Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Panašu, kad Pasaulio sveikatos organizacijos ryžtas iki 2018–2020 m. likviduoti tymus Lietuvoje patiria fiasko: ši liga, kuri buvo prapuolusi bent keletą dešimtmečių, grįžta vėl. Susirgusiųjų skaičius per nepilnus tris šių metų mėnesius jau siekia pustrečio šimto, tuo tarpu praėjusiais metais buvo užregistruota tik 33 ligos atvejai. Raudonukę ir tymus Europoje atgaivino keisti, dažnai su religiniais įsitikinimais susiję judėjimai prieš vakcinaciją bei mokslu nepatvirtinti įsitikinimai apie vakcinų žalą, jų sukeliamas alergijas ir autizmą. Kai kas įžvelgia ir farmacininkų norą pelnytis, nors, logiškai mąstant, farmacija tik laimėtų atgimus seniai išnaikintoms ligoms, nuo kurių žūdavo daugybė žmonių tais laikais, kai skiepų dar nebuvo.

Žmonės nebesusiduria su dingusiomis ligomis, tad jiems atrodo, kad pandemijų laikai baigėsi. „Žmogaus psichologija veikia taip, kad kol nėra akivaizdžios ir tiesioginės grėsmės, tol nenorima daryti to, kad grėsmės būtų išvengta“, – teigia Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Vaikų ligų klinikos vedėjas dr. V. Usonis.

Faktai rodo, kad tymai atkeliauja ir kartu su darbo imigrantais, kurių kvotų didinimu taip rūpinasi mūsų verslas. Kyla pagrįstų klausimų, kodėl iš atvykstančiųjų mūsų Vyriausybė nereikalauja privalomųjų skiepų pažymų. Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga, užuot ėmęsis radikalių priemonių stabdyti infekcijos protrūkį, kol kas tenkinasi kvietimu šviesti visuomenę. Panašu, kad visas ministro radikalumas išsikvėpė kovoje su alkoholiu ir ministras yra  nepasiruošęs iššūkiams, kuriuos kelia sugrįžtančios pandemijos. 

Į kilusį tymų protrūkį Seime sureagavo politikai: Seimo narė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnaitė spalio 25-ąją pasiūlė paskelbti Skiepų diena, tokiu būdu atkreipiant dėmesį į augantį skepticizmą dėl tymų. Jos siūlymą svarstyti privalomojo skiepijimo įteisinimą palaikė opozicinė Socialdemokratų partija, Seime įregistravusi Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo pataisas, numatančias privalomus skiepus nuo poliomelito, tymų ir raudonukės vaikams iki 16 metų. Vilniaus m. savivaldybės tarybos narė Paulė Kuzmickienė pasiūlė sostinės politikams pritarti iniciatyvai SMS žinutėmis tėvus informuoti apie esamą situaciją ir pakviesti skiepytis, taip pat sudaryti Vilniaus m. įstaigų, kurių darbuotojams skiepai yra aktualiausi pagal darbo specifiką, sąrašą.

Rūtos Matilionytės nuotrauka

Mūsų kalbinta aktorė Elžbieta Latėnaitė, auginanti dukrelę, kurios neskiepijo iki šešerių metų, neseniai feisbuko profilyje „Viskas apie vakcinas“ parašė, jog pakeitė skeptišką nuostatą dėl skiepų. Ji teigia, kad atsisakydami skiepų tėvai pasirenka gyventi nuolatinėje baimėje ir kaltėje, net jei ji nesąmoninga, paslėpta. „Tu kažkur giliai žinai, kad tu neapsaugojai vaiko (net jei įtikėjęs savo pasirinkimo teisumu), ir, jeigu atsitiktų nelaimė, tu liksi dėl to kaltas. Deja, mane labai pastiprino mitas apie neskiepyto vaiko stipresnį imunitetą, taigi ir toliau neskiepijau. Dabar pažįstu vaikų, kurie yra panašiai stipraus imuniteto, nors buvo skiepyti visais privalomais ir kai kuriais papildomais skiepais, o mano jau paskiepyta dukra ir toliau pasižymi puikia sveikata (tik dabar dar ir apsaugota nuo baisių ligų).Kodėl paskiepijau? „Ciniško chirurgo“ įrašai feisbuke ir tymų protrūkis Lietuvoje buvo paskutinis lašas“, – tvirtina aktorė.

„Mano dukrai ir man pasisekė, kad ji išvengė pavojingų ligų nuo vaikystės. Reikėtų pastebėti, kad išvengė dėl to, kad aplinkoje visi vaikai buvo paskiepyti. Aš nežinau, kokiu būdu išgyvenčiau, jei ji būtų suluošinta ar mirtų nuo ligos, nuo kurios yra skiepas, bet aš jo atsisakiau. 

