiuos metus Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės kovų atminimo ir Lietuvos vietovardžių metais. Norėdama atkreipti dėmesį į vietovardžius, Vilniaus universiteto biblioteka pasikvietė VU Chemijos ir geomokslų fakulteto docentę dr. Filomeną Kavoliutę pasikalbėti apie vietovių ir vietų vardus, jų prasmes ir praradimus XX amžiaus antrojoje pusėje.

Docentė perskaitė pranešimą „Gražioji ir graudžioji mūsų vietovardžių istorija: pamąstymai apie vietovių ir vietų vardus, jų prasmes ir praradimus XX amžiaus antrojoje pusėje“. Tema sulaukė nemenko klausytojų susidomėjimo, sujaudino ir privertė kitaip pažvelgti į vietovardžių prasmę ir reikšmę.

Geografė pasidžiaugė, kad šie metai paskelbti Vietovardžių metais kartu su Nepriklausomybės kovų atminimo metais. Ji tvirtina, kad sovietmečiu pradėtas ir iki šių dienų nesibaigiantis vietovių vardų braukimas iš valstybės gyvenimo reiškia, kad greta jau prarastų 4400 gali išnykti dar 4000 krašto vietovių vardų. Tai didžiulis praradimas mūsų valstybei. Senuosiuose kaimų ir vienkiemių pavadinimuose glūdi etnologinė, lingvistinė, paleogeografinė, istorinė, kultūrinė ir kita svarbi informacija, saugotina kaip Lietuvos ir pasaulio kultūros palikimo dalis. Jos išsaugojimu privalo rūpintis valstybė ir jos piliečiai.

Mūsų kilmės liudininkai

Kur mes kasdien matome vietovardžius? Kasdienybėje tai dažniausiai tik kelio rodyklėse surašyti gyvenviečių vardai. O daugiau jie fiksuoti tik žemėlapiuose, todėl geografams visą laiką prieš akis, visą laiką šalia.

„O kas gi sudaro valstybę? Tai teritorija, bendruomenės ir tos valstybės vardas, o lokaliai tai mažos teritorijos, mažos bendruomenės ir jų vardai. Kai bendruomenė išnyksta, vardas dar kurį laiką išlieka. Taip yra su Prūsija: Tilžė, Ragainė, Tolminkiemis. Išliko tik vardai, nors bendruomenių jau seniai nebėra“, – konstatuoja F. Kavoliutė. Mokslininkė primena, kad geografas Stanislovas Tarvydas, tyrinėjęs vietovardžius, juos vadino krašto istorijos dokumentais, senesniais už visus rašytinius šaltinius. Visi esame susiję su vietovardžiais, vietomis, iš kurių esame kilę.

„Man jie tiesiog gražūs, liudijantys mūsų kilmę: Daržininkai, Laukininkai, Bajorai, Karužiai, Žuvininkai, Kalviai, Puodžiai, Drabužininkai, Kaukai, Laumiai, Elniakampis, Vilkynė, Vikapieviai, Vilkadaržiai, Kėkštai, Kukučiai, Balandžiai, Lakštučiai... Man, kaip geografei, gražiausi vardai, nusakantys vietoves, taip pat pavardes. Neatsižaviu žmonių išradingumu, pastabumu, gamtinės aplinkos pažinimu, tiesiog susiliejimu su gamta: Šiupyliai, Trepai, Raižiavos, Dubakluonis, Dugnai, Grimzdai“, – nepailsdama vardija F. Kavoliutė.

Gražūs, skambiai ir išradingai vadinami su vietiniais gyventojais susiję vietovių vardai: Bindziukai, Drasučiai, Trepučiai, Ramučiai, Tursučiai, Burbekliai, Devynakiai, Skūpai, Pikčiai, Vanagai, Pelėdnagiai ir daugybė kitų išnykusių vardų. Tai maži kaimeliai, vietovės, kurių nėra paminėta istoriniuose šaltiniuose, bet kai kurie iš jų labai seni.

Docentė įsitikinusi, kad reikia didžiuotis tokiais senais ir gražiais vardais. Kryžiuočių kelių aprašymuose daug senųjų pavadinimų, kurie atspindi ir to meto įvykius: Sargučiai, Gvoltai, Sekionys, Sargviečiai, Gaudkalnis. Geografė tvirtina, kad mūsų kalba tikrai nuostabi. Vardas yra tarsi dvasinio lauko dalis, egzistuoja kaip atskiras klodas. Jo nematyti, bet pakalbinus žmones daug galima sužinoti.

Nuo kraštovaizdžio pertvarkymo prasideda graudžioji vietovardžių istorija.

Jaunieji geografai alumnai susirinkusiems perskaitė žmonių prisiminimus apie nepalankų kraštovaizdžiui, bendruomenėms ir vietovardžiams laikotarpį. Tai kolektyvizacija, melioracija, viensėdžių, kaimų perkėlimas į gyvenvietes, senųjų kapinių, sodų sunaikinimas. Visa tai įsirėžė žmonių prisiminimuose, skaudžiuose išgyvenimuose, kai sugrįžę iš tremties nerasdavo nei sodybų, nei kapų, nei tėvų ir senelių pasodintų medžių. Žmonės buvo verčiami palikti savo gimtuosius namus, sodus, pažįstamas vietas, ir kraustytis kitur. Kartu pradingdavo ir senieji vietovardžiai.

Kelias į Kibyšių kaimą. Brolių Černiauskų nuotrauka (2018 m.)

Kodėl pradingo Girdžiūnai

„Jei skaičiuosime žemėlapiuose gyvenvietes, sodybas prieš ir po kolektyvizacijos, melioracijos, matysime didelius pasikeitimus. Traktoriams reikėjo didelių, plačių dirbamų plotų, sodybos turėjo pasitraukti. Bet ar vien dėl šios priežasties?“ – mus skatina susimąstyti docentė F. Kavoliutė.

Per sovietmetį drastiškai sumažėjo bendruomenių skaičius. Ką bendruomenė kuria valstybei? Ar tikrai valstybė stipresnė, jei bendruomenių sumažėja, jos išardomos, perkeliamos? Taigi ar vien traktoriai ir melioracija buvo priežastis iškelti, stambinti gyvenvietes, retoriškai klausia geografė.

Prof. Česlovas Kudaba tvirtino, kad, nors ir reikėjo sausinti žemes, bet protingai tvarkantis galima buvo išsaugoti kaimus. Tiesiog valdžiai tuo metu reikėjo suardyti senas bendrijas ir sukurti naujas. Tai buvo padaryta tikslingai, sąmoningai. Tikslas buvo sukurti naujas bendrijas be istorinės atminties.

Docentė pacitavo prieš penkiasdešimt metų, 1967 metais, Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai siunčiamą atsakymą, kad peržiūrėjus Joniškio rajone „nerasta išlikusių gyvenamųjų vietovių pavadinimų, būdingų feodalinėms ir kapitalistinėms formacijoms, arba pavadintų darbo žmonių engėjų ar buržuazinių nacionalistų vardais“, išskyrus Girdžiūnų vienkiemį, vadintą stambaus ūkininko vardu. Todėl jį siūloma prijungti prie šalia esančio Medikuičių kaimo, prie jo prijungti dar ir Nemeikšių vienkiemį.

Geografė priminė, kad vienkiemiai ar viensėdžiai buvo dvarai, palivarkai ir laisvųjų valstiečių didžiosios sodybos, o tokių savininkai pirmu vežimu 1941 metais buvo išvežti į Sibirą. 1968 metais pradėtas gyvenamųjų vietovių be gyventojų vardų išbraukimas. Vieni vardai išbraukti, nes nebeliko gyventojų, o kiti dėl didelių ūkinių ir kultūrinių pasikeitimų sujungti.

F. Kavoliutė spėja, kad gal taip padaryta Spalio revoliucijos 50-mečio proga. Susigriebta, kad žmonės vis dar gyvena prosenelių sodybose. 1968 metais pirmiausia išbraukta 400 sodybų. Ar tai iš tiesų natūralus procesas, vykęs dėl urbanizacijos? 1968-ieji buvo Prahos pavasario metai. Tie braukimai, žiūrint į žemėlapį, skirtinguose rajonuose vyko labai skirtingai. Docentė pastebi, kad šiaurės vakarų, vakarų, pietų, pietvakarių Lietuvoje tai nebuvo problema, išbraukta 20–30 kaimų. Labiausiai mažėjo šiaurės rytinė dalis. Galbūt kada nors istorikai pasakys, kodėl taip nutiko.

Kodėl nesusigrąžiname vardų turto

„Atkūrėme nepriklausomybę, pripažinome, kad buvo neteisėtai atimtas žmonių turtas. O ar vardus panaikino teisėtai? Žemės grąžinimo dokumentus žmonėms jau išdavė naujuoju, gretimo kaimo vardu. Ar tai teisėta? Ar teisinga?“ – klausia geografė.

Baisiausia, kad tai vyksta ir toliau. „Toliau išbraukiamos gyvenvietės, kuriose nebėra gyventojų ar per mažai pagal kažkokius norminius aktus. 2011 metais jau priskaičiavau 4200 kaimų be gyventojų. Nieko neatkūrėme, bet dar 200 panaikinome, išbraukėme. Turime dar 4000. Ką darysime? Jei ir juos išbrauksime, kažkada iš 25 000 vardų, liudijančių šios žemės istoriją, gyventojų gausą, turėsime tik 15 000. Dabar vardai suteikiami, o kodėl negrąžinami? – stebisi mokslininkė. Norint dabar keisti vardą pagal įstatymą reikia tos vietovės gyventojų sutikimo. Ar tai realu, abejoja F. Kavoliutė Žemė yra turtas, viską galima nupirkti, bet kodėl reikia atsisakyti istorinių vardų?

„Manau, kad vardus galima išsaugoti, sustabdyti vardų naikinimą, pripažinti juos nematerialiu paveldu. Vietovių vardai – tai ryšys su namais, praeitimi, su tėviške. Deja, vis dar neturime tų prarastųjų gražiųjų vardų“, – apgailestavo docentė.

Paskaita užbaigta tarsi malda, vardijant prarastuosius kaimų, vienkiemių pavadinimus: Vaišvilynės, Manikūnėlių, Rudmėsių, Žvalionių, Dagiliukų, Žindulių, Dočkių, Eglynės, Puodiškių, Keturnagių, iš viso per penkis šimtus vardų. Turime juos grąžinti į gyvenimą, į kasdienę vartoseną, į dokumentus, užrašyti žemėlapiuose.

logo