G. Žaltauskaitės nuotrauka

Šiandien dar svarbesnis Ričardo Gavelio romanas 

Ričardas Gavelis „Paskutinioji Žemės žmonių karta“. Vilnius: „Tyto alba“, 2019 m. Viršelio dailininkė – Ilona Kukenytė.

Po daugiau nei dvidešimties metų leidykla „Tyto alba“ vėl išleido R. Gavelio romaną „Paskutinioji Žemės žmonių karta“. Nepriklausomybės pradžioje pasirodęs ir apie tą laiką kalbantis romanas tuo metu buvo nepelnytai nepastebėtas. Savo ketvirtajį romaną R. Gavelis rašė 1993 m. sausį–1994 m. balandį, pasakojimas nukelia į pirmuosius Nepriklausomybės metus, tad jame gausu atpažįstamų prototipų ir jau istorija virtusių realijų. Tai romanas apie valdžią ir jos kerus: septyni skirtingi veikėjai – avatarai pasakoja istoriją apie beatodairišką valdžios troškimą, siekį valdyti kitus, norą perprasti visatos sąrangą. Galima sakyti, kad šis romanas aplenkė laiką ir šiandien yra dar svarbesnis. 

Beje, pats rašytojas šį romaną vadino vienu svarbiausių. 2000-aisiais, kalbėdamas su Sigitu Geda, R. Gavelis prasitaria: „...mieliausi liko „Vilniaus pokeris“ ir „Paskutinioji Žemės žmonių karta“ ir keletas apsakymų. Tatai šiukštu nereiškia, kad kitos mano knygos man pačiam nemielos. Tiesiog prie kitų mažiau kankinausi, todėl ne taip dažnai jas prisimenu.“ R. Gavelio bičiuliai sako, kad šį romaną drauge su „Vilniaus pokeriu“ ir „Vilniaus džiazu“ autorius laikė trilogija. 

R. Gavelio kūrybą tyrinėjanti literatūrologė Jūratė Čerškutė romaną „Paskutinioji Žemės žmonių karta“ vadina gaveliškuoju Vilniaus apokalipsės variantu. „Romanas kupinas žmogiškosios virusologijos, meilės ir neapykantos savo miestui. Ištikimi R. Gavelio gerbėjai čia vėl sutiks rašytojo alter ego Tomą Kelertą, o įdėmūs „Vilniaus pokerio“ skaitytojai pastebės, kad ne tik vizijų stiprumu, bet ir išmoninga romano struktūra „Paskutinioji Žemės žmonių karta“ ne tik primena, bet sykiais ir pranoksta „Vilniaus pokerį“, – pastebi J. Čerškutė.

11-os Kauno bienalės knyga „Paminklo (ne)galimybė“

„Paminklo (ne)galimybė“. Knygos sudarytoja – Paulina Pukytė. Autoriai: Paulina Pukytė, Rasa Antanavičiūtė, Udi Edelman, Laima Kreivytė.

Kas yra paminklas? Koks, kada, kodėl, jis galėtų būti ar nebūti? Kokių paminklų mums reikia ar nereikia šiandien, kaip jie mus veikia ar neveikia? Tokius klausimus 2017 m. kėlė 11-oji Kauno bienalė „Yra ir nėra. Paminklo (ne)galimybė“, kuruojama menininkės ir rašytojos Paulinos Pukytės.

Šis viešųjų erdvių projektas oponavo konservatyviam ir autoritariškam paminklų tradicionalizmui ir juose įkūnytai didaktikai ir demagogijai. Jis skatino radikaliai naujas, šiuolaikiškas, konceptualias, aktualias kolektyvinės atminties įamžinimo idėjas ir formas, pakviesdamas Lietuvos ir užsienio menininkus tirti sudėtingą Kauno (ir Lietuvos) istoriją ne tik permąstant buvusius ir esamus bet ir įsivaizduojant galimus (ar negalimus) naujus paminklus. Akcentuodama paminklinimo paradoksalumą knyga-katalogas „Paminklo (ne)galimybė“ toliau kelia šiuos klausimus ir ieško atsakymų – tiek teorinių, tiek praktinių, – ne tik pateikdama šio sėkmingo projekto dokumentaciją (įskaitant kontekstines parodas ir žodinę programą), bet ir atskleisdama kai kurių įvietintų kūrinių paslaptis bei žiūrovų reakcijas į juos. Mūsų viešosiose erdvėse toliau dygstant abejotinos meninės vertės, kilmės ir paskirties statuloms, paminklo (ne)galimybės klausimas nepraranda savo aktualumo. 

Šimtas Lietuvos didvyrių

Povilas Gaidelis „100 širdžių – ant Tėvynės laisvės kovų aukuro“. Vilnius: „Briedis“, 2019 m. 

Leidykla „Briedis“ pristato Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti skirtą leidinį – Povilo Gaidelio knygą „100 širdžių – ant Tėvynės laisvės kovų aukuro“.

Šioje knygoje pateikiamos šimto Lietuvos didvyrių – 1918–1920 m. Lietuvos nepriklausomybės kovų ir pokario partizanų – biografijos bei svarbiausi veiklos epizodai. Šimtas didvyrių – mažytė dalelė visų patriotų, kovojusių ir kritusių nuožmioje, nelygioje kovoje su žiauriais okupantais.

Didvyriška, Europoje analogų neturinti lietuvių tautos kova truko ištisą dešimtmetį ir pareikalavo daugiau nei 20 tūkstančių kovotojų gyvybių. Knygoje minimi ir keturi prieškario didvyriai: pirmasis Lietuvos karininkas, žuvęs už Nepriklausomybę, Antanas Juozapavičius, pirmoji Lietuvos kariuomenės auka – karys Povilas Lukšys, nuo sovietų teroristų 1940 metų birželio 15 dieną žuvęs pasienio užkardos vadas Aleksandras Barauskas ir Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjas Vladas Pūtvis-Putvinskis. Kiti 96 laisvės kovų iškiliausi vadai ir dalyviai, atstovaujantys visoms devynioms laisvės kovų apygardoms, pateikiami abėcėlės tvarka.

Šiame gausiai iliustruotame leidinyje skaitytojai ras kovotojų biografijas, jų gyvenimo, veiklos, kovų su okupantų kariuomene bei tautos išdavikais epizodus, taip pat įspūdingas paskutines kalbas okupantų „teismuose“. Visa tai pateikiama ne sausais istoriniais faktais, bet skaitytojui patrauklia literatūrine forma. Ypač jaudinančios Jono Semaškos-Liepos, Aleksandro Milaševičiaus-Ruonio, Juozo Lukšos-Skirmanto ir kitų vadų, pasiryžusių likti Tėvynėje, kovoti su priešu ir čia žūti, atsisveikinimo su artimaisiais, kurie po karo išvyko į Vakarus, scenos. Tikriausiai neliks abejingų skaitant paskutinius Juozo Streikaus-Stumbro, kuriuo didžiavosi net ir priešas, ir kitų kovotojų žodžius. Juose atsispindi begalinis šių didvyrių ryžtas paaukoti gyvybę už Tėvynės laisvę, pabrėžiamas mūsų tautos laisvės kovų legitimumas.