Ji atkreipia dėmesį į pavojų, į kurį nesiskiepydami įstumiame kūdikius, kurie yra per maži skiepams, bei alergiškus vakcinoms ir autoimuninėmis ligomis sergančiuosius, kurių negalima skiepyti. Visuomenę galima apsaugoti nuo užkrečiamų ligų protrūkio, kai paskiepijama 95 procentai jos narių. Šiam procentui mažėjant, ligos atsiranda vėl. Deja, bet vienas iš argumentų, kuriais vadovaujasi (dabar jau tektų taikyti būtąjį laiką) vadinamųjų „antivakserių“ buvo tas, kad esant pakankamam paskiepytųjų skaičiui Lietuvoje galima jau ir nebeskiepyti savo vaikų. Ar bereikia stebėtis tokios savanaudiškos logikos vaisiais?

„Mano dukrai ir man pasisekė, kad ji išvengė pavojingų ligų nuo vaikystės. Reikėtų pastebėti, kad išvengė dėl to, kad aplinkoje visi vaikai buvo paskiepyti. Aš nežinau, kokiu būdu išgyvenčiau, jei ji būtų suluošinta ar mirtų nuo ligos, nuo kurios yra skiepas, bet aš jo atsisakiau. Toks sociopatiškas kelias nebe man. Labai raginu visus skiepyti savo vaikus, nes tai mūsų, suaugusiųjų atsakomybė, – sako E. Latėnaitė. – Kaip reikia investuoti milijonus į tėvų ar globėjų švietimą apie vaikų auginimą be smurto, taip reikia investuoti ir į visuomenės švietimą apie skiepus, mokslinius tyrimus ir pasiekimus, skatinti kritiškai mąstyti, atidžiau atsirinkti informacijos šaltinius, kelti sąmoningumą. Kad nebemanytume, kad vakcinoje yra aborto liekanų ir kad ji sukelia autizmą. Šiaip esu prieš draudimus, bet kartais atrodo, jog draudimas priimti neskiepytus vaikus į ugdymo įstaigas šviečiasi kaip vienintelis kelias kovoje su masišku nesiskiepijimu. Tuo žmonėms būtų pasakyta aiški žinutė apie tai, kad jeigu mes norime gyventi visuomenėje, tai jos sveikata ir saugumas turėtų mums būti prioritetas.“

Inga Ivaškevičienė

Norėdami gauti atsakymus į visuomenei dažniausiai kylančius klausimus kalbiname Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų filialo Vaikų infekcinių ligų skyriaus vedėją INGĄ IVAŠKEVIČIENĘ.

Tymų protrūkio skaičiai auga dešimtimis kasdien. Kodėl ši liga taip plinta?

Akivaizdu, jog protrūkis gali didėti, ir spėjame, kad kol kas matome tik ledkalnio viršūnę. Skaičiai rodo, jog Lietuvoje yra susiformavusi imlios tymams visuomenės dalis, ir infekcija plinta. Kol skiepijimo apimtys buvo gana didelės – per 95 proc., liga neplito. Tačiau pastaraisiais metais apimtys mažėja, ir kai jos nesiekia tų 95 procentų, tymų jau nebegalime sukontroliuoti. Daugelyje Europos šalių ligos protrūkiai jau pasireiškė anksčiau, tad liga netrukus pasirodė ir Lietuvoje.

Jei skiepijimosi apimtys Lietuvoje būtų pakankamos, liga neišplistų. Jei sergantysis patenka į visuomenę, kurioje visi turi imunitetą, jis suserga, perserga, ir viskas – istorijos pabaiga. O dabar jau turime daug imlių tymams žmonių, tad tas protrūkis jau įvyko, ir neaišku, kiek jis tęsis. 

Kokiems žmonėms tymai yra pavojingiausi? Stebėdami sergančiųjų skaičius matome, kad sergančių vaikų yra tik ketvirtis, o daugiausia serga suaugę žmonės. 

Ši liga pavojinga visiems, kurie yra imlūs tymams. Vadovėlinės tiesos teigia, kad ši liga pavojingiausia vaikams. Daugumą sergančių vaikų sudaro tie, kurių dar negalima skiepyti dėl amžiaus, nes vaikai MMR vakcina skiepijami sulaukę antrųjų gyvenimo metų: 15–16 mėnesių. Serga ir vyresni vaikai, kurių tėvai atsisakė juos skiepyti. 

Daugumą sergančių suaugusiųjų sudaro žmonės, kuriems yra apie keturiasdešimt metų. Šie žmonės vaikystėje būdavo skiepijami tik viena vakcinos doze. O viena vakcinos dozė neužtikrina visaverčio imuniteto. Imunitetas susiformuoja šiais atvejais: persirgus tymais (šiuo atveju įgyjamas imunitetas visam gyvenimui) arba pasiskiepijus dviem vakcinos dozėmis. 

Kuriais metais buvo pradėta skiepyti antrąja vakcinos doze? 

