Antanas Terleckas su šeima ir šeimos draugais. Nemenčinės plentas 68. Vilnius. 1964 m. Asmeninio archyvo nuotrauka

Tekstas spausdinamas iš pirmojo 2019 m. žurnalo „Naujasis Židinys–Aidai“numerio.

Naujajame Židinyje-Aiduose su pasimėgavimu skaičiau Juliaus Sasnausko reminiscencijas apie Jo Vilnių. Vis pagalvoju, ar Julius, tuomet paaugęs paauglys, kartu su Andriumi Tučkumi, Vytautu Bogušiu išlipę iš 17 maršruto autobuso „Svajonių“ stotelėje ir artėdami prie mūsų namų Nemenčinės plente, suvokdavo, kad kerta ribą tarp miesto ir priemiesčio. Vos už kokių 50 metrų nuo stotelės buvo kelio ženklas, pranešantis apie Vilniaus miesto pabaigą. Vėliau jis nukeliavo tolyn Nemenčinės kryptimi, net nebežinau, kur dabar springsta automobilių išmetamomis dujomis. Miestas pamažu, bet nenumaldomai (naujais namais su turtingais dėdėmis bei tetomis iš gražių mašinų, lygaus asfalto venomis, užeigomis ir parduotuvėmis) ropoja per kadaise šviesų pušyną, vis mažiau vietos palieka medžiams ir tose vietose stovėjusiems medinukams. Jų dar yra, bet dabar jie atrodo lyg kažkokie svetimkūniai, o ne auto­chtonai, lyg sakytų, kad prestižiniu tapusiame rajone kažkas nesutaria dėl laidotuvių kainos: buvo toks metas, kai neturtingi „plentiečiai“ manė savo sklypus brangiai parduosią už milijonus laukinio kapitalizmo metu praturtėjusiesiems. Dalis pardavė, dalis – liko (buvo ir žmogžudysčių, ir apgavysčių, ir sklypą iškeitusių į kelias paletes degtinės bei iškeliavusių gyventi Didžiasalin), todėl šio plento architektūrinė eklektika šiek tiek primena kaukazietiškos virtuvės restoranų interjerą.

Mano žvilgsniui čia sunkiai prigyja naujieji mūrai, jie lyg kažkokie fortai, aukštomis tvoromis besiginantys nuo aplinkos. Spėju, kad viduj verda gyvenimas, bet tik spėju, nes pro tvorų dantis jis neprasprūsta, todėl kažkada čia buvusios bendruomenės su savo trūkumais ir privalumais, su apkalbomis, pasišaipymais, talkomis, su privalomais lankyti pagrabais ir kelio užtvėrimu vestuves keliant, nebėra. Gal ir nereikia, gal ir negali būti, bet, prisimenant vaikystę, Nemenčinės plentas aštuntame devintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo margas, įdomus ir keistas, bent jau vaiko akimis. Beje, ir miškas čia tuomet buvo kitoks – švarus pušynas, lapuočiai pradėjo plėstis ir šešėlius didesnius mesti gal prieš 30 metų. Mano tėvas turėjo aistrą medžius persodinti, vis tempė klevus miške suradęs ir neva alėją iš jų kūrė, bet greičiausiai ne jis, o klimato kaita lėmė, kad pušys ėmė džiūti, šermukšniams su klevais daugiau laisvės atiduodamos, o gal tvoromis apsitvėrus, nebėra reikalo mišką valyti. Gal klaidą padarė ir bobutė (niekaip kitaip jos nevadinau) Uršulė, kuriai žento pomėgis sodinti egles (spėju, kad jos buvo siejamos su mirtimi) nepatiko. Tėvas sodindavo, o bobutė verdančiu vandeniu vėliau laistydavo, eglės neprigijo…

