pixabay.com

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) paskelbtas naujausias darbo našumo reitingas atskleidžia, kad Lietuva lenkia 11 organizacijos narių, bet nusileidžia likusioms 23-ims. Lenkiame Latviją, Estiją, Lenkiją, Čekiją, Vengriją, Graikiją, Portugaliją, Izraelį, Pietų Korėją, Čilę ir Meksiką. Kyla pagrįstas klausimas, o kodėl uždirbame mažiau nei šiose šalyse? Kodėl projektuotojas Lietuvoje gauna 2-2,5 karto mažesnį atlygį, nei jo kolega Vokietijoje? Kodėl mūsų pensijos „netempia“ iki ES vidurkio, o pajamų nelygybė nesiliauja augusi?

Norėdami gauti atsakymus į šiuos klausimus pakalbinome tris žinomus Lietuvos ekonomistus: „Luminor“ banko vyriausiąjį ekonomistą ŽYGIMANTĄ MAURICĄ, Lietuvos darbo rinkos tyrimų instituto vadovą prof. BOGUSLAVĄ GRUŽEVSKĮ ir Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentą ŽILVINĄ ŠILĖNĄ.

Kaltos skirtingos metodikos, arba Obuolių maišymas su apelsinais

Kalta metodika, teigia visi trys kalbinti ekonomistai. Pasak prof. Boguslavo Gruževskio, darbo našumas gali būti įvairiai skaičiuojamas: pagal vieną sistemą lenkiame Izraelį, pagal kitą – atsiliekame. Bėda ta, kad nemokame perskirstyti savo sukurto BVP. Lietuvoje nepakankamai apmokestinamas kapitalas ir turtas, ekologiniai mokesčiai per maži, o tai sumažina biudžeto pajamas“, – teigia prof. B. Gruževskis, atkreipdamas dėmesį į šešėlinės ekonomikos, įvairiais vertinimais, siekiančios nuo 16 iki 18 procentų, žalą. „Produktai pagaminami, į našumą įskaičiuojami, tik užmokestis nepatenka į deklaruojamo darbo užmokesčio lygį. O tai neatsispindi gyvenimo lygio rodikliuose.“

Žygimantas Mauricas.

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Skirtingas skaičiavimo metodikas akcentuoja ir ekonomistas Ž. Mauricas, skaičiavimą pagal jas lygindamas su obuolių ir apelsinų sumaišymu. Pasak ekonomisto, EPBO skaičiuoja našumą, jį koreguodama pagal kainų lygį – perkamosios galios paritetą. „Tai sukelia neaiškumų daugeliui gyventojų ir netgi ekonomistų, nes tas skaičius, kurį jie pateikia, nėra lygintinas su nominaliu darbo užmokesčiu. Vadovaujantis šia metodika, Lietuva yra vienu laipteliu aukščiau už Izraelį, o jis į dugną nukrenta, nes labai brangi šalis. Tuo tarpu pagal nominalų užmokestį Lietuva nukrenta gerokai žemiau. Vertinant, kiek vienas dirbantysis sukuria BVP per valandą ir kiek iš to uždirba, lietuviai 15 procentų uždirbtų daugiau, jei santykis tarp atlyginimo ir sukurto BVP būtų toks pat kaip EPBO vidurkis. Išeina, kad darbuotojai yra nuskriaudžiami, jiems nesumokant tiek, kiek būtų galima“, – tvirtina Ž. Mauricas.

Pasak Ž. Maurico, Lietuva pagal BVP yra labiau priartėjusi prie Europos Sąjungos nei pagal atlyginimus. Taip yra todėl, kad Lietuvoje santykinai maža BVP pyrago dalis atitenka darbuotojams dėl neproporcingai didelės mokesčių naštos samdomiems darbuotojams, labiau paplitusio šešėlio, didesnio savarankiškai dirbančiųjų skaičiaus (daugiausia – statybų ir automobilių remonto srityse), menkesnių darbuotojų derybinių galių bei žemos pridėtinės vertės pramonės sektoriaus (mažai inžinierių – daug darbininkų). Šis skirtumas pats didžiausias transporto sektoriuje, kuriame daugelis darbuotojų dirba tolimųjų reisų vairuotojais, kuriems didžioji dalis atlyginimo išmokama komandiruotpinigiais. „Susitvarkius šiuos veiksnius bent iki Estijos lygio (~ES vidurkio), darbo užmokestis Lietuvoje galėtų būti apie 18 % didesnis: t. y. 885 eurų vietoje 750, o sutvarkius BVP dalybų procesą kaip Šveicarijoje – darbo užmokestis į rankas galėtų siekti ir 1000 eurų...“ – tvirtina Ž. Mauricas.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas.

