Filmo „Kleras“ kadras. Imdb.com nuotrauka

Festivalyje „Kino pavasaris“ rodomas Wojciecho Smarzowskio filmas „Kleras“, kurį Lenkijoje per pirmus kelis mėnesius pamatė penki milijonai žmonių. Tarp jų buvau ir aš – mačiau filmą pirmosiomis rodymo savaitėmis, kai jis buvo neišvengiama pokalbių, spaudos, socialinių tinklų tema: pagyros, pasipiktinimai, nuolankus kritikos Katalikų Bažnyčiai priėmimas, polemika, vieši kvietimai boikotuoti filmą. „Kleras“ jau dabar tapo vienu žiūrimiausių filmų Lenkijoje nuo devyniasdešimtųjų, pralenkęs net „Avatarą“ ir „Titaniką“.

Kūrinio centre – keturi personažai: trys kunigai ir vyskupas, kuriuos vaidina puikūs lenkų aktoriai. Vienas dvasininkas priklausomas nuo alkoholio ir turi moterį, kitas siekia karjeros be skrupulų, trečias apkaltinamas seksualine prievarta prieš nepilnametį, ketvirtas dangsto nusikaltimus ir t. t. Filme išskleidžiamas visas nuodėmių spektras: tuštybė, godumas, gašlumas, smurtas, šantažas, papirkinėjimas, melas.

Kodėl turėčiau žiūrėti tokius vaizdus, jei savo gyvenime nesutikau nė vieno blogo kunigo? Na, gal silpną ir netobulą, bet tikrai ne nusikaltėlį. Ar nebuvo Lenkijos istorijoje Dievui ir žmonėms atsidavusių kunigų, kaip, pavyzdžiui, šventasis Maximillianas Kolbe, miręs už kitą kalinį Aušvice? Kodėl filmas agresyvus ir ideologiškas, vienpusiškai rodantis tik dvasininkijos blogybes ir nė žodžio apie tai, kaip Bažnyčia stiprino visuomenę tiek komunistiniu laikotarpiu, tiek šiandien? Tai tik dalis prieštaravimų režisieriaus pasirinktam kalbėjimo apie Katalikų Bažnyčią Lenkijoje būdui. W. Smarzowskis, kaip žino mačiusieji jo filmus „Voluinė“ ar „Stiprusis angelas“, intencionaliai imasi sunkių temų ir rodo sutirštintą realybę, siekdamas atskleisti tai, kas žmoguje blogiausia. Tikras lenkų kino enfant terrible. Galiausiai teko girdėti dar vieną priekaištą kūrėjui – kokią teisę jis turįs kritikuoti Bažnyčią, pats nebūdamas jos dalimi?

Aktorius Arkadiuszas Jakubikas. Filmo kadras. Imdb.com nuotrauka

Aktorius Robertas Więckiewiczius. Filmo kadras. Imdb.com nuotrauka

Iš tiesų W. Smarzowskis neslepia, kad yra ateistas ir Bažnyčios nemėgsta. Interviu žurnalui „Polityka“ jis kalbėjo norintis, kad Lenkija nutrauktų konkordatą su Vatikanu ir mokyklose neliktų tikybos, kad valstybė nefinansuotų Bažnyčios iš jo ir kitų mokesčių mokėtojų pinigų. Menininkas jaučiasi apraizgytas katalikybės: kiekviena valstybinė šventė prasideda Mišiomis, neišgirsi žinių be informacijos apie dvasininkus, parapijos lenktyniauja statydamos kryžius. Pasak jo, Bažnyčia yra visur – viešojoje erdvėje, gatvėje, braunasi į namus ir į lovą. Šio menininko nusiteikimas prieš Bažnyčią kaip instituciją gerai matyti ir iš paties filmo – dramatiškos pabaigos ir Evangelijos pagal Matą septintojo skyriaus citatos, kuria pradedamas filmas: „Sergėkitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai. Jūs pažinsite juos iš vaisių.“

Taigi kodėl tiek daug tikinčiųjų, manančių, kad Bažnyčia yra šventa, nors ją sudaro nuodėmingi žmonės, Lenkijoje žiūrėjo prieš ją nusiteikusio režisieriaus filmą? Tikriausiai svarbiausia priežastis ta, kad W. Smarzowskio kritika yra ne iš piršto laužta. Pats menininkas sako, kad filmą galima žiūrėti kaip dokumentinį – su tuo lengva nesutikti, tačiau faktas, jog daugelis filme rodomų situacijų ir personažų nurodo į konkrečią ir net atpažįstamą tikrovę. Pavyzdžiui, filme atspindėta kraupi istorija apie seserį Bernadetą, vaikų namų direktorę, kuri buvo nuteista už fizinę ir psichologinę prievartą prieš vaikus bei lytinės prievartos kurstymą.

Režisierius Wojciechas Smarzowskis. Imdb.com nuotrauka

Dar filme labai tikroviškai atskleidžiama pasaulietinės ir dvasinės valdžios samplaika. „Kiekviena ranka, pakelta prieš Bažnyčią, tai ranka, pakelta prieš Lenkiją“, – sako personažas vyskupas, kurį vaidina puikus aktorius Januszas Gajos. Tai valdančiosios „Teisės ir teisingumo“ partijos lyderio Jarosławo Kaczyńskio žodžiai, pasakyti 2015 metais per „Marijos radijo“ gimtadienį. Būtent šis įtakingas radijas, kurio auditorija – keli milijonai, ir jo įkūrėjas bei vadovas kunigas Tadeuszas Rydzykas, yra ryškiausias katalikybės „sulenkinimo“ ir „supolitinimo“ pavyzdys. Dalis dvasininkijos aktyviai palaiko valdančiąją partiją, už ką Bažnyčiai buvo padėkota ir po rudenį vykusių savivaldos rinkimų, mainais iš valstybės gaunama finansinė parama, palanki politinė elgsena.

