Indijos krikščionys. EPA nuotrauka

Maizah iš Libijos užaugo musulmonų šeimoje, tačiau neseniai tapo krikščione, o tai neišvengiamai reiškė ir būsimus persekiojimus. Šeima apie jos pasirinkimą nežinojo, vietinėje bendruomenėje atramos neturėjo. Kartą moterį sumušė būrys vyrų ir pasiūlė jai tapti ketvirtąja vieno iš ką tik ją užpuolusių musulmonų žmona. Pasirinkimas buvo neįmanomas. Bet ji taip pat suprato, jog negali kreiptis pagalbos į šeimą. Sužinoję ją esant krikščione, tikriausiai ją nužudys. Tad ji, būdama 20 metų, pasirinko palikti gimtąjį kraštą ir viena ieškoti prieglobsčio saugesnėse valstybėse.

Iranietis Nasseras-Navardas Gol-Tapehas 2017 metų spalio mėnesį, kartu su kitais trimis bičiuliais buvo suimtas ir praleis 10 metų kalėjime, nes tapo krikščionimi. Už šios bausmės panaikinimą kovoja teisininkai, tačiau kol kas nesėkmingai ir Nasseras-Navardas 2018 metais buvo perkeltas į patį baisiausią Irano kalėjimą. Čia jam ne kartą prireikė medikų pagalbos, tačiau jos nesulaukė, gali būti, kad dėl esamų sąlygų jis neteks visų savo dantų.

Aisha, 28 metų moteris, žmona ir trijų vaikų mama iš Nigerijos. Ji pasakoja savo istoriją, nes nori, kad pasaulis išgirstų apie tai, kas vyksta Nigerijoje. Su tuo, ką išgyveno ji ir jos šeima, šioje šalyje susiduria ne vienas krikščionis. Prieš porą metų jų kaimelį užpuolė sukarinta musulmonų grupuotė. Įsiveržę į šeimos namus, jie pamatė Bibliją ir iš karto nusprendė, jog šeimos tėvas yra ir pastorius, tad jį ištempė iš namų. Aisha liko viena įsiveržėlių akivaizdoje. Kai užpuolikams pareikalavus juos patenkinti seksualiai Aisha nesutiko, du jų moterį išprievartavo.

„Tu pati užsitraukei šį prakeiksmą! Kaltas tavo tikėjimas, kad tavo vyras ir sūnus mirę“, – tokius žodžius girdi Kusum, 24 metų moteris iš Indijos, nedidelio miestelio, kur didžioji dalis bendruomenės išpažįsta induizmą. Jos pačios šeima, vyras bei tėvai tapo krikšionimis ir kartu su keliomis krikščionių šeimomis nuolatos patiria persekiojimų: negali susirasti darbo, neleidžiama atlikti krikščioniškų apeigų net savo namuose, jiems neteikiama reikiama socialinė ar medicininė pagalba. Prieš penkerius metus Kusum palaidojo savo vyrą, po kelerių metų ir sūnų, kuris sunkiai susirgo. Vietinė bendruomenė, nusistačiusi prieš jos tikėjimą, neleido vaiko palaidoti kaip įprasta, niekam neleido net padėti Kusum palaidoti sūnaus. Tad jaunėlį ji laidojo viena, paėjėjus gerokai už kaimo. Induizmą išpažįstančiose bendruomenėse krikščionybė matoma kaip „toksiškas tikėjimas“, todėl ją išpažįstantieji iš bendruomenės išstumiami pačiais drastiškiausiais būdais, deja, nei teisėsauga, nei vietos valdžia nėra linkusi apginti krikščionių, kaip tik priešingai, jie tampa persekiojimų bendrininkais.

Čia tik kelios istorijos, keli konkretūs žmonės, patiriantys tikrai realų persekiojimą dėl savo tikėjimo. Prisimename juos ir tuos tūkstančius kitų brolių ir seserų, nes popiežius Pranciškus kovo mėnesį pakvietė už juos melstis: „Sunku patikėti, bet šiandien turime daugiau kankinių negu pirmaisiais amžiais. Jie persekiojami dėl to, kad sako tiesą visuomenei ir skelbia Jėzų Kristų. Tai matome ypač ten, kur vis dar nėra religijos laisvės, bet ir šalyse, kurios, bent teoriškai, gina laisvę ir žmogaus teises. Melskimės, kad krikščionių bendruomenės, ypač persekiojamos, jaustų Kristaus artumą ir būtų pripažįstamos jų teisės.“

Organizacija Open Doors pristatė 2019 metų ataskaitą apie persekiojamus krikščionis pasaulyje.

Skaičiuojama jog pasaulyje krikščionybę išpažįsta daugiau nei 2 milijardai žmonių. Tai didžiausia bei visuose kontinentuose esanti religija ir kartu žmonės, išpažįstantys ją, yra labiausiai persekiojami ir diskriminuojami. 300 milijonų krikščionių, o tai reiškia 1 iš 7 mūsų, gyvena šalyse, kur dėl savo tikėjimo gali netekti darbo, namų, išsilavinimo, savo sveikatos ar net gyvybės. 