„Estiją pagal BVP vienam gyventojui galime pasivyti tik tada, jei BVP yra pakoreguotas pagal perkamosios galios skirtumus, t. y. atsižvelgiant į tai, kad Estijoje viskas brangiau. Lyginant Estijos ir Lietuvos BVP vienam gyventojui tiesiog eurais, be perkamosios galios korekcijų, tuomet Estijos BVP vienam gyventojui yra apie 20 proc. aukštesnis nei Lietuvoje (14 949 eurų Lietuvoje ir 17 950 eurų Estijoje), – teigia Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas. – Produktyvumo skirtumas yra vienas iš veiksnių, kuris ilgalaikėje perspektyvoje paaiškina, kodėl vienose šalyse žmonės uždirba daugiau nei kitose. Didesnės investicijos lemia didesnį produktyvumą, o didesnis produktyvumas – didesnius atlyginimus, tą matome lygindami šalis ir net Lietuvos rajonus.“

Ekonomistai pažymi, kad Lietuvoje vyraujant mažos pridėtinės vertės pramonei darbo užmokesčio dalis BVP nedidelė. Didelė BVP dalis tenka palaikyti investicijas, pelnui, nes darbuotojai atlieka tik bazines funkcijas. Tuo tarpu Vokietijoje, o ypač Šveicarijoje, kurioje personalo daugumą sudaro inžinieriai, darbo užmokesčio dalis BVP yra žymiai didesnė.

„Į puotą visi atsinešė po ąsotį vyno į bendrą katilą, bet, kai prasidėjo pilstymas, visi pamatė, kad geria vandenį...“

Pasiteiravus, kodėl Lietuvoje viešojo sektoriaus darbuotojai uždirba mažiau ir kodėl pensijos mažesnės nei minėtose šalyse, kalbinti ekonomistai akcentuoja itin aukštą darbo apmokestinimą, kurį ypač padidina SODROS kaštai. Tuo tarpu turtas ir kapitalas apmokestinamas nepakankamai. Apie tai kalbama kone 20 metų, tačiau rezultatų nematyti. To pasekmė – šešėlis, kuriame slepiasi dalis dirbančiųjų, o kenčia pensininkai ir viešasis sektorius. Pasak Ž. Maurico, ši situacija primena pasaką apie Ukrainos kaimą, kurio gyventojai į bendrą puotą atsinešė po ąsotį vyno į bendrą katilą, bet, kai prasidėjo pilstymas iš tų ąsočių, visi pamatė, kad geria vandenį...

„Mažai lėšų skiriama socialinei apsaugai, nes biudžetas orientuotas ne į žmogų, o į trinkeles. Švietimo ir sveikatos sektoriuje ypač daug išleidžiama nekilnojamajam turtui, jam išlaikyti, o mažai – darbo užmokesčiui. Skiriant pinigus tik socialinėms išmokoms vyksta tik pinigų perskirstymas, pridėtinė vertė nekuriama. Skiriant pinigus viešosioms paslaugoms kuriamas BVP. Mes nesusitvarkome savo kieme, ir tai didžiausias iššūkis“, – tvirtina Ž. Mauricas.

Prof. Boguslavas Gruževskis. Ingos Juodytės nuotrauka/ BFL

Kadangi darbo užmokesčiai mažesni, mažiau surenkama mokesčių, mažesnės ir pensijos, teigia prof. B. Gruževskis. „Kalbėdami apie valstybės biudžeto išlaidų efektyvumą turėtume pabrėžti bent du svarbius dalykus: valstybės valdymo ir švietimo išlaidas. Valstybės valdymui skiriame 10 proc. mažiau nei ES vidurkis, bet darbuotojų skaičius viršija ES vidurkį. To pasekmė – daug darbuotojų su mažesnėmis algomis. Turėtų būti atvirkščiai. Ypač viešąjį sektorių išpučia švietimo sistema, bet mūsų moksleivių pažangumo – raštingumo, matematikos ir kt. – vidutiniai rodikliai mažesni, nei ES vidurkis. O tai rodo švietimo sistemos neefektyvumą. Šie du rodikliai leidžia teigti, kad viešojo sektoriaus išlaidų sistema prastai subalansuota“, – pabrėžia prof. B. Gruževskis.

