Popiežiaus namų pamokslininkas R. Cantalamessa OFM. Dainiaus Tunkūno nuotrauka
Penktadienio ryte popiežius Pranciškus išklausė antrąją Popiežiaus namų pamokslininko t. Raniero Cantalamessa gavėnios meditaciją, kurioje kapucinas komentavo šv. Augustino žodžius: „Sugrįžk į save! Vidujiniame žmoguje gyvena tiesa“. Nes širdyje žmogus atranda savo panašumą į Dievą, nes Kristus gyvena žmogaus vidujume, kita proga priduria Augustinas.

Jei visuotine ir sakramentine prasme Dievą sutinkame Bažnyčioje, tai vidujumas, žmogaus širdis ar, apaštalo Pauliaus žodžiais, „vidinis žmogus“, yra ta vieta, kurioje Dievas sutinkamas egzistenciškai ir asmeniškai. Esame linkę Kristaus ieškoti gatvėse ar minioje, tačiau Jį sutinkame savo širdies namuose.

Vidujumo vertybė šiandien yra krizėje, konstatavo t. Cantalamessa. Netgi dvasingumo žodynuose į vidujumą žvelgiama rezervuotai, perspėjama, kad jo biblinis pagrindimas yra menkas, kad tai platoniškos filosofijos įtaka, kad tai remia subjektyvizmą. Vidujumo skonio ir vertinimo praradimą gerai iliustruoja tokios knygos kaip „Kristaus sekimas“, tikro vidujumo vadovėlio, likimas: ši vienu metu labai paplitusi ir mylima knyga per keletą dešimtmečių buvo beveik pamiršta.

Kokios to priežastys? Viena yra susijusi su pačia mūsų prigimtimi ir polinkiu link to, kas išoriška, regima ir įvairu. Tarsi visata po didžiojo sprogimo, taip ir mes esame linkę „plėstis“ ir tolti nuo centro. Kita priežastis yra socialaus arba visuomeniško elemento dominavimas. Savaime tai pozityvi vertybė, tačiau jei nėra subalansuota, gali skatinti projekciją vien į išorę ir nuasmeninimą. Dar viena priežastis yra tai, kad sekuliarizuotoje kultūroje krikščioniško vidujumo vietą užėmė psichologija ir psichoanalizė, kurios apsiriboja jo subjektyvumu ir neapčiuopia ryšio su Dievu. Dar vienas pavojus yra grynas aktyvizmas, kurio neišvengia vienuoliai ar dvasininkai, atsakingas pareigas užimantys: taip įsisukti į darbus, taip save išbarstyti veiklose ir dabartinės kultūros stimuluose, jog nebelieka laiko tikram susikaupimui, kuriame siela rūpinasi vien Dievu.

Galima paprieštarauti: juk Dievas yra „lauke“ – broliuose, vargšuose, teisingumo siekime, Eucharistijoje, Dievo Žodyje. Visa tai tiesa, tačiau nereikia to supriešinti su vidujumu. Nes brolis ir vargšas iš tiesų sutinkamas ir priimamas ne išoriniu veiksmu, o širdyje. 

Kai tradicinė vertybė patenka į krizę, reikia sugrįžti prie jos ištakų, nuvalyti nuo amžių bėgyje susikaupusių prielipų ir naujai performuluoti, kad vėl išryškėtų jos gyvybinė ir amžina šerdis. Tai galima palyginti su medžiu, kuris pavasarį apgenimas nuo ankstesniais metais užaugusių šakelių, kad vėl naujai sužydėtų.

To siekė Izraelio pranašai: artinimosi prie Dievo ne vien žodžiais, lūpomis, ritualais ir apeigomis, tačiau širdimi. Tokio pokyčio siekė ir Jėzus: išvėdinti tikėjimą nuo ritualizmo ir į jo centrą sugrąžinti gyvą, veiklų santykį su Dievu. Tokia yra krikščioniško vidujumo prasmė – susitikimas su Dievu, išvengiant tiek subjektyvizmo, tiek panteizmo.

Atrasti vidujumo skonį yra svarbu ir skubu, tačiau nelengva, nes dabartinė civilizacija kreipia į išorę. Žinome, realiu laiku, kas dedasi kitame pasaulio krašte, tačiau nežinome, kas vyksta mūsų širdyje. Mūsų gyvenimas yra tarsi visu greičiu besisukanti centrifuga.

Maža to: sąmoningai siekiama pasimiršti, išeiti iš savęs, „nebegalvoti“. Tam netgi sukurta visa literatūros srovė ar pramogų industrija. Tyčia siekiame triukšmo ir bijome savo vidujumo, tarsi tai būtų vien tuštuma. Nors nesunku suprasti, kokias manipuliavimo galimybes įgyja šiuolaikiniai faraonai tų žmonių atžvilgiu, kurie nori vien „pasimiršti“ ir leidžiasi būti kreipiami paviršutinių madų ir reklamų.

Reikia pasakyti tvirtą „ne“ tokiam savęs praradimui, tokiam pavergimui. Reikia išmokti atrasti tylą ir kontempliaciją, kad vėl atrastume save pačius ir Dievą savyje. Daugybė jaunuolių tai daro ir siekia, nors apie tai nekalbama.

„Tu buvai mano viduje, o aš buvau lauke“, – rašė šv. Augustinas apie savo gyvenimą iki atsivertimo. Dažnas gali šiuos žodžius pakartoti kaip savo, pripažinti, jog buvo išorės kaliniu.

Galima paprieštarauti: juk Dievas yra „lauke“ – broliuose, vargšuose, teisingumo siekime, Eucharistijoje, Dievo Žodyje. Visa tai tiesa, tačiau nereikia to supriešinti su vidujumu. Nes brolis ir vargšas iš tiesų sutinkamas ir priimamas ne išoriniu veiksmu, o širdyje. Nes Jėzų Eucharistijoje sutinkame tikėjime, kuris yra mumyse. Klaidinga teigti, jog vidujumas trukdo aktyviam darbui dėl Dievo Karalystės ir teisingumo. Priešingai, vidujumas pagrindžia ir apsaugo darbą dėl Dievo.

Kaip šiandien mums purenti savo vidujumo dirvą? T. Cantalamessa pasiūlė du būdus. Viena, tai  reguliariai atrasti laiko tylai, maldai koplyčioje, vienumoje. Tačiau tai ne visada įmanoma. Tada yra naudinga atsiminti įvairių šventųjų mokymą. Pranciškaus Asyžiečio žodžiais, pats kūnas yra tarsi atsiskyrėlio namelis, o siela tarsi jame gyvenantis eremitas, atsidėjęs Dievui. Šv. Kotryna Sienietė rašė apie „vidinę celę“. Šv. Ambraziejus apie „vidinį kambarį“. Kiekvieno iš mūsų dvasioje yra toks kambarys be sienų, kuriame galime atsidėti Dievui ir Jame ilsėtis. „Eikš, – sako man širdis, – jo veido ieškok! Tavo veido, Viešpatie, aš ieškau!“