Unsplash.com nuotrauka

Neseniai, 2019 m. vasario 25 d., pasirodė Irmos Ąžuolės (gal tai slapyvardis?) straipsnis, kurio pavadinimas „Sunku patikėti: genocidas moderniame pasaulyje“ atspindi realybę. Genocidas tikrai vykdomas Afrikoje – Ruandoje, Kongo Demokratinėje Respublikoje (toks valstybės oficialus pavadinimas), Sudane ir Artimuosiuose Rytuose – Irake ir Sirijoje, kur vadinamoji „Islamo valstybė“ ir kitos kraštutinių islamistų grupuotės masiškai žudė dar išlikusius vietinius krikščionis, taip pat jezidų religijos išpažinėjus bei musulmonus šiitus. Vėl tapo kankiniais Artimųjų Rytų krikščionys, kurių protėviai pirmieji priėmė dar apaštalų platinamą Kristaus mokymą.

Jiems teko patirtį naują genocidą praėjus šimtui metų nuo pirmojo. XX a. pr., 1915–1923 metais, krikščionių masines žudynes surengė Turkijos valdžia Mažojoje Azijoje ir Artimuosiuose Rytuose. Pastarajame regione žudynės nebuvo visuotinės, kitaip nei Mažojoje Azijoje. Apie šias taip rašė savo veikale „Bizantiškoji civilizacija“ lenkų istorikas ir filosofas Feliksas Koniečnas (Koneczny), XX a. trečiajame dešimtyje profesoriavęs ir Vilniaus universitete: „Mažojoje Azijoje (t.y. dabartinės Turkijos ribose) 1914 m. gyveno 9 mln. musulmonų ir 3 mln. krikščionių. Po dešimties metų krikščionių nebeliko. 1923 m. didžiosios valstybės pripažino turkams visą Mažąją Aziją. Taip buvo sunaikinta krikščionybė Europos akivaizdoje su jos tyliu leidimu ar netgi palaikymu šio siaubo.“ Masinių žudynių aukomis buvo armėnai, taip pat asirai ir Mažosios Azijos graikai. Tačiau krikščionių dar liko arabų šalyse – Libane, Irake, Sirijoje. Pastarosiose dviejose jiems ir vėl tenka patirti genocido siaubą. Vienas dabar beveik užmirštas XIX a. mąstytojas rašė, kad istoriniai įvykiai kartojasi. Pirmąkart jie būna tragedija, antrąkart – farsu. Deja, Artimųjų Rytų krikščionims ir antras kartas tapo tragedija.

I. Ąžuolės straipsnyje genocidu vadinami tragiški įvykiai Chodžali gyvenvietėje Kalnų Karabache ginkluoto konflikto, kitaip karo, metu tarp vietinių armėnų ir Azerbaidžano pajėgų. 1992 m. vasario 26 d. Kalnų Karabacho pajėgos pradėjo karinę operaciją prie Chodžali, kurioje, kaip nurodo I. Ąžuolė, gyveno 7 tūkst. musulmonų, daugiausia azerbaidžaniečių arba azerų, 940 km2 plote. Toks didelis gyvenvietės plotas neįtikėtinas, bet tai tikriausiai korektūros klaida. Armėnų puolimo tikslas buvo nuslopinti Azerbaidžano artileriją, kuri apšaudė Stepanakertą ir netolimą oro uostą ir tokiu būdu neleido juo naudotis. Po mūšio, kuris baigėsi armėnų pajėgoms užėmus Chodžali, netoliese, už 12 km, buvo rasta nužudytų pasitraukusių iš gyvenvietės civilių žmonių, tarp jų moterų ir vaikų. Daugelio žuvusiųjų kūnai buvo sudarkyti.