Pateikiamos ištraukos iš kovotojų Liongino Baliukevičiaus-Dzūko, Justino Lelešiaus-Grafo ir kitų dienoraščių liudija, kad kova vyko itin sunkiomis sąlygomis, kovotojams teko badauti ir šalti. Pasibaigus pirmajam kovų periodui, kurio metu vyko Antazavės, Kiauneliškių, Kalniškių ir kiti dideli mūšiai su okupantų reguliariąja kariuomene, laisvės kovotojai buvo priversti keisti taktiką, nes trūko amunicijos ir labai sumažėjo kovotojų skaičius. Prasidėjo bunkerių periodas. Drėgnuose, prastai vėdinamuose požeminiuose bunkeriuose kovotojai gyveno ir dirbo ne tik vasarą, bet ir žiemą. Galima tik įsivaizduoti, kaip tokiomis nežmoniškomis sąlygomis jiems buvo sunku parengti ir platinti partizaninę spaudą. Ne veltui kovotojai bunkerius vadino ne tik saugumo garantu, bet ir kapu – čia jie ir žūdavo, nes saugiai pasitraukti būdavo beveik neįmanoma. 1949 m. vasario mėn. Mėnaičių kaime (Radviliškio r.) bunkeryje įvyko visos Lietuvos laisvės kovų vadų sąskrydis, kuriam vadovavo Jonas Žemaitis-Vytautas. Vasario 16 d. čia buvo priimta Deklaracija – teisinis ir politinis ginkluoto pasipriešinimo pagrindas.

Tarp laisvės kovotojų buvo ne vien kaimo jaunimas, bet ir nemažai inteligentijos atstovų bei poetų. Merginos ir moterys dažniausiai atliko pavojingą ryšininkų darbą, tačiau nemažai jų kartu su vyrais kovojo ir su ginklu rankose.

Rengdamas šį leidinį autorius panaudojo asmeninę biblioteką, kurią sukaupė po Nepriklausomybės atkūrimo, gausią laisvės kovų archyvinę internetinę ir spausdintą medžiagą (laisvės kovų archyvus, kovų dalyvių atsiminimus ir kt.), taip pat rėmėsi asmenine patirtimi.

Ši knyga – tai mūsų istorijos ir didvyrių prisiminimas, nes tie, kurie nežino savo praeities, negali sėkmingai kurti ateities. 

Mistiškas tarpukario Vilnius: 50 įkvepiančių metų iškvėpimas

Marius Marcinkevičius „Juodoji Vilniaus saulė“. Vilnius: „Alma littera“, 2019 m. 

Tarpukario Vilniuje vykstantys nepaaiškinami dalykai, policijai talkinantys šamanai bei visų įvykių sūkuryje besisukanti žydų mafija, stačiatikių kunigija ir netgi pats Jonas Basanavičius. Neįtikėtina, tačiau įsivaizduojama – nepaprastas ir nuotykių kupinas tarpukario gyvenimas atsiskleidžia leidyklos „Alma littera“ išleistame naujausiame rašytojo Mariaus Marcinkevičiaus kūrinyje „Juodoji Vilniaus saulė“. Romano puslapiuose išnyksta bet kokios ribos tarp fikcijos ir tikrovės: autorius skaitytojus nukelia į atmintyje jau išdilusį Vilnių, o istorinės asmenybės įsisuka į netikėčiausias situacijas, kurios priverčia susimąstyti, ar taip iš tiesų negalėjo nutikti. 

M. Marcinkevičius Lietuvoje yra geriau žinomas kaip gydytojas, keliautojas ir vaikų literatūros autorius. Šį kartą rašytojas egzotinių kelionių įspūdžius, tradicinės medicinos žinias, budizmo ir jidiš kultūrų elementus bei savo talentą perkelia į naują žanrą – „Juodoji Vilniaus saulė“ yra pirmoji kūrėjo knyga suaugusiems skaitytojams. 

„Nesvarbu, kam rašai, vaikams ar suaugusiesiems, svarbiausia – žinoti, ką nori pasakyti, ir daryti tai nuoširdžiai iš sielos gelmių. Juk mums visiems rūpi tie patys dalykai – draugystė, meilė, gėrio ir blogio kova. Jei apie tai pasakosi atvirai, o ne slapstydamasis už klišių ir mados tendencijų, skaitytojas tave išgirs“, – įsitikinęs autorius.

Naujausioje M. Marcinkevičiaus knygoje susipina mistikos ir trilerio linijos. Į lenkų okupuotą tarpukario Vilnių atvyksta Juzefo Pilsudskio bendražygis generolas, tačiau viešnagę aptemdo mistiškas jo dukros dingimas iš užrakinto ir gerai saugomo kambario. Policija bejėgė narpliojant šį paslaptingą įvykį, todėl jai prireikia pagalbos. Neseniai iš Tibeto atvykęs jaunuolis Jurgis ir prie jo prisijungęs žydų gangsterių grupuotės pasiųstas psichiatras Markas imasi šio detektyvo. Tačiau ne viskas taip paprasta: jėgos, su kuriomis susidurs veikėjai – slaptos ir nepaprastai galingos.

Knygos siužetas savo netikėtumu, kūrybiškai interpretuojamais istoriniais faktais ir asmenybių portretais primena fantastikos kūrinį, tačiau rašytojas atskleidžia, kad romanas nėra tik jo fantazijos vaisius – kai kurie knygoje aprašyti motyvai buvo gyvi M. Marcinkevičiaus senelės prisiminimuose. 

„Kai mes su senele vaikščiodavome po senamiestį, ji visuomet pasakodavo savo jaunystės istorijas, apie kaimynystėje gyvenusius žydų gangsterius, rodydavo, kur anksčiau stovėjo namai, žydų krautuvėlės, kur ji susipažino su pirmu savo vyru. Ne kas kitas, o senelė man papasakojo ir apie paslaptingus mergaičių dingimus. Tuomet man tai atrodė kaip pramanytos pasakos iš tolimos praeities. Tik domėdamasis istorija supratau, kad visa tai vyko ne taip seniai iki man gimstant. Tad rašant knygą įkvėpimo man nereikėjo. Įkvėpinėjau 50 metų gyvendamas Vilniuje, o knyga yra iškvėpimas. Joje pasistengiau pavaizduoti Vilnių tokį, koks jis man atrodė iš senelės pasakojimų ir mano patirčių – mistiškas, intriguojantis ir kupinas paslapčių“, – pasakoja rašytojas, knygą įvardindamas kaip savotišką duoklę senelei. 

Dėl romane esančios ironijos ir aštrumo, fantastikos ir magijos, medicininių žinių ir socialinių temų M. Marcinkevičius jau dabar skaitytojų vadinamas lietuviškuoju Bulgakovu. Iki paskutiniojo puslapio skaitytojus įtrauksiantis romanas ne mažiau įdomesnis nei paties autoriaus gyvenimas. Medicininės žinios, skirtingos kultūros ir iš įvairiausių pasaulio kampelių sukaupti nuotykiai – visa tai atsispindi ir M. Marcinkevičiaus kūryboje. 

„Medicinos studijos nenuėjo veltui – įgytas žinias perduodu savo sukurtiems veikėjams. Pavyzdžiui, Jurgio auklė šamanė Bona, kaip ir aš užsiima akupunktūros praktika, o vienas pagrindinių veikėjų Markas yra gydytojas psichiatras. Mano kūriniuose jaučiama ir keliautojo dvasia. Keliaudamas po pasaulį supratau tikrąją žmonių nuomonių, gyvenimo būdo ir tradicijų įvairovę. Kai guli sniege ir žiūri į šiaurės pašvaistę, visos problemos ir nepasitenkinimas gyvenimu nublanksta prieš mistišką gamtos grožį. Tokios akimirkos neišvengiamai pakeičia žmogaus suvokimą“, – įkvėpimu gyvenimui dalijasi rašytojas.

Marius Marcinkevičius – gydytojas, keliautojas ir rašytojas. Baigęs medicinos studijas Vilniaus universitete, mokėsi akupunktūros Kinijoje ir Uzbekijoje, keliavo po Indiją, Izraelį ir daugybę kitų pasaulio šalių. Jo kuriamos istorijos vaikams yra verčiamos į užsienio kalbas, apdovanotos literatūrinėmis premijomis, tapo spektakliais ir dainomis. 

