Egidijaus Šimatonio keramika. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka
Gedimino Šibonio keramika. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Iki kovo 22 dienos kultūrinių iniciatyvų grupė „Kvadratas“ paviljone „Gobis/Lauko ekspo“ (Gedimino pr. 13, Vilnius) pristato žinomų keramikos menininkų EGIDIJAUS ŠIMATONIO ir GEDIMINO ŠIBONIO jungtinę keramikos darbų parodą. Su Egidijumi ir Gediminu kalbamės apie kontroliuojamus ir nepažabojamus atsitiktinumus, Rytų ir Vakarų kultūrų skirtumus, amato subtilybes ir idėjas, profesines ligas ir molio gydomąsias savybes. Lengvai perjunginėdami juokelių ir filosofinių apmąstymų registrus.

Kodėl rengiate parodą kartu? Kas jus vienija?

Gediminas Šibonis: Todėl, kad esame pažįstami nuo gimimo.

Egidijus Šimatonis: Tai – jau ne pirma mūsų paroda kartu. Sutampa daug požiūrių, artima ideologija. Pasaulėžiūros, muzikos pasirinkimai visuomet sutapdavo. Nežinau, kokios muzikos dabar Gediminas klauso, bet bijau, kad ir dabar tą patį. Saviraiškos stilistika, vertybės artimos. Tada atsiranda tas jausminis bendrumas. Gedimino darbai niekada nebus perkrauti.

G. Šibonis: Reikia keistis į blogąją pusę.

E. Šimatonis: Tada aš būsiu žiūrovas. Arba ne.

Man dabar labai svarbus dalykas – dermė tarp tradicinių ir naujai iškylančių vertybių. Mane erzina krizė mene – kai daug ką vadina konceptualiomis keramikomis. Tiesiog gąsdina modernus, šiuolaikinis menas, kur yra amato nuvertinimas, kuris dabar labai intensyviai vyksta. Dabar svarbu, ne ką sukuria, o kokių tekstukų prirašo šalia darbo. Bet taigi literatai tekstukus rašo. Vizualiuosiuose menuose tegul plastika kalba.

O kaip jūs, Gediminai, vertinate konceptualią keramiką?

G. Šibonis: Konceptualiai vertinu. Svarbu, kokia ji. Kai koncepcija yra absoliučiai tuščioje erdvėje, tai tokių nelabai vertinu. Bet kai yra aiškios išraiškos priemonės plius koncepcija, tuomet labai gerai. O jei konceptualus keramikas negali padaryti tokio elementaraus dalyko kaip puodukas, tai nieko gero.

E. Šimatonis: Puodukas keramikoje – kaip dizaine kėdė.

G. Šibonis: Čia atsiskleidžia skirtumai tarp Rytų ir Vakarų Europos. Europos Vakarai nuėjo į konceptualistinį meną, ir Europos Rytai nori pasivyti. Man reikėjo iš prancūzų kultūros ministerijos pavedžioti tokį ekspertą, kuris rinko Lietuvos meno ekspoziciją Paryžiuje. Nepataikiau beveik nieko. Sako, gerai, bet nieko nauja. Jokie mūsų grandai neįtiko, net, pavyzdžiui, Rimvydas Jankauskas-Kampas. Sako, man nereikia to, ką visi seniai matėme.

E. Šimatonis: Keramikoje tą frazę „konceptuali keramika“ valkioja. Žmonės neturi pakankamo filosofinio pasirengimo jai. Norint sukurti koncepciją, reikia labai daug nubristi. Daug ką sužinoti ir teoriniu lygmeniu. Pirmiausia reikia bazinių dalykų. Meno amatas turi būti valdomas. Nes romanų nebus, jei nemoka rašyti raidžių. Be pagrindų negali būti platesnės saviraiškos. O dabar susiduriame su požiūriu, kad neva gali menas įvykti be žinių.

G. Šibonis: Užsienyje kiekvienas studentas jau turi savo viziją, ką jis nori daryti su keramika. Tai yra geresnis variantas nei Vilniaus dailės akademijoje, kur, būna, turi minkyti studentą nuo pradžių.

Keramikas Gediminas Šibonis. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka
Keramikas Egidijus Šimatonis. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

O kokią keramikos viziją puoselėjate jūs, Egidijau ir Gediminai?

E. Šimatonis: Šiuo metu yra daug susikaupusių minčių, užsilikusių dar nuo instituto laikų, ir vėlesnių, kurias reikia įgyvendinti. Beje, kitas dalykas patraukė mane pastaruoju metu – keramikos dizainas. Tai yra utilitariniai dalykai. Gal net ir art dizainas.