Antanas Terleckas Nemenčinės plente. Vilnius, 1966 m. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Miškas, medžiai – pirmoji mintis, kai manęs kas nors paklausia apie vaikystėje supusią aplinką. Sovietų okupacijos metais beveik viskas buvo deficitas, o miško gėrybės – galimybė taupyti ir paįvairinti racioną. Turėjom du hamakus, vieną panašų į dabartinius, su medinėmis lystvelėmis galuose, bobutė man sakė, kad iš lenkų pirko ar lenkai paliko (iki šiol nežinau, ką tai reiškia), o kitą mama pasiuvo užlenkusi storesnės paklodės kraštus ir per juos virvę prakišusi. Turėdama laisvesnę popietę (mama dėstė Buhalterijos technikume, turbūt taip vadinosi ta mokykla), imdavo mane ir nelenkišką hamaką ir skubėdavo į mišką mėlynių ar žemuogių rinkti. Supantis ir žiūrint į linguojančias pušų viršūnes, miegas ateidavo greitai, o kol miegodavau, mama kartais suspėdavo kibirą uogų pririnkti. Paskui sukdavo galvą, ar namie yra pakankamai cuk­raus, nes iki parduotuvės beveik kilometras, o ir cukraus ne visada joje yra. Beje, visiems buvo žinoma, kad „bjauriosios“ pardavėjos šalia cukraus maišų stato kibirą vandens, kad cukrus drėgmę sugertų, būtų sunkesnis ir taip parduotuvės darbuotojos neva sau vos ne antrą atlyginimą „susikombinuoja“. Nežinau, kaip su tuo cuk­rumi, bet tuomet visi „kombinavo“, o kaimynai vienas su kitu dalindavosi patirtimi, kuri pardavėja nesąžininga, kuri svarstykles „koreguoja“, kuri įžūliai grąžą nusuka. Šiandien man atrodo, kad tuomet „septintojo“ Nemenčinės plento kilometro gyventojai manė, jog arčiau Vilniaus centro gyvenantys žmonės yra šviesesni, o į Nemenčinės pusę telkiasi sukčiai lenkai, todėl atidžiai sekdavo, kokio storio auksinėmis grandinėlėmis dabindavosi pardavėjos iš Karačiūnų.

Tokią loginę seką iš dalies griaudavo vasaromis veikiančio alubario vadovas bei pilstytojas. Jis atkeliaudavo iš miesto, bet visi žinojo, kad jei nespėsi paskui sunkvežimiu atvežamą statinę, po kelių valandų aluje vandens kiekis tik didės, o po dviejų dienų alus nuo vandens skirsis tik spalva. Kai stambų sidabrinį žiedą po sezono pakeitė auksinis ir storesnė grandinėlė ant kaklo, niekas nesistebėjo, bet už nugaros apkalbėdavo, kad pelningą vietą mulkis gavo. Alubaris buvo lyg prielipa prie žiemą į medinį namą su krosnimi atsikraustančios parduotuvės, vasarą ten veikdavo taros priėmimo punktas. Tempdavome į jį pakrūmėse surinktus butelius ir už juos gautas kapeikas keisdavome į saldainius ar limonadą. Alubaris mums buvo pavojinga zona, nes atvažiuodavo miestiečių, užeidavo studentų, rinkosi ir vietiniai iš medinukų. Alus, kad ir skiestas, bet svaigino, ypač iš po užančio degtinėle pagardintas. Triukšmo ir keiksmų buvo visada, o kartą per savaitę kažkam dantis praretindavo. Jei mušeikos santykius aiškindavosi lauke, ilgai aptarinėdavome kovos technikos subtilybes. Agresija baugino, stengėmės laikytis atokiau, bet veiksmas traukė, todėl kartais valandų valandas trindavomės netoliese laukdami, kada koks tuometinis Čakas Norisas iškarš kailį kitam herojui. Vienas nuolatinis lankytojas atvažiuodavo arkliu kinkytu vežimu. Kelis bokalus išmaukęs, duodavo ir savo augintiniui paskanauti. Pirmą kartą tai pamatęs, pažadėjau sau, kad niekada šioje įstaigoje nieko negersiu iš bokalo, nes rudi arklio dantys estetinio džiaugsmo nekėlė.

