Pixabay.com nuotrauka

Jei šiais laikais kas lieptų Sizifui ridenti į kalną akmenį, akmuo neabejotinai būtų iš šiukšlių. Kalnas taip pat. Greičiausiai net pats Sizifas. Atliekų, o ypač plastiko klausimas opus jau kurį laiką ir atrodo, kad pagaliau susilaukia pelnyto dėmesio tiek žiniasklaidoje, tiek socialiniuose tinkluose. Vis sunkiau nepastebėti į ausų krapštuką įsikibusio jūros arkliuko ar plastiko prisirijusio ir dėl to badu pastipusio paukščio nuotraukų. Vis garsiau rėkia sąžinės balsas: geruoju tai nesibaigs. Vis daugiau žmonių tą balsą girdi ir stengiasi gyventi sąmoningai mažindami savo atliekų kiekį („zero-waste“). Tik bėda, kad aplinkosaugos problemos yra kompleksinės, todėl vienas žmogus šio akmens tikrai niekur neužridens. Be to, šių problemų sprendimai nėra finansiškai palankūs daugeliui pramonės šakų ir prieštarauja ilgai vyravusioms madoms bei įpročiams, tad pokyčiai galimi tik pareikalavus didelei masei žmonių. Situacija paradoksali – vienas nieko nepakeisi, tačiau vis tiek turi eiti sunkesniu keliu ir stengtis sumažinti savų atliekų kiekį, nes tik susidarius pakankamai dideliam taip besielgiančių žmonių būriui bus imta spręsti problemas platesniu mastu. Prieš metus susidomėjusi atliekų kultūra ir ypač plastiko tarša, savo kailiu išbandžiau ne vieną būdą sumažinti po savęs paliekamų šiukšlių kiekį. Pateikiu sąrašą įvairių patarimų, kaip galima prisidėti prie trokštamų ir būtinų pokyčių.

Pirk mažiau

 Elementaru, bet pats paprasčiausias būdas sumažinti atliekų kiekį yra pirkti mažiau daiktų. Kai įsigilini į esminius savo poreikius ir prieš pirkdamas savęs klausi nebe „ko aš noriu?“, o „ko man reikia?“,  daug rečiau tenka sukti galvą, kaip iškuopti daiktais užgrūstas spintas ir stalčius.

Pirk naudotą

Jei pakeitus „ko aš noriu?“ į  „ko man reikia?” sąraše dar liko vienas kitas daiktas, pirmiausia reiktų galvoti ne apie „Amazon“, „Aliexpress“ ar univermagą, o apie naudoto daikto įsigijimą. Taip vienu kartu nušausi dvi problemas – kažkam nebereikalingas daiktas nenukeliaus į sąvartyną ir susitaupys resursų, kurie būtų buvę sunaudoti gaminant, pakuojant bei transportuojant naują daiktą.

Atsisakyk vienkartinio plastiko

Pirkimo ir vartojimo nereikėtų laikyti absoliučiu blogiu. Pirkti nėra nei nuodėmė, nei nusikaltimas. Tam tikrus daiktus naudoti vieną kartą – pavyzdžiui, jei reikia užtikrinti sterilumą, taip pat nėra nieko blogo. Tačiau iš plastiko, kuris arba suyra tik po daugelio metų, arba nesuyra išvis (priklausomai nuo „irimo“ apibrėžties), gaminti didžiąją dalį vienkartiniam naudojimui skirtų daiktų vien todėl, kad taip pigiausia, atrodo ne tik nenaudinga Žemei, bet net nelogiška. Šiuo klausimu „pasitaisyti“ lengviausia ir maloniausia, nes tai daroma konkrečiais, apčiuopiamais veiksmais. Tereikia susiveikti daugkartinių maišelių (jei ne pats kepiesi duoną, o mandarinus šlamšti kilogramais), daugkartinį puodelį (jei mėgsti ne namie gurkšnoti karštus gėrimus), daugkartinių įrankių ir dėžutę maistui (jei tingi gaminti pietus), gertuvę (jei nepamiršti per dieną išgerti dviejų litrų vandens). Kad ir kaip būtų populiaru, daugkartinio šiaudelio nerekomenduoju – tai tikrai nėra tas daiktas, be kurio negalima gyventi, o ir plauti jį atrodo grynas vargas.