Kaip mažinti augančią pajamų nelygybę?

2017 m. VU mokslininkai pristatė ilgamečio tyrimo: „Pajamų pasiskirstymo veiksniai: darbas, kapitalas ir gerovės valstybė“ rezultatus, kurie atskleidė, kad 21 proc. pajamų gauna 5 proc. turtingiausių šalies piliečių. Nelygybė auga. Kas galėtų ją sumažinti?

LLRI prezidentas Ž. Šilėnas teigia, kad pajamų nelygybė matuoja tik pajamas, bet ne turtą. „Pensininkas su maža pensija ir brangiu butu Vilniuje statistikoje bus priskirtas prie neturtingųjų, o jaunas specialistas su būsto paskola ir vidutinišku atlyginimu – prie turtingųjų. Lietuvos standartais penkiems procentams gaunančių daugiausia pajamų priskiriami gaunantys 1500 eurų per mėnesį. Pajamų nelygybė Lietuvoje yra ne tarp vidurinės klasės ir superturtingųjų, kaip JAV, o tarp vidurinės klasės ir skurstančiųjų. Nerasite nė vienos Vakarų šalies, kurioje būtų taikomi prabangos ar itin progresyviniai mokesčiai žmonėms, uždirbantiems pusantro tūkstančio eurų per mėnesį. Vienintelis kelias iš šios situacijos – ekonominis vystymasis. Reikia daugiau investicijų, daugiau ir brangių darbo vietų, ir t. t. – tik tuomet reikšmingai prisivysime Vakarus ir galėsime sirgti jų ligomis.“

Prof. B. Gruževskis teigia, kad auganti pajamų nelygybė Lietuvoje rodo itin prastą tendenciją. „Mes pažeidžiame kultūringo žaidimo taisykles, kur pagarba įvairioms socialinėms grupėms ir solidarumas yra tarsi mūsų šalies vizitinė kortelė. Lietuvos valstybiniai sprendimai prieštarauja ES nuostatoms, pabrėžiančioms socialinį teisingumą ir lygybę. Tą išspręsti padėtų mokesčių progresyvumas, kuris kol kas dar labai nedrąsiai didinamas, taip pat kapitalo ir nekilnojamojo turto apmokestinimas. Mokesčių sistema turi aptarnauti efektyvų nekilnojamojo turto naudojimą, – sako prof. B. Gruževskis. – Pavyzdžiui, žmogus, nuomojantis butą, sumoka verslo liudijimo mokestį. Bet šis mokestis turi būti skirtingas, nuomojant kambarį ar du butus. Jei neišlaikote brangaus turto, parduokite.“

Pasak prof. B. Gruževskio, Lietuvą spaudžia ES, reikalaudama išplėsti nekilnojamojo turto ir ekologinius mokesčius. Deja, nei Seime, nei Vyriausybėje realios diskusijos apie tai kol kas nevyksta, nors už to slypi ir socialinio teisingumo, ir valstybės biudžeto pajamų, ir gyventojų pasitenkinimo šaknys. Mažindami pajamų nelygybę turėtume labiau individualizuoti pagalbą darbo neturintiems ir socialinę paramą gaunantiems žmonėms, 2–3 kartus ją didinti reikėtų šeimoms, auginančioms vaikus. „Problema, kad vienodai visiems teikiame švietimo ir laisvalaikio paslaugas. Daugelis vaikų negali ja pasinaudoti. O būtent mokykloje jie turi matyti savo ateities perspektyvą. Jei vaikas baigia mokyklą ir jam nesuformuojama ateities vizija, vaikas 80 proc. prarastas. O jis galėtų integruotis, kelti savo pasitenkinimo lygį, nuo ko laimėtų visuomenė.“