Daugiau gyvybės būdavo vasarą, nes atsidarydavo dvi pionierių stovyklos. Viena priklausė Vidaus reikalų ministerijai – „Dzeržinskietis“. Ji buvo įsikūrusi lenkų okupacijos laikais statytuose vasarnamiuose. Jie, kaip ir dauguma Nemenčinės plento medinių namų, buvo dviejų aukštų. Stovykloje didesni nei kur kitur – galbūt čia kažkada buvo turtingesnių miestiečių vasaros rezidencijos. Mano vaikystės metais visus dviaukščius namus siejo keli bruožai – jie buvo padalinti į du, kai kur net į šešis butus, todėl „daugiabučių“ dvasios: draugysčių ir pasišaipymų, kartais net piktumų, netrūkdavo, galbūt ir todėl, kad juose gyvendavo įvairiausių socialinių sluoksnių, įvairių tautybių šeimos ar viengungiai. Pastarieji susilaukdavo ypatingo dėmesio, kodėl nevedęs/netekėjusi, juos atidžiau sekdavo kaimynų akys: kada parėjo, kada neparėjo, su kuo, ar nesvirduliavo?

Namai buvo šildomi krosnimis, o kuras, kaip ir visa kita, buvo deficitas. Nori geresnių malkų – eigulį patepk, nori akmens anglies, o ne dulkių – duok kelis rub­lius traktoristui anglies bazėje.

Šaltuoju metu dalis butų skendėjo vienatvėje ir atkusdavo tik prasidėjus vasaros atostogoms, mat atvažiuodavo „dačnikai“. Daugiausia žydai, kurie vertino tyrą pušyno orą ir ramybę. Vieni jų, man nežinomais keliais, turėjo kažkokią nuosavybės teisę į butus medinukuose, todėl atostogas leisdavo vis tose pačiose vietose, o kiti ieškodavo, kur galėtų išsinuomoti kambarį ar butą. Kelis kartus ir mes prie kuklių mamos pajamų prisidurdavome du kambarėlius ir verandą užleisdami tyro oro pasiilgusiai žydų šeimai. Jos galva griežė smuiku orkestre (pamatę jį televizoriaus ekrane, su pasididžiavimu šaukdavome: „Mūsiškis“). Smuikininko tėvas po kiemą mėgo vaikščioti vienais šortais, kad kūnas daugiau saulės spindulių gautų, ir mus, vaikus, stulbindavo itin tankiai apžėlusia nugara.

Ramūnas Terleckas, Vilniaus priemiesčio gyventojas, ~1982 m. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Ši šeima migruodavo iš vienų namų į kitus, mūsų medinuke praleido gal tris vasaras. O į draugo Vyto kiemą ir antrajį aukštą „dačnikai“ – seneliai, tėvai ir du sūnūs – gerą dešimtmetį atkeliaudavo lyg šveicariško laik­rodžio krumpliaračių sukamos rodyklės: birželio 1 d. būdavo atrakinamos antrojo aukšto durys, o rugpjūčio 31 d. užsitrenkdavo iki kitų metų birželio. Jų atostogos mano akiratį, kuriame tilpo lietuviški, lenkiški, rusiški garsai, praplėtė visiškai nesuprantamos kalbos skambesiu ir jau užmirštais brolių vardais. Iki tol nebuvau tokių girdėjęs, kaip ir nežinojau, kas yra apipjaustymas ir realiai nepamatęs jo pasekmių. Būdavo, kad sustojame prie dilgėlių kariaunos ir bandome ją sunaikinti šlapimo srove. Kariauju ir matau, kad mūsų ginklai vizualiai skiriasi baigiamuoju štrichu. Vardai išsitrynė, aidu ataidi lyg Alikas ir Valikas. Artimais draugais netapome, bendraudavome rusiškai, kartais pasimatuodavome pašaipomis ir raumenimis, bet smarkiai nesipykome ir nekantriai laukdavome, kada birželio 1-ąją durys į antrąjį aukštą atsivers. Jas ir patys su Vytu rudenį atrakindavome (tėvai turėjo raktą) ir tyliai užlipę laiptais dairydavomės po paliktus žiemai daiktus, bandydami nuspėti, kur kas miegojo, kur valgė, kur šachmatais žaidė, pro kurį langą cigarečių pelenus kratė. Smalsumas maišydavosi su baime, nes paslapčia brovėmės į mums nepriklausančią erdvę. Daug baisiau būdavo slampinėti po „namą vaiduoklį“. Jis dunksojo visai šalia plento, gūdus šimtamečių eglių pavėsyje užvertomis langinėmis. Gal kelias vasaras ten kažkas ir vasarojo, bet ne ilgiau nei kelias dienas. Šiurpas po nugarą keliaudavo, kai nežinia kaip atšaudavome duris ir degtukais pasišviesdami tyrinėjome drėgnus kambarius. Juose nebuvo nieko – tik tuštuma ir išsigandusių vaikų širdžių plakimas. Buvome girdėję tėvus pasakojant, kad kažkada tame name pasikorė vyras, o jo dvasia nerado ramybės, todėl naktimis vaidenasi. Beje, net laukinės privatizacijos laikais niekas to namo nelietė, vos prieš kelerius metus buvo nugriautas, bet iki šiol sklypas šalia „Ežerėlių“ sustojimo naujo gyventojo nesulaukia. Galbūt dar vaidenasi...