Pexels.com nuotrauka

Rinkis sezoninius maisto produktus be pakuočių

Vandenį pili į gertuvę, maistą parduotuvėje susidedi į daugkartinius maišelius, bet į rūšiavimo konteinerį vis vien tenka bėgioti dažniau nei apskritai eini bėgioti? Plastikinių pakuočių kiekį galima sumažinti perkant specializuotose parduotuvėse, kur kruopas, sėklas, džiovintus vaisius ir net actą įpils į tavo paties atsineštą tarą. Tačiau tokiam apsipirkimui reikia daug laiko, jėgų ir ištvermės. Jei nesi pasiruošęs dėl plastiko taršos mirti ant kryžiaus, galima rinktis supaprastintą variantą ir pirkti produktus turguose ir ūkininkų turgeliuose. Juose prekių be pakuočių pasirinkimas gan didelis, taip pat žymiai lengviau atsirinkti sezonines prekes, kurių vartojimas gal ir nedaro didelės įtakos šiukšlių kiekiui pasaulyje, bet palankesnis aplinkai, nes neskatina nesezoninių prekių transportavimo iš tolimų kraštų.

Svarbu! Liūdniausias ir labiausiai problemos mastą atskleidžiantis dalykas yra tai, kad nepaisant to, jog nusipirktus agurkus susidėsi tiesiai į savo daugkartinį maišelį, negali būti tikras, kad jų gaminimo ir transportavimo metu nebuvo panaudota plastiko – nebent pats juos užauginai. Todėl bandau pabrėžti, kad vieno žmogaus pasirinkimas nėra visa apsprendžiantis – verslininkai turėtų būti raginami (nenoriu sakyti verčiami, nors gal reikėtų) imtis iniciatyvos sprendžiant atliekų problemas.

Rūšiuok

Į sąrašą įtraukiu ir rūšiavimą bei atliekų perdirbimą. Rūšiavimas yra tas žodis, kuris padeda pasijusti geriau. „Bet juk aš rūšiuoju“, – sakai sau ir ramiai miegi naktimis. Visgi, rūšiavimas rūšiavimui nelygus, nes, pavyzdžiui, tik aliuminio pakuotę perdirbti yra pigiau nei pagaminti iš naujo. Kaip ir stiklą, jį galima perdirbti neribotą kiekį kartų. Popierius, idealiomis sąlygomis, gali būti perdirbtas iki šešių kartų. Plastiko perdirbimas yra itin komplikuotas – kiekviena jo rūšių perdirbama skirtingai, o kai kurios išvis neperdirbamos, pavyzdžiui, kombinuotas 7 tipo plastikas (plastiko rūšį galima pasitikslinti pagal skaičiuką ant pakuotės). Perdirbimo galimybės labai priklauso nuo regiono, be to, plastikas visada perdirbamas į prastesnius produktus. Tad jei įsivaizduoji, kad tavo panaudotas jogurto indelis ir toliau gyvena kaip jogurto indelis, turėsi nusivilti ir bandyti įžiūrėti tą indelį kabeliuose, šluotose ir šiukšliadėžėse.

Nešvaistyk maisto produktų

Nusipirkai sezoninio ekologiško maisto, gal net išvengei pakuotės ar dviejų ir atsipalaidavai, nes tavo darbas jau baigtas? Ot ir ne. Kita svarbi atliekų grandinės dalis – nešvaistyti maisto produktų. Skaičiuojama, kad maždaug trečdalis pagamintų maisto produktų vienaip ar kitaip iššvaistomi. Kaip ir daugeliu atvejų, didžioji atsakomybės dalis čia tenka verslui, bet tai nereiškia, kad individams visai nereikia stengtis įnešti savo indėlio. Labiausiai šiuo atveju padeda valgiaraščio planavimas savaitei – smagu ne tik tai, kad šaldytuve nesimėtys dviejų savaičių senumo brokolis, ne tik susitaupys pinigų, bet vis mažiau supuvusio maisto keliaus į šiukšlyną. Geriausia, žinoma, maisto atliekas kompostuoti, bet neturint žemės lopinėlio tai gali būti sudėtinga (sliekų balkone auginti nesiūlysiu, nebent labai norisi).