Prieš Chodžali, kuriame buvo likę tik apie 2,5 tūkst. žmonių, puolimą armėnų karinė vadovybė pranešinėjo, jog atidarytas vad. humanitarinis koridorius ir juo gyventojai gali nekliudomai pasitraukti. Deja, šių raginimų  daugelis gyventojų nepaklausė arba jų tiesiog negirdėjo, o Azerbaidžano valdžia evakuacija nesirūpino. Ar tai ji darė sąmoningai, ar dėl aplaidumo, atrodo, nėra visiškai aišku. Tačiau Chodžali, kurį armėnų pajėgos užėmė, šturmo metu žuvo nemažai civilių, stichiškai ėmę bėgti gyventojai traukė ne tik humanitariniu koridoriumi, bet ir per kalnus. Todėl vėl buvo žmonių aukų dėl žiaurių gamtos sąlygų ir armėnų karių, nesuvokusių, kokių asmenų grupės artėja prie jų pozicijų, apšaudymo. Vis dėlto dauguma pabėgėlių iš Chodžali pasiekė Azerbaidžano kontroliuojamą teritoriją.

Straipsnyje rašoma apie nužudytųjų sudarkytus lavonus, bet juos demonstravo užsienio žurnalistams Azerbaidžano kontroliuotoje teritorijoje, tad kyla klausimų. Jeigu tie asmenys, sužeisti armėnų kulkomis, pasiekė Azerbaidžano kontroliuojamą vietovę ir ten mirė nuo žaizdų, tai armėnai niekaip negalėjo sudarkyti jų lavonų... Žuvę ar sužeisti civiliai karo veiksmų aplinkybėmis nebūdavo ir nėra laikomi genocido aukomis, nors Chodžali atveju straipsnio autorė vertina tai kitaip.

Ji nekritiškai pritaria pozicijai Azerbaidžano valdžios, kuri sukūrė mitą apie Chodžali gyventojų dalies genocidą, norėdama nukreipti pasaulio viešosios nuomonės dėmesį nuo Azerbaidžano vykdytų armėnų žudymų ir visų jų išvarymo iš šalies. Visi iki vieno dabartinio Azerbaidžano teritorijoje nuo amžių gyvenę armėnai, išskyrus nužudytuosius, tapo pabėgėliais. Tai buvo pasekmė žudynių ir pogromų, vykdytų prieš armėnus Azerbaidžane 1988–1991 metais.

Pirmosios žudynės įvyko dar egzistuojant Sovietų Sąjungai Sumgaito mieste, už 25 km nuo sostinės Baku, 1988 m. vasario 27–29 dienomis. Jos buvo „atsakas“ į armėnų gyvenamos Kalnų Karabacho autonominės srities Liaudies deputatų tarybos 1988 m. vasario 20 d. kreipimąsi perduoti sritį iš Azerbaidžano TSR į Armėnijos TSR sudėtį. Kalnų Karabacho armėnai seniai siekė susijungti su Armėnijos sovietų respublika ir tikėjosi, kad viešumo ir pertvarkos TSRS sąlygomis pavyks savo svajones įgyvendinti. Juk TSRS ne kartą buvo keičiamos sąjunginių respublikų sienos. 1954 m. Nikitos Chroščiovo sprendimas perduoti Krymą Ukrainai nebuvo vienintelis panašus atvejis. Po Antrojo pasaulinio karo nuo Latvijos ir Estijos buvo atskirtos ir prijungtos prie Rusijos nedidelės teritorijos, gyvenamos beveik vien tik rusų.

Suprantama, perdavimas Kalnų Karabacho srities TSRS demokratėjimo sąlygomis negalėjo būti padarytas per vieną dieną kokiu nors Maskvos sprendimu, o tik derybomis ir abipusiu interesų derinimu. Tačiau Azerbaidžano valdžia net girdėti apie tai nenorėjo ir nekliudė, jei nekurstė armėnų žudynių. Ypač aršiai prieš armėnus stojo vadinamasis Azerbaidžano liaudies frontas. Išorinis jo panašumas su Estijos liaudies frontu ar Lietuvos Sąjūdžiu nesuklaidino mūsiškių tuometinių lyderių. Arvydas Juozaitis pastebėjo, kad negalima lyginti Estijos su Azerbaidžanu. Pirmoji esą panaši į Suomiją, antroji – į Afganistaną.