Europa?“ – pokalbiai su prezidentais, ministrais, patarėjais ir taksistais apie mūsų ateitį 

Linas Kojala „Europa?“ Vilnius: „Tyto alba“, 2019 m. Viršelio dailininkas – Tauras Stalnionis.

Europos Sąjunga pernelyg didelė, kad būtų lengvai suprantama, bet kartu labai svarbi, kad galėtume ją ignoruoti. Tačiau tai nereiškia, kad turime ieškoti politikos vadovėlių ir nagrinėti šūsnis tarptautinių sutarčių. Šia knyga siekiama parodyti, kad Europa yra gyvas organizmas, kuriame veikia žmonės, – tie, kurie po karo pradėjo vienyti Europą, kurie sprendžia didžiausias problemas, kurie ir Lietuvai atvėrė duris į Europos valstybių šeimą. 

Keliaudamas į Berlyną, Briuselį, Londoną, Bostoną, Vašingtoną ir kitus miestus, knygos autorius kalbino per trisdešimt žymiausių politikų, diplomatų ir ekspertų. Tarp jo pašnekovų – buvę didžiųjų Europos valstybių ir Lietuvos politiniai lyderiai, ambasadoriai, ekspertai. Asmenys, pokalbiais Nidos kopų apsuptyje,netikėtais telefono skambučiais vidurnaktį ir diplomatinį protokolą pažeidžiančiomis audringomis diskusijomis prisidėję prie Europos suvienijimo. 

Į šią knygą sugulė įdomiausios diskusijos apie Europos idėjos istoriją, Lietuvos kelią į ES, taip pat – šiandien ES kamuojančias migracijos, Jungtinės Karalystės išstojimo, saugumo, finansinio netikrumo problemas. Visų atsakymų, ko gero, pateikti nepavyks. Bet tai gera pradžia norintiesiems suvokti, kokios bendrijos dalimi yra Lietuva ir kokia šios narystės prasmė. 

Linas Kojala – Rytų Europos studijų centro (RESC) direktorius, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VUTSPMI) doktorantas ir dėstytojas. Gavęs prestižinę Fulbrighto stipendiją mokėsi Harvardo universitete JAV. Prieš įsidarbindamas RESC, L. Kojala dirbo žiniasklaidoje, taip pat Užsienio reikalų ministerijoje, vadovavo įvairiems tarptautiniams projektams. Jis komentuoja tarptautinės politikos aktualijas Lietuvos ir užsienio žiniasklaidoje, yra parengęs tekstų ar komentarų tokiose žiniasklaidos priemonėse kaip CNN, „The Moscow Times“, BBC, Vokietijos, Prancūzijos, Nyderlandų visuomeniniams transliuotojams.

Naujas dešimtojo dešimtmečio veidas ir jaunos moters išgyvenimo mokykla

Virginija Kulvinskaitė „Kai aš buvau malalietka“. Vilnius: „Kitos knygos“, 2019 m.

Pasirodė pirmoji lietuviška knyga, iš moters perspektyvos pasakojanti apie keistą ir vis labiau kultinį statusą įgaunantį dešimtąjį dešimtmetį. Knygos autorė – Virginija Kulvinskaitė (Cibarauskė, gim. 1983 m.) – žinoma literatūros kritikė, poetė, apsigynusi daktaro disertaciją literatūros srityje. Knygos pasakotoja – filologė, labiau už bet kokį pasaulio meną vertinanti autentiškas patirtis.

Jauna moteris, išaugusi iš vėjavaikės mergaitės, kalba apie save ir savo draugus, mamą, dėstytojus. Visos istorijos įvyko iš tikrųjų, bet ne visos nutiko pačiai autorei. Vienos papasakotos beveik taip, kaip buvo, kitos – retušuotos. Kai kam ši knyga galbūt padės iš naujo priimti savo istoriją – drąsiai, lengvai, gal kiek valiūkiškai, bet oriai. Tai tapatybė, kuri netelpa į tradicinius įvaizdžius. Jokio sentimentalumo. Jokios patetikos. Tai Vilnius, kurio gatvės ir pastatai tampa kertiniais atminties žemėlapių taškais.

Anot leidyklos „Kitos knygos“, išleidusios šį kūrinį, atstovų, „Ši knyga – teroristo lėktuvas, taranuojantis tradicinio moteriškumo, persisunkusio nuoboduliu, apsimestiniu kuklumu ir kalte už būtas bei nebūtas nuodėmes, pastatą. Čia kalba „teisingos moters“ ar „geros mergaitės“ kompleksų nekamuojama pasakotoja. Tikroviškumo įspūdis kyla dėl puikiai sukalto teksto. Tai literatūra, kuri veikia. Ši knyga gali padėti moterims naujai pažiūrėti į savo patirtis oriai ir be savigailos. Tai gali padėti vyrams įlįsti į moterų galvas. Tai gali reiklioms mamoms padėti suprasti savo dukras, kurios atsisako suaugti... Tai ir autorės kartos, ir universali mūsų visų patirtis, kuri turėjo būti papasakota.“

Vaikiški laipiojimai ant stogų ir troleibuse medžiojamos piniginės. Vėliau – tigriniu raštu margintu sijonu vilkinti mergina, išeinanti iš naktinio klubo su vyresniu vyru... Disfunkcinė šeima, baimė nepritapti, meilė, kioskeliai, reivai, pirmieji Vilniaus naktiniai klubai, žolė, alkoholis, muzika, seksas, depresija, nekaltybės praradimas, aborto tema, skyrybos, universitetas... Pasakotoja kritiškai atskleidžia akademinės bendruomenės užkulisius ir abejones. Tai ne unikali autorės, bet ištisos kartos patirtis. Tabu temų ir patetikos čia nėra. Nutikimai, kurių neišsižadėsi, atviras kalbėjimas tiek apie gyvenimo purvą, tiek apie laimės akimirkas. Tai gyvenimas siekiant meilės, trokštant malonumo, pripažįstant savo ir kitų netobulumą. 

Pasakotoja Virga augo „Krasnūchos“ mikrorajone (dab. Savanorių prospekto apylinkės), mokykloje parūkydavo ir buvo ragavusi alkoholio, dar paauglystėje turėjo intymių santykių su klasiokais, vėliau – su geriausiais draugais ir draugėmis. Nesistengdama sąmoningai maištauti, ji ima iš gyvenimo viską, ką šis duoda, ir žino: sėkmė negarantuota, bet kad ir kas nutiktų, ji neprapuls. Bendrauja su neaiškiais tipais, atrodo, ritasi žemyn ir niekada nebeatsikels, bet paskui studijuoja doktorantūroje, važinėja po tarptautines konferencijas, bręsta, keičiasi, nors sieloje lieka ta pati nepaklusni ir meilės trokštanti mergaitė. Nuo vaikystės – nuotykių ieškotoja, ji nuolat įsivelia į pavojingas situacijas, bet nieko nesigėdija, visada išlieka ori, nesiteisina. 

Ši drąsi knyga – tai jaunos moters išgyvenimo mokykla: svarbiausia per daug neimti į galvą. Tai tarsi nuoširdus pasakojimas geriausiam draugui apie viską, kas buvo, apie tai, ką jautei. Skaitytojas tampa patikėtiniu. Šios knygos skaitymas – tai ir grįžimas į savo patirtį, netgi nemalonių dalykų apmąstymas be anksčiau išgyventos kaltės ar savigailos. Tai radikalaus atvirumo stilistika, papuošta sodriu Vilniaus žargonu. Gyvenimo purvas neišvengiamas, bet svarbiausia likti pakelta galva ir eiti toliau. 