G. Šibonis: Aš mėgstu archajišką formą – atėjusią iš senų laikų, paprastą, aiškią. Indai būdavo ovalūs, be didelių atsikišimų, kad nukritę iškart nesudužtų. Dizainas per amžius ištobulino formą – atsižvelgė į medžiagos savybes. Kai studijavau, dėstytoja Laimutė Cieškaitė-Brėdikienė supažindino mus su prūsų keramika. Tai labai paprastos formos, turinčios minimalią apdailą. Susižavėjau, bet nemokėjau to padaryti. Dėl keisto atsitiktinumo pavyko. Prieš institutą dirbau žiedėju gamykloje. Žiesti niekas institute nemokėjo, ir man tekdavo visiems padaryti žiestinius darbus.

E. Šimatonis: Tai mane apgaudinėjai – tavo darbus studentai man prakišdavo kaip savo.

G. Šibonis: Tai pradėjau žiesti viena ranka – neliesdamas indo iš išorės. Paviršius pradeda plyšinėti. Efektas geras, ir kūrinius greitai pavyksta padaryti.

E. Šimatonis: Gedas žiedė meistriškai. Jis linguodavo, kai žiesdavo.

G. Šibonis: Aš toje gamykloje buvau įsidarbinęs. Sėdi visi prie staklių, ir niekas nežiūri į tai, ką daro – puodai darosi patys. Galvą pakrato pagal sukimąsi, patikrina ir vėl nusigręžia. Kratai galvą, nes turi sekti deformacijas.

E. Šimatonis: Man visada būdavo juokinga tas galvos kratymas.

G. Šibonis: Prie aukštesnių temperatūrų esu priėjęs Vokietijoje. Turėjau padaryti užsakymą tokiai Madame Bizone. Į didžiausią Vokietijoje krosnį netilpo mano darbas. Tai aš nupjoviau krosnies šonus. Po to jis labai susitraukė, sumažėjo, bet išėjo tvirtas. Turėjo tikti lauko sąlygoms.

Darbai ne tik susitraukia, bet krosnys, kaip žinau, įvairių netikėtumų iškrečia. Kai yra meistrystė, rezultatas numanomas, ar atsitiktinumas dar galimas?

E. Šimatonis: Aš iš keramikos visada laukiu netikėtumo. Padariau darbą. Prie židinio ant grindų susidėjau išklotinę. Viskas taip blogai, sakau, reikės eiti galą pasidaryti. Žmona pažiūrėjo, sako: „Visai gerai.“ Kitą rytą pamačiau, kad nuosekliai spalvas išdėliojus visiškai gerai atrodo. Aš tai vadinu krosnies dovanomis. Visada šito netikėtumo laukiu.

Gyventi be atsitiktinumo liūdna. Menas be atsitiktinumo – tai bus miręs menas. Galima sakyti, ne tik keramika, bet ir visi menai. Jei vien išprotausi, bus negyva. Turi būti dermė tarp atsitiktinio ir planuoto rezultato. Keramika be atsitiktinumo, netikiu, kad apskritai įmanoma. O jei tokia ir būna, retas atvejis, manau, kad ją būtų verta eksponuoti.

G. Šibonis: Technologiniai atsitiktinumai skatina tobulėti. Gali surasti dalykų, apie kuriuos sąmoningai nepagalvoji. Paaiškėja, kad galima daug ką kur kas lengviau padaryti. Geriausias eksperimentas mano gyvenime buvo su ta vaza, kuri eksponuojama. Ji buvo nuglazūruota juodai – blizgančia veidrodine glazūra. Bet dariau užsakymą – restauravau pastatomą krosnelę. To piliečio pageidavimas buvo, kad ji būtų juoda, blizganti. Suklijavau visą tą korpusą naujais klijais, bet jų atkibimas nuo glazūruoto paviršiaus neįmanomas. Matosi klijų nuosėdos. Parduotuvėje susišlaviau visą lentyną valiklių ir nieko – niekas nenuvalo. Nuvalo tik vienas amerikietiškas produktas, kurio negavau. Po nuvalymo visi paviršiai tapdavo variniai. Viduje esantis varis išlįsdavo.

Gedimino Šibonio keramika. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka
Egidijaus Šimatonio keramika. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

O jūs, Egidijau, žinau, darote tokią plokštuminę keramiką, molio paveikslus?

