Kartais ir mes mąstome kaip žydai, apie kuriuos kalba šiandienos Evangelija. Išpildydami visas svarbiausias kataliko pareigas, jaučiamės atlikę viską, ką esame Dievui skolingi ir laukiame, kad už tai Jis mums atsilygintų. Gyvo santykio su Dievu taip ir neatrandame, tarp švenčių ir bažnyčios sienų Jo nerandame.

Palyginimas apie sulapojusį, bet bevaisį figmedį puikiai apibūdina tokį krikščionį – „neblogą žmogų“, tačiau stokojantį tikėjimo darbų. Krikščioniui to negana. Jo laukia kur kas reiklesnis užmojis: eiti palaiminimų keliu. Būti taikdariu, gailestinguoju, romiuoju, net persekiojamuoju...

Tą svarbiausią akimirką, kai stosimės Dievo akivaizdoje, Jis mus vertins ne pagal formalų pareigų atlikimą, o pagal vieną – meilės taisyklę. Maža to, Jam labiau rūpės ne blogis, kurį padarėme, o gėris, kurio neįgyvendinome. Ši žinia sukrečia ir skatina pasitempti.

Homilijos autorius – kun. Gabrielius Sutkauskas yra Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos propedeutinio kurso ugdytojas.

Bernardinai.TV