„Kai aš buvau malalietka“ yra prie tikrovės priartėjantis šiandieninis romanas. Tai ir žanras, ir pareiškimas. Šiandien reikia stereotipus griaunančių pasakojimų. Autentiškas tonas ir išgrynintas vilnietiškas žargonas. Išbaigta koncepcija ir forma. Preciziškai nugludintų istorijų tikroviškumas. Šiandien jau esame pasiruošę tokiai literatūrai. Nes reikia rašyti apie viską. Reikia rašyti taip, kaip gyveni. Tai šiandieninė lietuvių literatūra.

Virginija Kulvinskaitė (Cibarauskė) – poetė, kritikė, rašytoja, gimusi 1983 m. Vilniuje. Viena ryškiausių nūdienos lietuvių literatūroje. Ir nebando vaizduoti „dvasingos“. „kai aš buvau malalietka“ – antroji rašytojos knyga ir pirmasis jos prozos kūrinys. Poezijos knygą „Antrininkė“ V. Kulvinskaitė išleido nemokamu elektroniniu formatu ir ribotu 30 egz. tiražu. Knyga įtraukta į Lietuvos kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką. V. Kulvinskaitė yra apsigynusi daktaro disertaciją.

Policinės prozos šedevras apie meilės, meno ir visų kitų dalykų ateitį

Viktoras Pelevinas „iPhuck 10“. Vilnius: „Sofoklis“, 2019 m.

Porfirijus Petrovičius – „niekis“ ir drauge „esmas“, kylantis iš bangos srauto, judantis šviesos greičiu per erdvę, kur jokio laiko nėra. Jo fizinė prigimtis sunkiai apibūdinama, oficialus pavadinimas – policijos literatūrinis robotas ZA-3478/PH10. Jis atlieka dvi lygiagrečias funkcijas – tiria nusikaltimus ir rašo apie tai detektyvinius romanus. 

Marucha Čio – turtinga menotyrininkė ir „boba su kiaušais“. Ją domina XXI a. menas ir jo rinka. Ji išsinuomoja Porfirijų planuodama užmaskuoti nešvarius praeities darbelius – klastotes, parduotas už didžiulius pinigus įtakingiems meno kolekcininkams ir prestižinėms galerijoms. Mergina įsileidžia Porfirijų į savo „iPhuck 10“, tačiau neįvertina jo dirbtinio intelekto ir kaip tai gali atsisukti prieš ją pačią. 

„iPhuck 10“ – brangiausias rinkoje meilės įrenginys ir drauge žinomiausio iš 244-ių Porfirijaus Petrovičiaus detektyvinių romanų pavadinimas. Tai tikras algoritminis policinės prozos šedevras apie meilės, meno ir visų kitų dalykų ateitį. 

Žymiausias G. Greene'o romanas

Graham Greene „Tykusis amerikietis“. Vilnius: „Sofoklis“, 2019 m. Vertė Silvija Lomsargytė-Pukienė.

Vieną akimirksnį – kaimo ataka kulkosvaidžiu iš skrendančio lėktuvo, kitą – saulėlydis kalnuose, numalšinantis sąžinės priekaištus dėl žmonių žūčių. Ne tu spaudei gaiduką, tik stebėjai, bet ar esi atleistas nuo kaltės? Ar grožiesi gamtovaizdžiu, kol kraujo klane paskutinius atodūsius skaičiuoja beginkliai vaikai, moterys, seneliai?

Reporteris Fauleris, atsidūręs politinių įvykių sūkuryje, patiria asmeninę ir kolektyvinę krizę. Susipažinusiam su „specialiąją misiją“ Vietname vykdančiu amerikiečiu Pailu, veikėjui nebepavyksta laikytis nuošaliai – jis patiria, kad kiekvienas anksčiau ar vėliau yra priverstas pasirinkti, kieno pusėn stoti. Tik ką pasirinks Fauleris: padėti nekaltiesiems ar pasinaudoti situacija, kad pats gautų naudos?

Romane „Tykusis amerikietis“ autorius meistriškai atskleidžia gyvenimo kontrastus, supindamas individo dramą ir visuotinę tragediją – karą. Vietnamo liaudies pasipriešinimo fone nagrinėjami moraliniai ir politiniai klausimai bei asmeninių pasirinkimų našta.

Grahamas Greene’as (1904–1991) – vienas žymiausių anglų rašytojų, daugiau kaip dvidešimties romanų autorius. Pagal jo kūrinius pastatyta nemažai filmų. „Tykusis amerikietis“, pasirodęs 1956 m., yra vienas garsiausių jo kūrinių, atvirai vaizduojantis, kokios būna iš naivumo kylančių gerų intencijų pasekmės. 

Naujausioje R. Šerelytės knygoje – istorinis Vilnius ir fatališki moterų portretai

Renata Šerelytė „Izabelė“. Vilnius: „Alma littera“, 2019 m. 

Užburianti Renesanso magija, archajiška raganiškumo linija bei poetiška, tačiau drauge ir pražūtinga moters siela. Šie literatūriniai kerai atsiskleis naujausioje populiarios prozininkės Renatos Šerelytės knygoje „Izabelė“. Autorės romanas, išleistas leidyklos „Alma littera“, šį kartą skaitytojus nukels į paslaptimis ir mitais apipintą Lietuvos aukso amžių, leis pasijusti kilmingųjų dalimi ir įtrauks į nepaprastus dviejų galingų moterų likimus. 

Tamsios ir mistiškos raganiškumo temos R. Šerelytė neišsižadėjo. Praėjusiais metais autorė skaitytojams pristatė knygą „Raganos širdis“, kurioje pasitelkiant fantastikos elementus pasakojama neeilinė ir sudėtinga Barboros Radvilaitės gyvenimo istorija. Šį kartą rašytoja grįžta su pirmosios knygos tęsiniu, kuriame susipina šiurpas, grubumas ir groteskas, o siužeto centre atsiduria raganiškos prigimties figūros – paslaptingoji maištininkė Izabelė ir jau gerbėjams pažįstama karalienės Bonos globotinė, Barboros Radvilaitės patikėtinė Magdalena. 

„Raganiškumas nėra tik legendomis apipintas įvaizdis, tai likimas. Man artimas mitologinis raganos vaizdinys – pragmatiška, šalta ir sentimentų neturinti moteris. Panašiai kaip gyvenimo siūlą verpianti ir jį nukerpanti moira. Ji reguliuoja gyvenimo, gėrio ir blogio pusiausvyrą. Tuo mane ir žavi raganos, kerėtojos archetipas“, – apie įkvėpimą tęsti mistikos giją savo kūriniuose pasakoja rašytoja. 

Knygoje atsiskleis gaivališki, maištingi ir tamsūs moterų charakteriai. Izabelė – raudonplaukė mergaitė, auganti apleistuose dvaruose, kalbanti su vandenimis ir gyvūnais, o vienintelė jos užuovėja – užmirštos kapinės ar mėnulio pilnaties nušviesti vandenys. Šalia Izabelės – nuolat budri, gyvybę ir pražūtį valdanti Magdalena, kurios užduotis – sunaikinti nepažįstamąją ugniniais plaukais. Dviejų fatališkų moterų laukiantis likimas intriguos skaitytojus iki paskutiniojo romano puslapio. 

Naujausia rašytojos knyga skaitytojus nukelia į XVI amžiaus istorinį Vilnių. R. Šerelytė sako, kad jai kūrinyje itin svarbu išlaikyti autentiškus istorinius faktus ir veikėjų portretus, tačiau romanas „Izabelė“ bus kiek kitoks nei pirmasis prozininkės kūrinys. 