E. Šimatonis: Aš netgi tokius simpoziumus organizuodavau, kur buvo kuriami vien plokšti keramikos kūriniai. Juose dalyvaudavo įvairiausios amžiaus grupės – nuo gimnazistų iki labai patyrusių dailininkų. Kadangi tai plokštuminis menas, dalyvaudavo nemažai tapytojų: Jonas Daniliauskas, Valentinas Antanavičius, Mindaugas Skudutis ir kiti. Plokščia keramika yra ta sritis, kuri mane domina. Pats nemažai taip dirbu. Keramika leidžia naudoti visas menų metodikas. Turi savo specifiką, bet sujungia dizainą, skulptūrą, grafiką.

O grįžtant prie atsitiktinumo – atsitiktinumas visada yra, bet svarbu, kiek tu toleruoji tai, kas įvyko. Ar esi dar toje situacijoje, kur dar gerai, ar jau kur blogai. Tolerancijos ribos turi būti. Tolerancija – mokslas apie ribas. Nusistatai, kiek tau priimtina. Kai jau nepriimtina, keramiką reikia daužyti. Jei darbas išėjo už tolerancijos ribos, sako, parduok, dovanok. O kaip man su sąžine po to bus?

Na, o kaip atrinkote, ką eksponuoti šioje parodoje?

E. Šimatonis: Tai yra darbai, kurie buvo padaryti pastaraisiais metais. Kaune buvo didesnė parodėlė – iš jų dalį atrinkome. Tomas kaltas. Nes sakau: „Tomai, atvažiuok, mes sukūrėme naują sekciją. Dailininkų sąjungos Kauno sekcijoje Kauno keramikų grupę įsteigėme. Tai jis, užuot atvažiavęs, sako: „Atvežk ir pažiūrėsime.“ Šitame juokelyje yra 90 proc. tiesos.

Gediminai, jūs kurį laiką gyvenote užsienyje. Ar yra išskirtinai lietuviška keramika?

G. Šibonis: Vokietijoje gyvenau 6 metus, o Prancūzijoje – pusantro sezono. Bet tai buvo seniai. Bendrąja prasme lietuviška keramika yra geresnė, imant procentais pagal gyventojų skaičių. Netraktuojant mugių su švilpukais kaip keramikos meno, keramikos lygis Lietuvoje visai geras.

Todėl ir grįžote į Lietuvą?

G. Šibonis: Todėl grįžau, kad pasirodė, jog Europoje gražiausias kraštas – Lietuva. Bet neilgai taip atrodė.

Kodėl keramika niekuomet netaps atgyvenusiu menu?

E. Šimatonis: Sparnuotas posakis – seniausia pasaulyje profesija. Aš esu įsitikinęs, kad seniausia pasaulyje profesija yra ne žurnalistika ir ne prostitucija. Archeologai randa įrodymų. Skulptoriai galėtų konkuruoti su tomis minėtomis. Mes, keramikai, pretenduojame į seniausią profesiją.

Bet molis tikrai pailgina gyvenimą. Tai galbūt susiję su tuo, kad molyje esantis silicis palankiai veikia žmogaus organizmą. Jei neturi kitų žalingų įpročių, galbūt ilgiau gyvensi.

G. Šibonis: Atsimenu, fabrike sakydavo, kad spuogus ištraukia. Ir molio kaukes moterys juk darosi.

E. Šimatonis: Yra toks žodis kerapija – terapijos ir keramikos junginys.

G. Šibonis: Nuo dekoratyvinės, interjero keramikos sušlubavo sąnariai. Kai kampiniu šlifuokliu reikdavo nupjauti šimtus metrų. Tai vadinasi kalibravimas rankiniu būdu. Aišku, nekeramiška. Nuo vibracijos sąnariai kenčia.

Vėl grįžtant prie keramiškų temų, Egidijau, kaip jus veikia Rytų kultūra?

E. Šimatonis: Mane absoliučiai veikia. Labai ja domiuosi, ir ji negali neveikti. Pirmiausia – pasaulėžiūra. Antras dalykas – esu džiudžitsų treneris. Šis kovos menas tiesiogiai susijęs su Rytų kultūra. Stipriai paveikė Rytų mąstymo metodas, ypač kalbant apie žmogaus santykį su kūrybiniais procesais. Man svarbus būtent autoriaus santykis su kontroliuojamu atsitiktinumu.

