Saudo Arabijos princas Muhamedas bin Salmanas.

EPA nuotrauka

Sklaidydamas užsienio spaudą, aptikau įdomią žinią: Saudo Arabija, vykdydama sosto įpėdinio princo Muhamedo bin Salmano šalies atnaujinimo programą, įves filosofijos mokymą į aukštųjų mokyklų studijų programas. Pasitelkus britų ekspertus, jau yra ruošiami pirmieji filosofijos dėstytojai. Šią žinią vertinti reikia atsargiai. Vis dėlto ji galėtų reikšti radikalų sauditų mentaliteto pasikeitimą.

Filosofija arabų musulmonų kultūroje klestėjo iki XIII a. Visiems išsilavinusiems europiečiams derėtų žinoti Avicenos (Ibn Sina) ar Averojaus (Ibn Rušd) vardus: šie mąstytojai padarė milžinišką įtaką Europos minties raidai. Būtent diskusija su arabų filosofais užaštrino vakariečių kritinį mąstymą. Žinoma, Europoje filosofija visada buvo gerbiama, o kritinis mąstymas skverbėsi ne tik į spontanišką pasaulio ir gyvenimo suvokimą, bet ir į teologiją, į Šventojo Rašto bei dieviškojo Apreiškimo interpretaciją. Nuo pat Bažnyčios Tėvų laikų buvo manoma, kad pažodinis Šventraščio interpretavimas veda į aklavietę, kad viskam reikia sveikos kritikos – netgi apreikštosioms tiesoms, nes jos, norime to ar ne, yra reiškiamos tik žmogiška, apytikre, vis atnaujinamų paaiškinimų reikalaujančia kalba. O kritinio mąstymo funkciją atlikdavo filosofija. Būtent dėl filosofijos ir kritinio mąstymo Europos civilizacija jau antikiniais laikais, ir ypač nuo XI–XII amžiaus, tapo sparčiausiai besivystanti pasaulyje, o jos kultūros bei mokslo raida pasižymėjo tokiais galingais kūrybiniais aktais, atradimais bei išradimais, kad šiandien jie sudaro viso pasaulio gyvenimo variklį. Ypač pabrėžtina tai, kad filosofija ir kritinis mąstymas Vakaruose nuolatos žadino laisvės impulsus ir individualiame, ir socialiniame (politiniame, ekonominiame, kultūriniame) gyvenime. O arabų įtaka iki pat XIII a. stipriai pasitarnavo laisvės skiepui europiečio sąmonėje.

Tačiau filosofijos padėtis arabų kultūroje ėmė radikaliai keistis nuo XIII a.: Averojaus raštai buvo sudeginti, o kritinis mąstymas imtas laikyti visuomenės pagrindų griovimu. Ir kai Europa brandžiaisiais viduramžiais išgyveno milžinišką civilizacinį pakilimą, arabų kultūra įėjo į stagnacijos etapą, kuris tęsiasi iki šiol. XX amžiaus Saudo Arabiją galime laikyti vienu iš ryškiausių kultūrinio sąstingio pavyzdžių. O socialinė-politinė santvarka yra visiškai pajungta totalitarinei sunitiškos pakraipos šariato ideologijai, kuri pasmaugia visas pokyčių ar kitoniškumo užuomazgas. Tam tikslui nesibodima taikyti fizines bausmes (mėgstamas nuplakimas, užmėtymas akmenimis, korimas). Filosofijos ir kritinio mąstymo draudimas yra tiesiogiai susijęs su šia ideologine tironija. Būtent todėl šioji ir gali taip ilgai klestėti, kad nėra galimybės mąstyti kritiškai. Iki šiol Saudo Arabijos valdžia akylai sergėjo, kad jokia filosofija neprasiskverbtų į šalies gyventojų galvas. Antai 1960 m. sauditų dvasininkai paskelbė oficialius draudimus netgi turėti idėją mokyti filosofiją mokyklose. Tuomet filosofija buvo pavadinta „erezija“ ir „blogiu“ bei įvertinta kaip pavojus „arabiškai tapatybei“. Ir šiandien savo vadovėliuose Saudo Arabijos vaikai ras tokią pagrindinę taisyklę: „Musulmonas neturi teisės skaityti ko panorėjęs.“ Jam bus pasakyta, ką skaityti ir kaip mąstyti. Religinės policijos uždavinys – stebėti, kaip ši taisyklė yra įgyvendinama.

Filosofas Averojus (XII a.) Rafaelio freskoje „Atėnų mokykla“.

Tad ką reiškia faktinio Saudo Arabijos valdovo jaunojo princo Muhamedo bin Salmano nutarimas įvesti filosofiją, įvardijamą kaip logika ir kritinis mąstymas, į studijų programas? Oficialiai tai yra jo vykdomos šalies modernizacijos programos dalis, kuria siekiama, kad arabų mentalitetas būtų prisitaikęs prie šiuolaikinio pasaulio. Princas puikiai suprato, jog, pasikeitus energetinei pasaulio sistemai ir nutrūkus naftos eksploatacijai, Arabija neturės ateities, jeigu jos piliečių mąstymas nebus tapęs pakankamai kūrybingas, kritiškas bei adekvatus pasauliniams procesams. Todėl jis suteikė teisę moterims vairuoti bei turėti savo kino sales, kad ir kaip egzotiškai mūsų akims atrodo tokie laisvėjimo mastai. Filosofijos įvedimas į universitetus turėtų atrodyti kur kas rimčiau.

Kai kurie komentatoriai pažymi, kad šiuo nutarimu sosto paveldėtojas į tradicinę savo šalies sistemą įsivesdino Trojos arklį, kuris ją sugriaus iš vidaus. Jeigu universitetą baigę sauditai ims mąstyti kritiškai, jie neabejotinai ims kritikuoti pačią valdžią ir tradiciją. Kiti komentatoriai – kur kas skeptiškesni. Pasak jų, filosofijos dėstymas bus toks ideologizuotas, kad sužadintos kritinio mąstymo užuomazgos tarnaus tik kaip stipresnės argumentacijos prieš išorės priešus dalis, o vidinės kritikos bus ir toliau kruopščiai atsisakoma. Iš tiesų jaunasis princas laisvės ir modernėjimo šauklį primena tik išoriškai: tereikia prisiminti greičiausiai su jo žinia nužudyto žurnalisto Khashoggi istoriją – nužudyto būtent už kritinį mąstymą. Kol kas šios šalies stebėtojai kalba vienareikšmiškai: visos „modernaus princo“ reformos paklūsta principui, kad bet kuris gyvenimo pasikeitimas kyla tik iš jo ir privalo būti kontroliuojamas tik jo, nuožmiai draudžiant bet kokią spontanišką iniciatyvą iš šono.

Ir vis dėlto turime pagrindo klausti, ar filosofijos įsileidimas į Saudo Arabijos universitetus jai netaps džino išleidimu iš butelio? Visur, kur pasirodo filosofija, atsiranda ir kritinis mąstymas bei laisvės polėkis. Šį polėkį galima kontroliuoti, bet istorija ne kartą parodė, kad filosofija sugeba atsikratyti kontrolės.

Ta proga privalome paklausti ir to: ką reiškia, kad Lietuvos universitetuose palaipsniui atsisakoma filosofijos? Ar tai nėra didžiausią nerimą keliantis ženklas? Kur eina pasaulis ir kur einame mes?

Dr. Povilas Aleksandravičius yra MRU Humanitarinių mokslų instituto docentas

Komentaras skaitytas LRT „Mažosios studijos“ laidoje „Popiežius ir pasaulis“