„Istorinės asmenybės ir jų aplinka buvo reikšminga romano „Raganos širdis“ dalis. Šį kartą man norėjosi ne smulkmeniško faktų tikslumo, o tiesiog pasinerti į vaizduojamo meto gelmę, išgalvotų veikėjų sielas. Netikriems personažams nesu nieko skolinga, apie juos negaliu sumeluoti, nes mano meninės išmonės nevaržo istoriniai rėmai ir laiko tėkmė“, – apie siužetinės linijos pasikeitimus pasakoja autorė. 

Renata Šerelytė – lietuvių poetė, prozininkė, eseistė, dramaturgė, literatūros kritikė. Rašytoja už savo kūrybą yra pelniusi Žemaitės, Antano Vaičiulaičio literatūrinę ir Jurgos Ivanauskaitės vardo premijas. Renatos Šerelytės knygos dažnai puikuojasi kūrybiškiausių metų knygų sąrašuose, o jos kūriniai išversti į anglų, prancūzų, švedų, rusų, gruzinų, lenkų ir kitas kalbas, o pagal romaną „Vardas tamsoje“ pastatyta to paties pavadinimo kriminalinė drama.

Afganistano reikšmė iš istorinės ir geopolitinės perspektyvos

Rodric Braithwaite „Afgancai“. Sovietai Afganistane 1979–1989“. Vilnius: „Briedis“, 2019 m. Iš anglų kalbos vertė Edmundas Juškevičius. 

„Afgancas“ – sovietų karys, dalyvavęs Afganistano kare“ (Rodricas Braithwaite‘as).

Leidykla „Briedis“ pristato naujieną – Rodrico Braithwaite‘o knygą „Afgancai“. Sovietai Afganistane 1979–1989“. 2019 m. sukanka lygiai 30 metų, kai paskutinis sovietų dalinys paliko Afganistaną.

Vargu ar Sovietų Sąjungos vyriausybė, 1979 m. nusprendusi surengti intervenciją į Afganistaną, galėjo numatyti, kad šis jos sprendimas taps dar viena vinimi į jau ruošiamą SSRS karstą. Lengva, trumpa ir pergalinga operacija, turėjusi išsaugoti sovietams palankų marionetinį Kabulo režimą, virto užsitęsusiu, ekonomiškai raudonąją imperiją alinančiu karu. Įžengti į Afganistaną pasirodė kur kas lengviau nei iš jo pasitraukti. Būtent apie šiuos įvykius savo knygoje pasakoja britų rašytojas, buvęs diplomatas, Birmingamo universiteto profesorius  Rodricas Braithwaite‘as. Vakaruose ši knyga sulaukė didžiulio susidomėjimo ir pasisekimo. 

Nušviesdamas Afganistano reikšmę iš istorinės ir geopolitinės perspektyvos, autorius bando paaiškinti sovietų įsiveržimo priežastis. Jis aprašo virtinę Kabule įvykdytų perversmų, Afganistano vadovo H. Amino nužudymo aplinkybes, pasakoja apie pagrindinius sovietų ir jų priešų – mudžahedų – vadus. 

Ne mažiau dėmesio knygoje skirta sovietų pajėgų Afganistane buičiai. Čia klesti nestatutiniai santykiai, vadinamoji dedovščina, korupcija ir turto grobstymas, slapta prekyba ginklais, aferos, tokios kaip prekyba vadinamaisiais nursikais – niekam nereikalingais plastikiniais reaktyvinių sviedinių dangteliais, pasitaikydavo alkoholizmo ir narkomanijos atvejų. Vykstant karui, SSRS visuomenė pirmą kartą sužinojo apie tūkstančius į tėvynę keliaujančių cinko karstų, „juodosiomis tulpėmis“ pramintus žuvusiųjų palaikus skraidinančius lėktuvus, „afgancų sindromą“ – sunkių išgyvenimų sąlygotą psichikos traumą, primenančią apie save net prabėgus daug metų po konflikto. 

Tarp žuvusiųjų tolimajame kare yra ir 96 lietuviai.

Garsioji „Lituanicos“ istorija

Gražina K. Sviderskytė „Lituanica. Nematoma pusė“. Vilnius: „Aukso žuvys“, 2019 m.

Kelerius metus rengtoje knygoje autorė pirmą kartą išsamiai, argumentuotai, pasitelkusi įspūdingą vaizdinę medžiagą pasakoja garsiąją „Lituanicos“ istoriją – nuo pasirengimo istoriniam skrydžiui iki katastrofos tyrimo.

Ši monografija – tai ilgalaikio, plataus, kompleksiško tyrimo rezultatas. Ji parašyta remiantis G. Sviderskytės mokslų daktarės disertacija (2016 m.), kuri buvo įvertinta Lietuvos mokslo tarybos stipendija ir Lietuvos mokslų akademijos premija.

Tai – pirmas akademinis tyrimas, skirtas garsiajai „Lituanicos“ istorijai. Monografijoje atkurta ir išanalizuota praeities įvykių chronologija, išnagrinėtas tradicinis pasakojimas ir jo šerdyje esantis mitas. Šaltiniai, surinkti iš daugiau nei dvidešimties archyvų Lietuvoje, Vokietijoje ir JAV, apima tūkstančius iki šiol netyrinėtų, neviešintų dokumentų.

„Lituanicos“ istorija – tai ne vien 1933-iųjų įvykiai, kai lėktuvas po skrydžio per vandenyną sudužo Lenkijos teritorijoje. Veiksmas užsimezga bent dešimtmečiu anksčiau ir siekia beveik mūsų dienas: nuo pat pasiruošimo istoriniam skrydžiui iki katastrofos tyrimo.

Veikėjai – ne tik lakūnai S. Jucevičius-Darius ir S. Girskis-Girėnas, bet ir žymiausi Lietuvos bei užsienio politikai, diplomatai, daugybė karininkų, policininkų, menininkų, funkcionierių, aktyvistų, rezistentų. Jie veda aerodromų takais ir biurokratų koridoriais, per aukščiausios politinės valdžios tribūnas ir užkulisius, priedangos organizacijų ir pogrindžio veikėjų būstines. Atsiveria tuometė įvykių regimybė ir paaiškėja tik retrospektyviai įžvelgiamos giluminės srovės.

Nors tradiciškai sakoma, kad „Lituanicos“ paslaptis amžinai saugos Soldino žemė, šįkart gausiais, pagrįstais argumentais brėžiamos naujos pažinimo ribos. 

Žurnalistė ir istorikė dr. Gražina Kristina Sviderskytė yra knygų ir dokumentinių filmų autorė, Lietuvoje ir užsienyje pelniusi aukščiausių profesinių apdovanojimų. Pastarasis jos darbas įvertintas Lietuvos mokslo tarybos stipendija ir Lietuvos mokslų akademijos premija. Šiuo metu ji tęsia tyrinėjimus gimtajame Vilniuje ir Viktorijoje, Kanadoje. 

Detektyvų mėgėjams – Džeko Frosto istorijos tęsinys

James Henry „Frosto vidurnaktis“. Vilnius: „Briedis“, 2019 m. Vertė Margarita Vilpišauskaitė.

Leidykla „Briedis“ pristato „Detektyvų serijos“ naujieną ir paskutinę knygą apie Džeką Frostą – „Frosto vidurnaktis“. Detektyvų mėgėjams Džekas Frostas pažįstamas iš kriminalinio serialo „Frosto prisilietimas“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Davidas Jasonas. Serialas ir aktorius Jungtinėje Karalystėje pelnė gausybę apdovanojimų.

1983-iųjų rugpjūtis. Kriminalistas seržantas Votersas netveria džiaugsmu, nes mažiau nei po savaitės ves savo mylimąją Kim Mails. Tačiau likus kelioms dienoms iki iškilmių bažnyčia uždaroma – netoliese kapinėse randamas jaunos merginos lavonas. Idiliška sutuoktuvių aplinka tampa nusikaltimo vieta.