Nuo 1988 m. vaikai buvo pradėti skiepyti dviem dozėmis. Gimę anksčiau ir gavę vieną dozę negali būti tikri, jog turi visavertį, visą gyvenimą trunkantį, imunitetą.

Vadinasi, dabartiniai keturiasdešimtmečiai negali būti tikri dėl savo imuniteto tymams? Gal jie turėtų bent kraują išsitirti? 

Taip. Svarbu ir tai, kad dėl didėjančio tymų protrūkio Europoje ir Lietuvoje vakcina turėtų būti naudojama racionaliai, tad gydytojai ragina visuomenę pirmiausia pasitikrinti savo imunitetą ir skiepytis tik tuomet, kai jis nepakankamas. 

Vaikai pirmą kartą skiepijami MMR vakcina sulaukę 15–16 mėnesių, o antrą kartą prieš mokyklą – 6–7 metų. Kaip ši liga pasireiškia susirgusiems vaikams? 

Vienas pirmųjų požymių – karščiavimas, po to atsiranda konjuktyvitas (akių junginės uždegimas), šviesos baimė, akys traiškanoja. Atsiranda sloga, kosulys, po to bėrimas, kuris prasideda nuo galvos ir leidžiasi žemyn. Beria etapais, pradėjus berti kojas, bėrimas galvoje nyksta palikdamas pigmentaciją. Dažnai pacientai viduriuoja.

Pagrindinės komplikacijos: viršutinių kvėpavimo takų infekcijos ir pažeidimai – laringitai, otitai, taip pat antrinės bakterinės infekcijos. Vaikams ypač pavojinga tymų pneumonija, kuri gali baigtis mirtimi. Kol nebuvo skiepų, vaikai daugiausia nuo jos ir mirdavo. Suaugusiems ypač pavojingas encefalitas. Dar gali ištikti aklumas. Dar viena itin pavojinga ir reta komplikacija – sklerozuojantis panencefalitas, kuris gali pasireikšti ir po 10–20 metų. Iki šiol nežinoma, kaip jis vystosi. 

Ar pastaraisiais Lietuvoje buvo mirčių nuo tymų? 

Ne. Bet noriu akcentuoti, kad dabartinė jaunųjų gydytojų karta net nėra susidūrusi su tymais, nes jų Lietuvoje praktiškai nebuvo. Būdavo, kad suaugusieji susirgdavo tymais, grįžę iš įvairių kelionių, tačiau labai daug metų susirgusių tymais vaikų ligoninėje tiesiog nebuvo. O dabar per savaitę pas mus ligoninėje gydomi net keli sergantys vaikai. 

Kokiomis priemonėmis tymų protrūkis galėtų būti suvaldytas? Ar pritartumėte reikalavimui neskiepytų vaikų nepriimti į valstybines ugdymo įstaigas? Tokių iniciatyvų jau atsiranda Seime. 

Protrūkis gali būti suvaldytas skiepais. Deja, kiekvienais metais daugėja neskiepytų vaikų, tų vaikų, kurių tėvai atsisako juos skiepyti. Ši kohorta auga kasmet ir skaičiuojama, kad dabar gali siekti kelias dešimtis tūkstančių.

Ar Lietuvoje yra bent viena sritis, kurioje kažką gero pasiekėme per prievartą? Aš už švietimą ir už atsakingos visuomenės ugdymą. Deja, šie procesai neįvyksta per naktį. Kita vertus, pasiekus kritinę ribą, reikia ir radikalių sprendimų. Manau, turėtų būti ištisas kompleksas priemonių. Tarkim diskutuojama, kad vaikus priimant į darželius pirmumo balus galėtų gauti skiepytas vaikas.

Šiuo klausimu diskutuoja daugelis Europos šalių, kai kurios jų yra priėmusios įstatymus dėl privalomojo skiepijimo: Prancūzija, Italija. Įdomu, kaip joms seksis. Lengvų atsakymų ir sprendimų čia nėra. Visuomenė turėtų susitelkti ir labai atsakingai vertinti esamą situaciją. 

Ką daryti su vaikais, kurių skiepyti negalima dėl jų sveikatos būklės? 

Jei vaikas turi medicininių kontraindikacijų, be abejo, jis neturėtų būti skiepijamas. Yra tokių vaikų, turinčių įvairių sindromų (pvz., įgimtą imunodeficitą), tokie vaikai negali būti skiepijami. Ši išlyga turėtų būti taikoma medikų sprendimu.

Medikų bendruomenė nuolat atkreipia dėmesį į skiepų būtinumą, tačiau visą sveikatos politiką formuoja Seimas ir Vyriausybė. Medikai remiasi įrodymais grįsta medicina, kuri teigia, skiepijimas yra veiksmingiausias būdas išvengti ligų, ir tie, kas pasisako prieš šį teiginį, yra paprasčiausiai nekompetentingi. Kiekvienoje tarptautinėje medikų konferencijoje pasisakymas prieš skiepus yra vertinamas kaip nekompetentingas.