Nepasiduok greitosios mados pagundoms

Laikai, kai buvo sudėtinga gauti džinsus, jau seniai išgaravo iš atminties. Dabar atėjo kiek kraupesni laikai – kai padėvėtų džinsų nebėra kur dėti. Prie fakto, kad drabužius perdirbti beveik taip pat sudėtinga kaip plastiką, prisideda ir kitos antakį kelti verčiančios problemos. Kol kas vandens trūksta tik kai kuriose žemės vietose, bet kai pagalvoji, kad gaminant vieną porą džinsų sunaudojama daugiau nei 3000 litrų vandens, susimąstai, ar jie tikrai to verti. Jau nekalbant apie žmogaus ir darbuotojo teises, į kurias visiems nusispjauti sugrūdant šimtą moterų darbuotis į nedidelį kambarėlį kur nors Azijoje. Jei nesinori apsipirkinėti padėvėtų drabužių parduotuvėse, greitosios mados industrijos skatinamas įprotis keisti garderobą kasmet turėtų būti pakeistas geresnės kokybės drabužių pirkimu. Vėlgi, teikiant pirmenybę vietiniams gamintojams ir prekės ženklams, užtikrinantiems darnų vystymąsi.

Bas Emmen/Unsplash.com nuotrauka

Atsisakyk plastiko

Dar viena problematiška prekių rūšis yra kosmetika. Nesigilinant į kai kurių jos produktų reikalingumą apskritai, negalima nepaminėti dviejų dalykų – plastiko ir mikroplastiko taršos. Daugumos higienos bei kosmetikos priemonių ar jų pakuočių nėra perdirbamos (dantų šepetėliai, dantų pastos pakuotės, makiažo priemonės, ausų krapštukai, kt). Šios iškart atsiduria sąvartyne ir guli ten nežinia kiek laiko. Jei geriau pagalvoji, tai visi dantų šepetėliai, kuriuos kada nors naudojai, vis dar guli kurio nors sąvartyno glūdumoje. Visi. Todėl reikėtų rinktis bent jau suyrančius bambukinius šepetėlius ir, jei įmanoma, produktus stikliniuose arba kartoniniuose pakeliuose.

Antroji problemos dalis – mikroplastikas – tai šveitikliuose ir kai kuriose dantų pastose naudojami plastiko gabaliukai, kurie galiausiai atsiduria vandenynuose, patenka į jūros gyvūnų maisto grandinę ir galiausiai nusėda mūsų viduriuose. Kol kas mikroplastiko poveikis žmogui nėra ištirtas, greičiausiai ir nebus, nes tiesiog nebėra žmonių, kurie nebūtų jo paveikti. Kosmetika, žinoma, nėra didžiausias mikroplastiko šaltinis – jis taip pat atsiranda skylant didesniems plastiko dariniams, bet tai vienas iš dalykų, kurio atsisakyti ir kurį pakeisti natūraliais šveitikliais, pavyzdžiui, kava, nėra taip jau sunku.

Ieškok bendraminčių

Dauguma didesnių miestų turi aktyvias zero-wasterių bendruomenes – pasinaudok galimybe iš jų pasisemti žinių. Jei gyveni Lietuvoje, prisijunk prie „Zero Waste Lietuva“ grupės feisbuke. Ten rasi žymiai išsamesnių diskusijų atliekų tema, praktinių patarimų, nuorodų į atsakingus verslus, bandymų atsakyti į opius klausimus ir dar daugiau. Kaip jau minėjau – vienas šiame lauke ne karys.

Balsuok

Kad ir kaip mažai plastiko suvartotum, kad ir kaip efektyviai kompostuotum, kad ir kiek trintum į dantis molį bambukiniu šepetėliu, vis tiek negali šimtu procentų gyventi gyvenimo be plastiko, be taršos ir be atliekų. Todėl svarbiausias pokytis turėtų būti ne asmeniniai įpročiai, bet savųjų pažiūrų išreiškimas demokratiniu būdu. Tai, žinoma, nėra nei smagu, nei gražiai atrodo, to neparodysi kaip statuso ženklo ir tai greičiausiai neprivers pasijusti didžiausiu geradariu, bet kryptingas balsavimas ir reikalavimas, kad verslui, o ne vartotojui tektų atsakomybė už taršą yra didžiausias ir svarbiausias žingsnis, padėsiantis užtikrinti, kad mūsų neprislėgtų nepaliaujamai kylantis šiukšlių kalnas.