Voterso pabroliui kriminalistui seržantui Džekui Frostui pavedama ištirti nusikaltimą. Tačiau jis paniręs į asmenines problemas: jau kurį laiką neturi kur gyventi, nes konsteblė Sju Klark, pas kurią buvo laikinai apsistojęs, paprašo išsikraustyti. Ar jis sugebės pamiršti rūpesčius ir atskleisti žmogžudystę?

Panašu, kad rugpjūtis Dentone nebus ramus...

„Jamesas Henry’is įkvepia naujos gyvybės Džekui Frostui ir grąžina jį mums, o tai, manau, išties puiki duoklė mano tėvo ir jo darbo atminimui. Jis puikiai įvaldęs mano tėvo stilių, todėl nenuvils nei senų gerbėjų, nei naujų skaitytojų“, – sako Philipas Wingfieldas, R. D. Wingfieldo sūnus. 

Laimė – nepaskolinamas jausmas

Kamila Golod, Daiva Žukauskienė „Skolinta iliuzija“. Vilnius: „Didakta“, 2019 m.

„Skolinta iliuzija“ – psichologinis romanas, kuriame istorijos herojų gyvenimai meistriškai sugretinami su psichologiniais straipsniais, kurių knygoje gausu. Straipsniai parašyti kiekvienam skaitančiajam suprantama kalba, būtent todėl yra tokie paveikūs stengiantis išspręsti kasdien pasitaikančius sunkumus ir paneigiantys įsitikinimą, kad pagalba gyvenimiškais klausimais suteikiama tik specialisto kabinete. 

Pagrindiniai romano veikėjai – Amelija ir Alanas, nuolat kažko ieškantys, tačiau bevaisiškai. Amelija – versli moteris, dirbanti vyro įmonėje, pirmadieniais užsiimanti privačiais psichoterapijos seansais ir padedanti savo pacientams išspręsti jų viduje tūnančias problemas, bet negalinti susitvarkyti su savo pačios sunkumais, kurių daugumą sukelia jos bipoliniu sutrikimu sergantis vyras Oskaras. Jų gyvenimas drauge – tarsi amerikietiški kalneliai: vieną dieną jie beprotiškai įsimylėję, kitą – paskandinę savo santykius tamsoje ir beviltiškai besistengiantys atrasti pagalbos savo santykiams psichologiniuose tekstuose, išspausdintuose žurnaluose. Alanas – sėkmingas jaunas specialistas, niekaip negalintis užpildyti savyje tūnančios tuštumos, kol galiausiai kardinaliai nusprendžia keisti savo gyvenimą tikėdamasis, jog šis pasirinkimas išgelbės jo likimą. Jie abu – tarpusavyje susijusios asmenybės, tačiau jų santykiai knygoje neakcentuojami, daugiau dėmesio kreipiama į kiekvieną individualiai. 

Tai knyga, puikiai tinkanti žmonėms, kurie nuolat savęs ieško, ieško atsakymų į būties klausimus ir siekia gyvenimo laimės, kuri, anot romano autorių, yra skaidrus jausmas, toks lengvai drungnas, lyg juodasis šokoladas su jūros druska. Ji nėra racionali, o jai to ir nereikia. Skaitant „Skolintą iliuziją” kiekvienas skaitytojas atkreips dėmesį į vieną svarbiausių aspektų knygoje – tai, kad kiekvieno laimė yra individuali ir jokiais būdais nerekomenduojama lyginti savęs su kitais, nes įsivaizdavimas, kad kažkieno laimė yra laimingesnė, atneša ne ką kitą, o tik nuolatinius nusivylimus ir nepasitenkinimą savimi.

Pasak autorių – koučingo specialistės Kamilos Golod ir Geštalto psichoterapeutės Daivos Žukauskienės, šią knygą įkvėpė parašyti sukaupta patirtis, su kuria jos susiduria tiek asmeniniame gyvenime, tiek konsultacijų, bei psichoterapijos metu. Judviejų teigimu, romane nėra nei vieno herojaus, kuris atspindėtų konkretų žmogų, tačiau kiekvienas personažas – tai tarsi kelių žmonių, sutiktų realybėje, jausmų ir minčių kūrinys. Autorės pripažįsta – jos, kaip asmenybės, yra gana skirtingos, visai kaip ir jų gyvenimo patirtys, o knygos žavesys slypi būtent tame skirtingume: dviejų asmenybių požiūrio kampai susilieja į vieną kūrinį ir leidžia skaitytojui pasinerti į netikėtą pojūčių pasaulį.

Kamila Golod – ICF koučingo specialistė, emocinės sveikatos konsultantė, „Gerų emocijų namų" įkūrėja ir knygos „Drąsa būti savimi" autorė. Konsultuodama Kamila padeda žmonėms geriau pažinti save, pamatyti įvairias gyvenimo alternatyvas, atrasti savyje stiprybių bei suteikia galimybę būti išgirstiems saugioje ir jaukioje aplinkoje. 

Daiva Žukauskienė – sertifikuota geštalto terapeutė, psichikos sveikatos specialistė, pedagogė. Veda grupinės geštalto terapijos grupes, užsiima individualia geštalto praktika, domisi biblioterapijos galimybėmis. Dirba su jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikais, ugdo jų emocinį intelektą, taip pat skaito paskaitas visuomenės sveikatinimo temomis. 

Automobilių kompanijos „Ford Motor Company“ įkūrėjo Henry Fordo autobiografija

Henry Ford „Mano gyvenimas ir veikla“. Vilnius: „Briedis“, 2019 m. Iš anglų kalbos vertė Rima Čeliauskaitė. 

Mano idėjos esmė – išlaidumas ir godumas užkerta kelią suteikti geras paslaugas. Ir išlaidumas, ir godumas yra nereikalingi dalykai. Nuostolių dažniausiai atsiranda arba dėl nežinojimo, ką reikia daryti, arba dėl neatsargumo dirbant. Godumas – paprasčiausias trumparegiškumas.

Leidykla „Briedis“ pristato naują seriją „Titanai“ ir pirmąją jos knygą – automobilių kompanijos „Ford Motor Company“ įkūrėjo Henry Fordo autobiografiją „Mano gyvenimas ir veikla“. Čia jis pasakoja, kaip ėmė gaminti automobilius, atskleidžia verslo kūrimo patirtį, kuri jam padėjo ne tik tapti turtingu ir įtakingu žmogumi, bet ir pelnyti didelę verslo kolegų, daugybės paprastų amerikiečių pagarbą.

H. Fordas gimė 1863 m. Detroito apylinkėse, emigrantų iš Airijos šeimoje. Jis anksti susidomėjo mechanika, tačiau ūkininkas tėvas netikėjo sūnaus pašaukimu ir spaudė jį sekti savo pėdomis. Būdamas vos trylikos metų paauglys savarankiškai sutaisė laikrodį, sulaukęs 17-kos metė mokyklą ir įsidarbino pameistriu vienoje Detroito įmonių. Tačiau menkos eilinio inžinieriaus pareigos jo nedomino. H. Fordas svajojo apie pasaulį pakeisiančius funkcionalius ir patikimus variklius, užgimstančią perspektyvios transporto priemonės – automobilio – erą.

Varganoje Baglio gatvėje išsinuomojęs pašiūrę, laisvalaikiu ir net naktimis konstravo pirmąją savo 4 arklio galių benzinu varomą brikelę, kuri visuomenei buvo pristatyta 1893 m. Kadangi įmonė, kurioje dirbo H. Fordas, jo darbais ir atradimais nesusidomėjo ir net pasiūlė užsiimti naudingesne veikla, mechanikas nusprendė imtis nuosavo verslo. Tai buvo kompanijos „Ford Motor Company“ pirmieji žingsniai ir jos įkūrėjo kelio į pasaulinę šovę pradžia.

Per kelis dešimtmečius mažytė bendrovė tapo ištisa pramonės imperija, gaminančia ne tik automobilius, bet ir traktorius, valdančia geležinkelius, turinčia savo laivus ir ligonines. H. Fordas nuodugniai pasakoja, kaip viso to pasiekė.

Visą gyvenimą H. Fordas laikėsi principo, kad verslas turi būti sąžiningas, o nuoširdus rūpestis darbuotojais – viena pagrindinių sėkmės formulių. Jis teigė, kad paslaugos visuomenei yra svarbiau nei pelnas, o teikiant kokybiškas paslaugas, pelno atsiranda savaime. „Jei žmogus užsidirbo duonos, jis turi teisę į tą duoną“, – rašė H. Fordas. Knygoje nagrinėjami verslo organizavimo, atsakingo požiūrio į produkto kokybę, darbuotojams priimtinų darbo sąlygų sukūrimo klausimai, todėl ji gali būti pelnytai vadinama modernaus požiūrio į verslą vadovėliu.

Autorius nesibaido ir platesnių pamąstymų ne tik buitinio, bet ir valstybinio lygmens temomis. Rusijoje užgimusį bolševizmą H. Fordas jau tada, XX a. pirmojoje pusėje, vadino niekada efektyviai neveiksiančia, todėl anksčiau ar vėliau žlugsiančia, nenatūralia ir amoralia, visišku neišmanymu paremta sistema. Ir jis buvo teisus!

H. Fordo knyga labai aktuali ir mūsų dienomis. Joje naudingos informacijos ras ir verslininkas, ir istorijos mėgėjas, ir smalsus skaitytojas. H. Fordas – žmogus, pakeitęs JAV verslo istoriją savo triūsu ir tuo, kad tikėjo užsibrėžtu tikslu.

Nauja mokslo populiarinimo serija

Mark Miodownik „Įstabiosios medžiagos. Neįprasti pasakojimai apie tai, iš ko sudarytas mūsų pasaulis“. Vilnius: „Vaga“, 2019 m. Vertė Jonas Čeponis.

Nuo arbatos puodelio iki reaktyvinio variklio, nuo silicio lusto iki sąvaržėlės, nuo plastiko prietaisuose iki elastiko apatinėse kelnaitėse – ar dažnai susimąstome, kokių įvairiausių ir netikėčiausių medžiagų perpildyta žmogaus kasdienybė? Leidyklos VAGA rekomenduojamoje žymaus mokslininko Marko Miodowniko knygoje „Įstabiosios medžiagos. Neįprasti pasakojimai apie tai, iš ko sudarytas mūsų pasaulis gausu neįprastų ir šmaikščių pasakojimų apie mūsų gyvenimą persmelkiančius inžinerijos stebuklus ir mus supančias įvairiausias medžiagas. Knygos autorius, „Times“ įtrauktas į 100-o įtakingiausių Jungtinės Karalystės mokslininkų sąrašą, skaitytojus kviečia visiškai naujai pažvelgti į aplinką.

Leidyklos VAGA projektų vadovės Emos Grigaitytės teigimu, „Pastaraisiais metais pastebimas augantis skaitytojų susidomėjimas leidiniais, suteikiančiais vertingų analitinio, tiriamojo pobūdžio žinių apie pasaulį (pvz., Y. N. Harari darbai, E. Kolbert „Šeštasis išnykimas“, P. Wohllebeno „Paslaptingas medžių gyvenimas“ ir kt.) Tai liudija kokybiškos mokslo populiarinimo literatūros poreikį Lietuvoje, tačiau daugeliu aktualių temų jos vis dar trūksta. Siekdami visuomenei pasiūlyti patrauklių ir vertingų skaitinių iš kuo įvairesnių sričių, pradedame knygų seriją „Mokslas iš arti“.

Pirmoji šios mokslo populiarinimo serijos knyga „Įstabiosios medžiagos“, pelniusi prestižinę Karališkosios draugijos Wintono premiją, siūlo gilesnį žvilgsnį į mūsų materialųjį pasaulį. Daugeliui medžiagos, esančios aplink mus, gal ir atrodo kaip įvairiaspalvės materijos dėmės, bet iš tikrųjų jos yra sudėtingos žmogaus reikmių ir troškimų išraiškos. Ir kad sukurtume šias medžiagas, – kad patenkintume savo reikmes turėti pastogę ir apsirengti, kad įgyvendintume savo troškimus pasmaguriauti šokolado ar nueiti į kiną, – mes turėjome padaryti kai ką labai įstabaus: perprasti sudėtingą vidinę medžiagų struktūrą. Toks pasaulio supratimo būdas vadinamas medžiagotyros mokslu ir jis gyvuoja jau tūkstančius metų. Jis ne mažiau svarbus, ne mažiau žmogiškas nei muzika, dailė, kinas, literatūra ar kiti mokslai, bet mažiau žinomas. Siūlome susipažinti su dešimt M. Miodowniko knygoje pateikiamų įdomių faktų apie įstabias, mus supančias pasaulio medžiagas.

Kokių lyderių reikės rytoj?

Alisa Miniotaitė, Ignas Staškevičius „Lyderystė“. Vilnius: „Tyto alba“, 2019 m. Knygos dailininkė – Asta Puikienė.

Ar visuomenėje, kur kiekvienas ugdomas būti sau lyderiu, iš viso reikia vedlystės? Kokio lyderio reikės rytoj? Lyderiu gimstama ar tampama? 

Du lyderystės praktikai – Alisa Miniotaitė ir Ignas Staškevičius – šioje knygoje kartu ieško atsakymo į lyderystės „kaip“. Kaip tapti lyderiu, kaip vesti žmones pirmyn, kaip padaryti, kad žmonės tave sektų, kaip pasiekti tikslą? Diskutuodami ir dalydamiesi patirtimi, autoriai žvelgia į lyderystės reiškinį pro skirtingų teorijų akinius. Iš jųdviejų spalvingo pokalbio atsiradusios įžvalgos įkvėps tikslų siekiančius vadovus, padės norintiesiems tapti lyderiais, jaudins tiesiog smalsius skaitytojus. 

ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto dėstytoja dr. A. Miniotaitė pasakoja, kad mintis apie tokią knygą sukosi bemaž aštuonerius metus. „Daugelis lyderystės tyrinėtojų laužo galvas ir gyvena su nuolat kirbančiu klausimu „kaip“. Aš taip pat nepaliauju ieškoti atsakymo, kaip lyderis veda, kaip daro įtaką, kas yra svarbu sekėjams. Lietuvoje trūksta kokybiškos medžiagos apie vadovavimą ir lyderystę, mokslininkų, tyrinėjančių lyderystę, – vos keli. Noriu užkurti aktyvesnę diskusiją mūsų krašte apie tai, kaip suprantame lyderystę, kokia lyderystė geriausiai tinka Lietuvoje.“

Knygos bendraautorė pasakoja, kad apie lyderystę visuomet norėjo kalbėti dialogo forma, kad susidurtų skirtingi požiūriai, įsižiebtų diskusija. Idėja pakviesti tokiam pokalbiui rašytoją, verslininką I. Staškevičių kilo A. Miniotaitės vedamoje radijo laidoje „Lyderio dilemos“. 

