Sūnaus palaidūno sugrįžimas. James Tissot (1882)

Pas Jėzų rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai jo žodžių pasiklausyti. O fariziejai ir Rašto aiškintojai murmėdavo, sakydami: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo“. 
    Tuomet Jėzus pasakė jiems palyginimą. 
    „Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jaunesnysis tarė tėvui: 'Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį'. Tėvas padalijo sūnums turtą. Netrukus jaunėlis, susiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį. 
    Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pradėjo stokoti. Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį nusiuntė į laukus kiaulių ganyti. Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo. 
    Tada susimąstė ir tarė: 'Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: 'Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!''. Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą. 
    Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. O sūnus prabilo: 'Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi'... 
    Bet tėvas įsakė tarnams: „Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir vėl atsirado'. Ir jie pradėjo linksmintis. 
    Tuo metu vyresnysis sūnus buvo laukuose. Eidamas namo ir prisiartinęs prie sodybos, jis išgirdo muziką ir šokius. Jis pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi. Tas jam atsakė: 'Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko'. Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo. Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun. O jis atkirto tėvui: 'Štai jau kiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu bematant jam papjovei peniukšlį'. 
    Tėvas atsakė: 'Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas yra mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti ir linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir vėl atsirado!'“

Skaitiniai KV (147)

Mch 7, 14–15. 18–20: Visas mūsų nuodėmes į jūros gelmę sumesi

Ps 103, 1–2. 3–4. 9–10. 11–12. P.: Viešpats – švelnus, maloningas.


Komentaro autorius – kun. Vytautas Sadauskas SJ

Ši Evangelijos ištrauka apie neišsemiamą Dievo dosnumą ir šventumą.

Kai iššvaistę savo dvasinius lobius, kaltės prislėgti tariame „tikiu“, atsiveriame didingai Dievo ateičiai. Ji nėra tik tolimas horizontas ar kažkas paslaptinga ir baugu. Ji nėra beasmenė. Tai intymumu alsuojantis atleidimas, tikrieji „Namai“, save dovanojanti Meilė, kuri „niekada nesibaigia“ (1 Kor 13, 8). Į ją galima atsigręžti, prie jos prieiti. Ji džiaugiasi kiekvieno iš mūsų sugrįžimu, rodydama neprilygstamą atlaidumą, kaip kad gerasis tėvas Evangelijoje pagal Luką rodo nesibaigiančią meilę sugrįžusiam į namus sūnui paklydėliui:

Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. O sūnus prabilo: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebeesu vertas vadintis tavo sūnumi...“ Bet tėvas įsakė tarnams: „Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas. Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado.“ Ir jie pradėjo linksmintis (Lk 15, 20–24).

Ar reikia didelių užmojų, ypatingų darbų, kad taptume šventi? Popiežius Pranciškus sako: „Tikėjimas atveria „langą“ Dvasiai būti ir veikti. Jis parodo mums, kad, kaip ir laimė, šventumas visada susijęs su nereikšmingais poelgiais. „Kas duos jums atsigerti taurę vandens dėl to, kad priklausote man, tas nepraras savo užmokesčio“, – sako Jėzus (plg. Mk 9, 41).

Popiežius pabrėžia, kad „šių nereikšmingų poelgių išmokstame namie, šeimoje; jų nesimato tarp visų kitų mūsų atliekamų dalykų, tačiau jie kiekvieną dieną daro nepakartojamą. Tai – motinų ir močiučių, tėvų ir senelių, vaikų, brolių ir seserų tylūs poelgiai. Tai – mažiausi švelnumo, meilės ir atjautos ženklai. Kaip antai, šilta vakarienė vakare ar ankstyvi pusryčiai tam, kuris anksti išeina į darbą. Meilingi gestai. Palaiminimas prieš miegą ar apkabinimas grįžus po sunkios darbo dienos. Meilė rodoma mažais dalykais, dėmesiu kasdieniams ženklams, kurie leidžia mums jaustis kaip namie. Tikėjimas auga, kai jis įgyvendinamas ir ugdomas meilės. Štai kodėl mūsų šeimos, mūsų namai yra tikros namų Bažnyčios. Jos yra tinkama vieta tikėjimui virsti gyvenimu, o gyvenimui augti tikėjimu“.

Jėzus, pasakodamas palyginimą apie Sūnų paklydėlį ir gerąjį tėvą, prašo mūsų, kad mes savo kasdieniame gyvenime skatintume visus tokius nedidelius meilės ženklus. Tokie paprasti kasdieniai poelgiai – tai paties Jėzaus gyvenimo bei veiklaus buvimo mūsų pasaulyje ženklai.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai