Jėzus kalbėjo fariziejams: 
    „Gyveno kartą vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai puotaudavo. O prie jo rūmų vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu Lozorius. Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunes atbėgę laižydavo jo votis. 
    Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė taipogi turtuolis ir buvo palaidotas. 
    Atsidūręs pragaro kančiose, turtuolis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių. Jis sušuko: 'Tėve, Abraomai, pasigalėk manęs! Atsiųsk čionai Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje galą piršto, atvėsintų man liežuvį. Aš baisiai kenčiu šioje liepsnoje'. 
    Abraomas atsakė: 'Atsimink, sūnau, kad tu dar gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius “ tik nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti. Be to, tarp mūsų ir jūsų žioji neperžengiama bedugnė, ir niekas panorėjęs iš čia negali nueiti pas jus, nei iš ten persikelti pas mus'. 
    Tas vėl tarė: 'Tai meldžiu tave, nusiųsk jį bent į mano tėvo namus: aš gi turiu penkis brolius. Tegul juos įspėja, kad ir jie nepatektų į šią kančių vietą'. Abraomas atsiliepė: 'Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso!' Anas atsakė: 'Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš numirusiųjų nueitų pas juos, jie atsiverstų'. Tačiau Abraomas tarė: 'Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų“.

Skaitiniai KV (142)

Jer 17, 5–10: Prakeiktas žmogus, kurs žmonėmis pasikliauja. Laimingas žmogus, kurs Dievu pasikliauja

Ps 1, 1–2. 3. 4. 6. P.: Laimingas žmogus, kuris Viešpačiu tiki.


Komentaro autorius – kun. Vytautas Sadauskas SJ

Šiame palyginime Lozorius atstovauja pasaulio vargšams. Jis gausiai apdovanojamas po mirties. Kai kas mano, kad Lozorius buvo žinomas Jeruzalėje elgeta. Jis visiškai pasitikėjo Dievu – priklausė nuo jo ir žmonių malonės. Ne skurdas, bet tikėjimas nuvedė elgetą į Abraomo prieglobstį. Palyginime neminimas nė vienas Lozoriaus žodis. Tai ženklas jo kantraus atsidavimo Dievo valiai. Jis nepriekaištauja dėl savo sunkaus likimo, nepyksta ant turtuolio, nesimėgauja jo kančia po mirties. Šiuo palyginimu Jėzus moko, kad nelaimės užklumpa tuomet, kai neteisingai naudojamės turtais. 

Štai kitoje Evangelijos vietoje turtuolis vienas sau svarsto: „'Siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksminkis!' O Dievas jam sako: 'Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?' Taip yra tam, kuris krauna turtus sau, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą.“ Jėzus moko, kad mūsų amžinasis likimas priklauso nuo to, kaip elgiamės čia ir dabar – tai, kas atrodo neša laimę, gali atskirti nuo Dievo, ir atvirkščiai, kas atrodo sunku ir nepakeliama, gali tapti vienybės su Dievu ir su žmonėmis priežastimi.

Kaip mes šiandien Dievui atrodome? Kaip jis mus mato? Nesame apriboti vieta ir kultūra. Gyvename globaliame pasaulyje. Keliaujame, bendraujame su įvairios kultūros ir rasių žmonėmis, dalijamės informacija internetu. Ar tai nėra priemonės, leidžiančios įgyti platesnį žvilgsnį ir į save pažvelgti įvairiuose kontekstuose? Pavyzdžiui, jeigu vis skundžiamės dėl nepritekliaus, ir manome, kad likome tik prie „suskilusios geldos“, tai turime visas galimybes įsitikinti, kad didelė žmonijos dalis ir jos neturi – apie 2 mlrd. žmonių gyvena lūšnynuose. Žinoma, dėl to mums netampa lengviau. Bet Dievas bendrame pasaulio kontekste į mus, XXI a. Lietuvoje gyvenančiuosius, žvelgia ne kaip į vargšą Lozorių, bet kaip į turtuolį, vilkintį „purpuru bei ploniausiai drobe“.

Ką turėtume daryti, kaip gyventi, kad Abraomo žodžiai, pasakyti turtuoliui, nebūtų taikomi mums?

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai