Unsplash.com nuotrauka

Dienai krypstant vakarop Viešpats ant kryžiaus atidavė savo gyvybę, kad vėl ją susigrąžintų; jis ją atidavė savo noru. Tačiau ir mes ant kryžiaus esame atvaizduoti. Kas gi buvo prikalta prie kryžiaus, jei ne tai, ką jis gavo iš mūsų? (...) Prikaldamas prie kryžiaus mūsų silpnumą, kur, pasak Apaštalo, mūsų senasis „aš“ yra nukryžiuotas kartu su juo, jis šaukė žmogus balsu: Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?

Štai kas yra vakarinis aukojimas: Viešpaties kančia, išganymo avinėlio atnašavimas, deginamoji auka, priimta Dievo. Savo prisikėlimu vakarinį aukojimą jis pavertė rytiniu atnašavimu. Tad tyra, iš tikinčiojo širdies trykštanti malda kyla tarsi smilkalų dūmai nuo švento aukuro. Nėra nieko malonesnio už Viešpaties kvapą; tegu taip kvepia visi, kurie tiki.

Iš šventojo vyskupo Augustino „Psalmių aiškinimų“