Kita vertus, filme neatskleidžiama, kokia nevienalytė yra Bažnyčia Lenkijoje. Kaimyninėje šalyje dalis katalikų bendruomenės nenori turėti su politika nieko bendra, aktyvios ir per didelį valdžios bei dvasininkijos suartėjimą kritikuojančios grupės. Užtektų paminėti žymų kunigą, savaitraščio „Tygodnik Powszechny“ vyr. redaktorių Adamą Bonieckį. Būtų keista tikėtis klero vienybės, kai jį sudaro pusantro šimto vyskupų ir 30 tūkst. kunigų, ką jau bekalbėti apie keliolika milijonų praktikuojančių pasauliečių.

Aktorius Jacekas Braciakas. Filmo kadras. Imdb.com nuotrauka

Aktorius Januszas Gajosas. Filmo kadras. Imdb.com nuotrauka

Ryškiausia ir universali filmo tema – seksualinis išnaudojimas. Vien dėl jos turėtume visi, ne tik katalikai Lenkijoje, priimti filmą su deramu rimtumu, užuot nurašę piktavališkiems stereotipams. Dėl kiekvienos nuo dvasininkų nukentėjusios aukos JAV, Čilėje, Airijoje, Lenkijoje, Lietuvoje ir kitur – tai mažiausia, ką galime padaryti. Prieš savaitę Lenkijos Katalikų Bažnyčia pristatė statistiką, pagal kurią, nuo 1990 metų buvo užfiksuoti 382 atvejai, kai dvasininkai tvirkino nepilnamečius. Panašius skaičius Vatikane vasarį vykusio pasaulio vyskupų ir vienuolijų vyresniųjų susitikimo dėl nepilnamečių apsaugos metu ataskaitoje pateikė ir fondas „Nesibaiminkite“ (lenk. Nie lękajcie się). Ši klero išnaudotas aukas ginanti organizacija po Smarzowskio premjeros sulaukė labai daug skambučių ir laiškų dėl galimų išnaudojimo atvejų – per kelis mėnesius daugiau nei per pastaruosius penkerius metus. Mano galva, filmas pasitarnavo Bažnyčiai, jei po peržiūros nukentėjusieji išdrįso prabilti. Tuo jis peržengia Lenkijos sienas. Laikas kino salėje, žiūrint „Klerą“ tikrai nėra malonus: žiūrint juodąja komedija įvardijamą filmą šypsotis menkai tesinori, ypač kūriniui vystantis, artėjant prie pabaigos.

Kitas universalus filmo aspektas – klerikalizmo, t.y. klero piktnaudžiavimo savo autoritetu, kritika, parodant, kad dvasininkai tokie pat žmonės, nuodėmingi. Režisierius sakė norįs, kad jo filmą pamatę katalikai nustotų „dievinti“ savo parapijų kunigus. Argumentas apie silpną žmogišką prigimtį puikiai suprantamas, kaip yra sakęs garsus „Solidarumo“ kunigu vadintas Józefas Tischneris: nesutikau gyvenime nė vieno žmogaus, kuris būtų praradęs tikėjimą, perskaitęs Marksą ir Engelsą, tačiau sutikau daugelį, praradusių tikėjimą dėl klebonų. Vis dėlto, kaip pažymėjo kai kurie kritikai, „Klere“ dvasininkų nemoralų ar nusikalstamą elgesį sutirštinus iki grotesko, jis kelia juoką užuot kėlęs klausimą, kodėl taip atsitiko. Iš kur priklausomybės, dvigubas gyvenimas, smurtas? Norint galima filme įžiūrėti nuorodų į vaikystėje patirtas traumas, nepakeliamą vienišumą, tačiau jis gan pelnytai kritikuojamas dėl svarbių temų subanalinimo, nesigilinant į priežastis.

Filmo plakatas

Nepaisant tendencingo Bažnyčios vaizdavimo, atskleidžiant tik tam tikrą tikrovės dalį, ir neigiamo požiūrio į instituciją tarsi į kriminalinę, hiperbolizuojant problemas, Smarzowskio kritiką ignoruoti – neišmintinga, nes ji skatina žvelgti problemoms į akis ir išdrįsti apie jas kalbėtis. Duok Dieve, kad ir keistis. Juk tikime, jog vilties išlipti iš blogio duobės, kad ir kokio gilumo ji būtų, visada yra.

Kaip rašė šv. Bernardas Klervietis, „stebėtina tai, kad norintys pakenkti prieš savo pačių norą pasitarnauja. Juk netrūko žmonių, puolusių Bažnyčią tiek dėl jos gėrio, tiek dėl jos vargų. Jie kovojo vedami skirtingų intencijų, tačiau tiek vieni, tiek kiti jai pasitarnavo. Ir ji dabar didžiuojasi padariusi pažangą, paskatintą buvusių puolimų“.