Roman Niedźwiecki/zw.lt nuotrauka

Lenkų autonomija ir konfliktas tarp lietuvių ir lenkų tautinių judėjimų devintojo dešimtmečio pabaigoje iki šiol kelia daug emocijų. Būtent šiai temai skirta istorikės dr. Barbaros Jundo-Kaliszewskos iš Lodzės universiteto knygą „Istorijos įkaitai. Lenkų mažuma posovietinėje Lietuvoje“. Knygos pristatymas vyko kovo 15 d. Vilniaus lenkų kultūros namuose. Renginyje, kurį organizavo Lenkų diskusijų klubas, taip pat dalyvavo prof. Alfredas Bumblauskas ir dr. Barbara Stankiewicz.

Lenkijoje gyvenanti mokslininkė Barbara Jundo-Kaliszewska yra gimusi Eišiškėse. Nors autorė jauna, ji buvo knygoje aprašytų įvykių 1988–1991 m. liudininkė. „Labiausiai turbūt bijau ne istorikų ir kritikų, tačiau artimųjų reakcijos. Tėvai dar knygos neskaitė“, – prisipažino ji.

KGB dokumentai

Knygos rašymas truko porą metų. Autorė tyrė lenkiškus, lietuviškus ir rusiškus archyvus. Daug įdomios informacijos suteikė paviešinti KGB dokumentai. „Ištyrusi šiuos dokumentus supratau, kad visi politiniai susivienijimai buvo daugiai ar mažiau infiltruoti šio tarybinio saugumo organo. Tai liečia ir lietuvių, ir lenkų tautinius judėjimus. Pavyzdžiui, pirmoje Lietuvos lenkų sąjungos valdyboje buvo trys asmenys, bendradarbiavę su KGB“, – pasakojo B. Jundo-Kaliszewska.

Dabartinėje Lietuvoje „lenkų autonomija“ kelia tik neigiamas emocijas. Autorės nuomone, taip yra todėl, kad ši tema nebuvo deramai išnagrinėta. „Autonomijos bandymas neatsirado vakuume. Tai nebuvo dingstančios Tarybų Sąjungos fono elementas. Patyrėme tai savo kailiu ir reikia džiaugtis, kad buvo išvengta pilietinio karo“, – pabrėžė istorikė.

Pasak jos, netiesa, kad autonomininkų judėjimas kilo KGB paskatintas. Pradžioje Maskva nenorėjo remti Lietuvos lenkų, kadangi nemaži lenkų sambūriai gyveno ir Baltarusijoje, Ukrainoje, nebuvo aišku, kur šie siekiai gali nuvesti. Lenkų mažumos išnaudojimo bandymai pasirodė tik po 1990-ųjų kovo 11-osios. Tuo metu lenkams buvo pasiūlyta įvairiapusė, taip pat ir karinė, pagalba, tačiau pasiūlymai atmesti. Šį faktą patvirtino ir renginyje dalyvavęs daugiametis lenkų mažumos Lietuvoje veikėjas Janas Sienkiewiczius.

Roman Niedźwiecki/zw.lt nuotrauka

Lenkų autonomija

Knygos autorė susirinkusiesiems pasakojo, kad konfliktas tarp lenkų mažumos ir lietuvių daugumos buvo praktiškai neišvengiamas, kadangi abi visuomenės egzistavo abipusės izoliacijos sąlygomis. Tokie įvykiai kaip „Roko maršas“ ar „Dainuojanti revoliucija“, kurie buvo nepriklausomos Lietuvos permainų varikliai, Vilniaus krašte liko beveik nepastebėti.

Lenkų autonomijos judėjimas daugiausia gimė spontaniškai: tam tikros seniūnijos ir rajonai ją skelbė. Pasak istorikės, kai lenkai pradėjo reikalauti teisių nacionaliniu lygmeniu, tokie reikalavimai buvo pasitikti visišku neigimu iš lietuviškos pusės, kuri buvo nustebusi aukštu lenkų organizuotumo lygiu. Visi lenkų projektai, kurie turėjo autonomijos pagrindą Lietuvos sudėtyje, buvo Aukščiausiosios Tarybos atmetami.

Profesorius Alfredas Bumblauskas pirmiausia pasveikino autorę už drąsą imtis temos, kuri „iki šiol karšta ir aktuali“. Žymus Lietuvos istorikas apgailestavo, kad iki dabar lietuviai dažnai yra kupini antilenkiškų stereotipų ir daug įvykių yra tiesiog nutylimi. „Pavyzdžiui, antrasis Paulo Hymenso planas. Ten taip pat buvo kalbama apie autonomiją, kur lenkų kalba turėjo būti oficiali šalia lietuvių kalbos. Deja, apie tai tylima“, – sakė profesorius.

Profesoriaus nuomone, Vilnija turėtų būti traktuojama kaip lygi su Aukštaitija, Dzūkija, Suvalkija ir Žemaitija. t. y. kaip penktasis etnografinis Lietuvos regionas. „Lietuvos lenkai nėra paprasta tautinė mažuma. Jie yra istoriškai vietiniai gyventojai, kurie atspindi visą šio krašto istoriją“, – sakė istorikas. 

Roman Niedźwiecki/zw.lt nuotrauka

Jerzy Giedroyco kaltė?

Susitikimo metu buvo aptarta ir Jerzy Giedroyco įtaka lenkų ir lietuvių santykiams. Knygos autorės nuomone, jo idėjos, kurios turėjo milžinišką poveikį Lenkijos užsienio politikai, trisdešimties metų perspektyvoje atrodo labiau kaip kilnūs norai nei realus veiksmų planas.

Su tokia interpretacija nesutiko profesorius A. Bumblauskas. „Giedroycas buvo žymus intelektualas, kurio tekstai jokiu būdu negalėjo pakenkti Lietuvos lenkams. Jis kalbėjo tik apie tai, kad lenkai neitų su Maskva, o lietuviai gerbtų mažumas. Tikrovėje buvo įvairiai, tačiau tai ne Giedroyco kaltė. Įsižeisti gali tik lietuviai, kurie nenori draugauti su Lenkija, ir Lietuvos lenkai, kurie save laiko pamiršta, vientisa Lenkijos dalimi“, – papildė istorikas.