I. Staškevičius pasakoja, kad „Alisos kvietimas drauge parašyti knygą apie lyderystę nuskambėjo kaip vilionė patirti nuotykį. Teliko pasitikrinti, ar čia nekvepia apgaule, ar žadama intriga nėra tik nuobodžios rutinos šydas. Susitikęs su socialinių mokslų daktare jos vardo vadybos laboratorijoje atsikračiau tokių abejonių. Šis projektas nė iš tolo nekvepia nei chaltūra, nei komercija. Prisiminiau, kaip Eimuntas Nekrošius skundėsi, kalbinamas statyti „Nybelungų giesmę“ Kopenhagos operoje, kas žiūrės septyniolika valandų trunkantį spektaklį. Kas skaitys dar vieną knygą beviltiškai nuvalkiota tema? Nebent ji bus įdomi. Pirmiausia, aiškiai susitarėme, ji turės būti įdomi mudviem su Alisa.“

Lyderystę turbūt daugelis apibūdintų skirtingai. Pasak knygos bendraautorės A. Miniotaitės, jai „lyderystė – tai atsakomybės prisiėmimas. Nuo atsakomybės už save, savo šeimą, savo skyrių iki atsakomybės už organizaciją, miestą, šalį, o galbūt net ir pasaulį.“ 

„Man buvo įdomu, kaip Alisa moksliškai narstys lyderystę – reiškinį, kuris tai atsiranda, tai pranyksta. Ar lyderystė turi dėsnių? Fizikai aprašo vėjo gūsius, debesų kamuolius, upių sūkurius ir ugnikalnių pliūpsnius, nes išmano savo lygtis ir formules, o socialinių mokslų studijos dažnai dvelkia menkai apmąstytais fenomenologiniais pliurpalais. Ar lyderystė – tai pastanga? Kiek ji trunka?” – klausia lyderystės praktikas I. Staškevičius ir kviečia šių klausimų ieškoti knygoje „Lyderystė“. 

Lyderystė ir jos supratimas turi būti viduje. Jeigu norėsi būti antras, nieko nepasieksi. Mes, lietuviai, turime būti lyderiai, turime eiti į priekį, o ne skųstis, kad mus kas nors aplenkė. Šios knygos autoriai yra darbais įrodę, kad geba ne tik kurti vizijas, bet ir jas įgyvendinti. Gulėdamas lovoje didelių strategijų nesusapnuosi, lyderystei reikia strateginės drausmės, atvirumo pokyčiams, kūrybingumo ir noro būti geriausiam.

Profesorius Vladas Bumelis

Ši knyga – kelionės į Ekstremistaną nuotykių aprašymas. Mielas skaitytojau, kad ir kaip norėtųsi, nebandyk jos pakartoti – tai ne kelionių gidas. Jei pasiryši – ir jei pasiseks, – rasi savo kelią.

Doc. dr. Alfredas Chmieliauskas, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto rektorius

Dr. Alisa Miniotaitė – tarptautinės bendrovės ALISA MANAGEMENT LABORATORY įkūrėja, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Vadovų magistrantūros Lyderystės programos vadovė.  Veda mokymus, konsultuoja Lietuvos ir užsienio bendroves. Laidų bei straipsnių autorė, aistringa slidininkė ir keliautoja, mama.

Ignas Staškevičius – gimė 1970 metais, nuo tada gyvena Vilniuje. Su bendraminčiais įsteigė ir išplėtė ne vieną verslą, tarp jų – prekybos tinklą „Maxima“. Yra studijavęs mediciną ir teisę, vadovavęs įvairioms bendrovėms, parašęs keletą knygų, sukūręs dokumentinių filmų, nubėgęs maratoną.

Tikrais įvykiais paremta istorija

Zeruya Shalev „Skausmas“. Vilnius: „Sofoklis“, 2019 m. Iš hebrajų kalbos vertė Kristina Gudelytė-Lasman.

Praėjo dešimt metų nuo teroristinio išpuolio, per kurį Irisė buvo sunkiai sužeista. Vis dėlto moterį kamuoja ne tik fizinės kančios. Netikėtai į jos gyvenimą sugrįžta jaunystės dienų mylimasis Eitanas. Jo pasirodymas pažadina giliai viduje tūnojusias nuoskaudas dėl nutrūkusių santykių, kartu priversdamas atgimti ir niekur nedingusius jausmus.

Nors Irisė – sėkminga mokyklos direktorė, jos gyvenimas labiau primena pilkšvą ir netikusią tikrojo gyvenimo klastotę. Jos ir vyro santykiai prigesę, o su vaikais beveik nerandama ryšio. Gal tai nulėmė skausminga pirmosios meilės baigtis, apkartinusi Irisės gyvenimą, o gal vėliau įvykęs išpuolis, ilgam prirakinęs ją prie lovos ir atėmęs iš šeimos motiną ir žmoną. Šiaip ar taip, šiai santuokai, regis, nebuvo lemta patirti pilnatvės. Netikėtai sutiktas Eitanas priverčia moterį blaškytis tarp pareigos šeimai ir troškimo būti su mylimuoju. Viskas apvirsta aukštyn kojomis, paaiškėjus, jog, išvykusi į Tel Avivą pradėti savarankiško gyvenimo, dukra patenka į bėdą. Irisei tenka apsispręsti, kas svarbiau: iš naujo atrasta jaunystės meilė ar jos dukros gerovė?

Zeruya Shalev (g. 1959) – šiuolaikinė Izraelio rašytoja, pelnytai laikoma viena geriausių savo kartos autorių. Jos knyga „Meilės gyvenimas“ („Sofoklis“, 2017) sulaukė didelio susidomėjimo, todėl lietuvių skaitytojams pristatomas antras romanas. Jame pasakojama tikru įvykiu paremta istorija, kai, nuvežusi vaiką į darželį, grįždama namo Z. Shalev buvo sužeista susisprogdinusio savižudžio.

Nuožmi Suomijos imigrantų ir vietinių gaujų kova

Kati Hiekkapelto „Bejėgiai“. Vilnius: „Sofoklis“, 2019 m. Iš suomių kalbos vertė Simona Dobrovolskytė.

Nuošaliame ir užpustytame miško kelyje tamsiu paros metu suvažinėjamas senukas. Nelaimingo atsitikimo aplinkybės jį tiriančiai Anai Feketei atrodo įtartinos. Automobilį vairavusi mergina tikina, kad senukas gulėjo vidury kelio dar prieš jį partrenkiant, be to, nelaimės vietoje nėra aukos pėdsakų. Tyrimą dar labiau apsunkina netoliese aptiktas kruvinas peilis ir didžiulis raudonai nusidažiusio sniego plotas...

Tuo pat metu Anos partneris Eskas tiria Suomijoje pasirodžiusios tarptautinės nusikalstamos grupuotės veiklą. Kaip su šia gauja susijęs jaunas nelegalus imigrantas iš Pakistano, sulaikytas narkomanų lindynėje reido metu? Keista, kad buto, kuriame jis buvo suimtas, kaimynystėje gyveno ir partrenktas senukas... Ar Anai ir Eskui pavyks išsiaiškinti, kas iš tikrųjų nutiko, ir sustabdyti pagreitį įgaunančias imigrantų ir vietinių gaujų kovas?

„Bejėgiai“ – tai antroji serijos knyga apie Aną Feketę – jauną Jugoslavijos vengrę, dirbančią Suomijos policijoje – ir jos kriminalinių nusikaltimų tyrimus (pirmoji – „Kolibris“ („Sofoklis“, 2018)). Kūrinys pripažintas geriausiu 2014 metų Suomijos detektyvu, taip pat įtrauktas į prestižinių „Glass Key“ apdovanojimų, skiriamų geriausiems Skandinavijos detektyvams, trumpąjį sąrašą. Serijos autorė Kati Hiekkapelto (g. 1970) yra viena labiausiai pripažintų šiuolaikinių detektyvų rašytojų Suomijoje.