G. Šibonis: Viskas prasideda iš ryto. Kai atsikeli, tada būna rytų kultūra (juokiasi).

E. Šimatonis: Gediminui irgi buvo jogos praktikavimo periodai, ir jie palieka pėdsakų. Europocentrinė kultūra vystėsi pagal principą „arba–arba“. Racionalizmas, iracionalizmas ten vienas kitą neigė. Man patiko, kad istoriškai kinų pasaulėžiūroje vyrauja principas yra ne „arba“, o „ir“. Man toks principas priimtinesnis. Tada surandi, kad jau Egipte buvo galima aptikti „Eglės Žalčių karalienės“ motyvų. Kai Žilviną sukapojo į 7 gabalus, pagal kai kurias versijas Eglė surinkusi atgaivino, o ten ir Oziris išeina. Istoriškai sąsajos yra sąmoningos ir ne. Kai vien tik ieškoma, kuo tai nauja, pametant tradicinį pamatą, tai labai pavojinga. Kita vertus, yra bendražmogiškos vertybės. Darna labai svarbus žodis.

G. Šibonis: Vis tiek visada kūryboje pasąmonėje ir sąmonėje krenti į kraštutinumus. Galvoji, galbūt darysi taip, galbūt – atvirkščiai. Kažką patapau, kažką iš akmens padarau. Dažniausiai menininkus vilioja tai, ką jie mažiau išmano.

E. Šimatonis: Harmonijos siekis kūryboje, manau, yra labai svarbus.

Harmonijos, matyt, galime pasimokyti iš gamtos. Jūsų, Gediminai, kūriniai panašūs į širšių lizdus.

G. Šibonis: Visi man taip sako. Niekada nesižavėjau širšių lizdais ir vieną kartą tiesiog taip išėjo. Širšių lizdai tikrai gražūs ir komplikuoti. Jie tekstūriškai labai įdomūs.

O jūsų, Egidijau, eksponuojami kūriniai man atrodo labai skiriasi tarpusavyje.

E. Šimatonis: Metodiškai jie panašūs. Visą gyvenimą man rūpi grynosios formos paieškos, formodaros fundamentalūs klausimai. Yra objektyvūs atsakymai, kurie – gamtoje. Viskas pareina iš ten.

Tradicinis klausimas – kokie ateities kūrybiniai planai?

E. Šimatonis: Jeigu pasakysi, kokį darysi darbą, dalis energijos jau išeis.

G. Šibonis: Tai gerai, nereikės daryti darbo.

E. Šimatonis: Bet aš noriu padaryti. Turiu planą, apie kurį nesakysiu.

G. Šibonis: Jeigu aš turėčiau kokį nors planą, viską pasakyčiau (juokiasi).

***

Egidijus Šimatonis gimė 1958 m. Kaune. Baigė Vilniaus dailės institutą. Dėstė Vilniaus dailės akademijoje ir Kauno dailės gimnazijoje. Nuo 1981 m. dalyvauja grupinėse ir asmeninėse parodose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje bei simpoziumuose Latvijoje, Čekijoje, Lietuvoje (kai kuriuos iš jų kuravo). Šiuo metu veda keramikos užsiėmimus Lekėčių mokykloje-daugiafunkciame centre.

Gediminas Šibonis gimė 1956 m. Kaune. Baigė Vilniaus dailės institutą, dėstė keramiką Wadgasseno meno akademijoje Vokietijoje, „Art Atlantic“ Prancūzijoje. Pagrindinės parodos: ŠMC 1990 m., vėliau – „Luna Centrum“ Švedijoje, Renauld Barrauld teatre Paryžiuje, „Vision d’Europe“ Eifelio bokšte, „Musee de Bedarieux“ Prancūzijoje, „Mertzig Stadhalle“ Vokietijoje, Baltų sezono paroda UNESCO Paryžiuje, „European Contexst“ Bornholme, Danijoje.

***

Keramikas Tomas Daunora šiuo metu yra VDA Keramikos kūrybinis centro ir „Kvadrato“ direktorius.

T. Daunora apie „Gobis/Lauko ekspo“ paviljoną:

„Keramikos darbus įprasta matyti uždarose patalpose. Tačiau šiandienis žiūrovas vis rečiau randa laiko užsukti į galeriją, stabtelėti prie gilesnio žvilgsnio reikalaujančio kūrinio. Eksponuojant dailės kūrinius įprastoje miesto erdvėje, jie maksimaliai priartinami prie kiekvieno praeivio. Kūrinių eksponavimas atviroje erdvėje sukelia netikėtumo įspūdį, stiprina miesto kaip bendros gyvenamosios erdvės pojūtį.“