Visgi didžiausiu išbandymu tapdavo kelionės su bobute Uršule per plentą pas aklą moteriškę Dragūnienę. Ji, kaip ir dalis Nemenčinės gyventojų, karo metu nepasitraukė iš Vilniaus, todėl buvo didoko namo savininkė. Ketvirtadalyje pati gyveno, kitame laiką leido jos sūnus, Dragūnioku vadintas (viengungis, anot apkalbų, tyliai mėgęs stikliuką prie lūpų priglausti), o dar pusę namo nuomojo dviem šeimoms.

Iki šiol nesuprantu, kas siejo bobutę ir aklą moterį, kuri man buvo tikros raganos, kad ir geros, pavyzdys. Nei iš šio, nei iš to Uršulė kurį nors rytą truputėlį atsidusdama tardavo: „Reikia aplankyti Dragūnienę“. Vengdavau tokių „lankymų“, bet gal iki kokių septynerių metų manęs vieno namuose nepalikdavo. Tėvas, jei nesėdėdavo kalėjime, veiklos rasdavo mieste, mama dirbo, sesuo Vilija mokslus krimto universitete, brolis Gintautas – kovojo su auklėtoja 22-oje vidurinėje.

Dragūnienės kambaryje visada tvyrojo prieblanda – aklam žmogui šviesos nereikia. Kad ir nematanti, Dragūnienė sugebėdavo savo erdvėje palaikyti tvarką ir švarą, o nuo jos pačios dvelkė valdingumu, lenkišku „honoru“ ir kažkokia racionaliai nepaaiškinama galia. Praleisdavome kelias valandas, kurios man būdavo tik­ra kančia, nes baimė neleisdavo net nulipti nuo taburetės, o paskui tylėdami grįždavome. Kartą išsigandau per anksti namo grįžusio kaimyno, kuris buvo kietas it titnagas ir nemėgdavo, kad aš draugauju su jo dukra. Po kelių dienų žandą išmušė raudonis ir kelias savaites neatslūgo. „Rožė“, – konstatavo bobutė ir paėmusi kelis saldainius nukulniavo pas Dragūnienę. Sugrįžusi vieną liepė suvalgyti, trumpai užsiminusi, kad jis „užkalbėtas“. Šokoladinį-deficitinį saldainį vos sugebėjau praryti. Po kelių dienų raudonis žandą paliko, o aš griežtai atsisakiau kada nors Dragūnienę lankyti.

Kai pradėjau eiti į mokyklą, Nemenčinės plentas dar buvo vienpusis kelias – gal kokiais 1978 m. prasidėjo grandiozinis antrojo tiesimas, atnešęs daugiau šurmulio. Išsivadavus iš okupacijos, atėjo laukinio kapitalizmo metas su mūrinėmis pilimis. Vienas geriausių draugų Žilvinas nusprendė, kad jam „civilizacija“ nepatinka, ir persikėlė gyventi kokiais šešiais kilometrais arčiau Nemenčinės, spėju, kad ir ten jam jau nepavyksta išvengti miesto alsavimo. Vytas tebegyvena tame pačiame medinuke, kartais prasuku pro šalį, bet neužeinu pasilabinti, nes neberandu takelių, kuriais kadaise dviračiais su prakiurusiomis padangomis kratėmės per šaknis ir suprantu, kad nebeužlipsime kartu pasižiūrėti, ką „dač­nikai“ paliko išvykdami į miestą.

Naujasis židinys