Organizacijos, pavyzdžiui Open Doors (liet. „Atviros durys“) ar Kirch in Not (liet. „Pagalba stokojančiai Bažnyčiai“), rengiančios ataskaitas apie persekiojamus krikščionis sako, jog pasaulyje situacija blogėja. Reitinguose, kurie sudaromi įvertinant šalis pagal šešis pagrindinius kriterijus – privatus ir šeimos gyvenimas, bendruomenė, viešoji-politinė situacija, Bažnyčios padėtis bei patiriamo smurto lygis – rikiuojasi apie 50 pasaulio šalių. Šiaurės Korėja, Afganistanas, Somalis, Libija, Pakistanas, Sudanas, Eritrėja, Jemenas, Iranas, Indija, Sirija – tai pirmasis vienuoliktukas, kur krikščionių persekiojimas yra ypač intensyvus ir žiaurus. Prieš penkerius metus šioje reitingavimo kategorijoje buvo tik viena šalis – Šiaurės Korėja.

Stebėtojai bei pagalbą teikiantieji mato ir naujų tendencijų. Kai kuriose šalyse, tokiose kaip Kinija, Šiaurės Korėja, Vietnamas ar Mianmaras, nacionalinė ar vietos valdžia priima įstatymus, pagal kuriuos už religijos praktikavimą ar net jos pakeitimą yra baudžiama. Paprastai religija čia matoma kaip grėsmė autoritarinei vadžiai, visuomenė yra ugdoma vienareikšmiškai paklusti tik partijai ar esamai santvarkai.

Be pastogės likę krikščionys

Kitose šalyse, pavyzdžiui, Turkijoje, Nepale ar Indijoje vietinė religija yra sutapatinama su tautine tapatybe, tad krikščionybė, paprastai siejama su Vakarų kultūra, yra matoma kaip grėsmė tautiniam išlikimui. Ir, žinoma, toks ultranacionalizmas yra naudojamas sustiprinti valdžios galiai. Tad priėmusieji ir praktikuojantys krikščioniškąją religiją tampa svetimi, savos tautos ir savo istorijos išdavikais. Tokiose šalyse galbūt ir nėra įstatymų, tiesiogiai draudžiančių ar ribojančių krikščioniškos religijos praktikavimą, tačiau nei teisėsauga, nei valdininkai diskriminuojamų ar smurtą patiriančių krikščionių negina.

Pasaulis lengviau atsikvėpė, išgirdęs žinią, kad radikaliausia islamiška grupuotė „Islamo valstybė“ buvo sunaikinta. Tačiau organizacijos, kurios rūpinasi persekiojamomis krikščioniškomis bendruomenėmis, yra atsargios. Stebėjimo duomenys rodo, jog radikalus islamas iš Vidurio Rytų valstybių traukiasi į Afriką. Šiame žemyne jau įsisenėjusios problemos, skurdas, korupcija, nedarbas, politinis nestabilumas ar organizuotas sukarintas nusikalstamumas tik sudaro palankias sąlygas radikaliems islamo išpažinėjams, išstumtiems iš Vidurio Rytų, ten įsitvirtinti.

Irako krikščionys. EPA nuotrauka

Ir štai dar viena ypač skaudi tendencija – daugėja atvejų, kai dėl savo tikėjimo diskriminuojamos moterys, jos ne tik patiria psichologinę ar socialinę žalą, bet vis dažniau ir fizinį bei seksualinį smurtą. Tokių įvykių padaugėjo Afrikoje, Vidurio Rytų šalyse bei kai kuriuose Indijos regionuose.

Čia tik keletas istorijų ir keletas ataskaitose išryškintų faktų. Visa tai tik labai nedaug atskleidžia sudėtingą ir skaudžią daugelio krikščioniškų bendruomenių situaciją. Ir toji situacija yra labai toli nuo mūsų, įsikūrusių čia, saugioje Lietuvoje. Reikia pripažinti, nėra paprasta išlaikyti bent susidomėjimą šia tikrove, nepamiršti popiežiaus priminimų. Mintis, jog mes, čia gyvenantys ir ten persekiojami, esame viena krikščioniška šeima, glumina, nes sunku suprasti, o ką galiu padaryti dėl savo brolių ir seserų. Mes patys, o ir mums artimesnė Vakarų šalių bendruomenė rūpinasi žmogaus teisėmis, tik šių teisių sąrašo viršuje dažniau pasirodo lyties ar rasės temos. Religijos ir sąžinės laisvė retai būna aktuali ir įdomi. Bet visa tai nesumažina įpareigojimo mums rūpintis vieniems kitais. Tad, kol atrasime kitų, gal kiek žemiškesnių ir labiau apčiuopiamų būdų padėti mūsų kenčiančiai bendruomenei, prisiminkime popiežiaus Pranciškaus prašymą: „Melskimės, kad krikščionių bendruomenės, ypač persekiojamos, jaustų Kristaus artumą ir būtų pripažįstamos jų teisės.“

Istorijų ir duomenų šaltiniai:

www.opendoors.org – tarptautinė organizacija, teikianti finansinę, teisinę, sielovadinę bei kitą būtiną pagalbą persekiojamiems krikščionims įvairiose šalyse. Savo veiklą pradėjo prieš daugiau nei 60 metų, kai vienas krikščionis iš Nyderlandų slapta veždavo Biblijas į sovietinio bloko šalis. 

Kirche in Not – tai popiežiškasis fondas, kurio pagrindinis tikslas – padėti persekiojamiems krikščionims įvairiose šalyse, teikiant jiems finansinę paramą. Fondas taip pat rengia apžvalgas ir turimus apie persekiojamus krikščionis pasaulyje.

Observatory on Intolerance and Discrimination Against Christiens in Europe (lt. Kriščionių netolerancijos ir diskriminavimo Europoje observatorija) – tai krikščionių diskriminacijos bei persekiojimo stebėsenos organizacija, kuri registruoja, analizuoja atvejus, rengia ataskaitas bei kitus leidinius krikščionių diskriminacijose temomis.