Po žudynių Sumgaite, apie kurias daug rašė Vakarų ir ne tik spauda, armėnai Azerbaidžane buvo žudomi ir persekiojami toliau. Kulminacija tapo pogromai Baku 1990 m. sausio mėnesį. Tiktai galų gale pasiųsti į Baku sovietų armijos daliniai sudarė galimybę armėnams išvykti laivais Kaspijos jūra ir išgelbėti gyvybę. Jų turtas buvo sunaikintas arba išgrobstytas. Baku, kaip ir visas Azerbaidžanas, nuo 1990 m. „laisvas nuo armėnų“. Apie Baku tragediją daug parašyta pačių armėnų, tačiau pasiremsime neutraliu liudijimu iš teksto, skirto visai kitai problemai.

Žinomas žydų kilmės, gimęs ir augęs Baku, rusų rašytojas Eduardas Topolis, nuo 1978 m. gyvenantis JAV, viename straipsnyje kreipėsi į oligarchą Borisą Abramovičių Berezovskį, ragindamas jį pasirūpinti skurstančiais Rusijos žmonėmis ir pateikė pavyzdį, kai geri darbai sulaukia atlygio. Taip atsitiko jo jaunystės bičiuliui, kuris jau sovietiniais laikais Baku turėjo daug milijonų rublių ir dažnai padėdavo į jį besikreipiantiems. Pertvarka atvėrė jam dar platesnių galimybių. Jo sužadėtinė buvo armėnė, taip pat iš turtingos šeimos, bet 1990 m. sausio mėnesį jų namas Baku pakraštyje buvo nusiaubtas, iš dalies sudegintas. E. Topolio bičiulis turėjo galimybę ją nesunkiai išvežti iš Baku, bet mergina norėjo paskutinį kartą pažvelgti į gimtuosius namus. Ji, lydima sužadėtinio, vaikščiojo po sodą, rado keletą išmestų šeimos nuotraukų, bet netrukus pasirodė azerų minia, ginkluota metaliniais vamzdžiais, kirviais ir kitais žudymo įrankiais. Mat armėnė su savo draugu buvo pastebėta ir minia ėjo ją nužudyti. E. Topolio bičiulis turėjo pistoletą, bet tai jų negalėjo išgelbėti.

Ir staiga minios staugimą „Mirties armėnei!” nutraukė senyvo vyro balsas: „Stokite! Argi jūs nepažįstate šio žmogaus? Jis padėdavo mums, skurdžiams, niekada neatsisakydavo pagelbėti turint kokių nors bėdų. Palikite jį ir jo moterį ramybėje.“ Greitai minia prasiskyrė, abu jie išėjo į gatvę ir automobiliu nuvažiavo į oro uostą. Scena atrodo labai romantiška, bet žudynių ir vandalizmo siaubą, kokį patyrė armėnai Baku, ji atspindi.

Reikia tik pastebėti, kad nužudytųjų armėnų nebuvo labai daug, ekscesais norėta pirmiausia juos įbauginti ir priversti bėgti iš Azerbaidžano. Pastarojo valdžia, pralaimėjus karą su Kalnų Karabacho respublika ir Armėnija, siekia revanšo. Pirmiausia, ypač kai valdyti ėmė Alijevų šeima – prezidentai Heidaras Alijevas, o po jo mirties 2003 m. sūnus Ilhamas – falsifikuotą konflikto su Armėnija įvaizdį ėmė platinti užsienio valstybėse, sukurti gerai finansuojamą proazerbaidžanišką lobby. Šia veikla užsiima Azerbaidžano ambasados pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje. Žinoma, tokia Azerbaidžano diplomatų veikla nėra nelegali, kaip ir jų globojamų lobistų pastangos paveikti Lietuvos visuomenės nuomonę. Tačiau, skaitant šių lobistų retransliuojamą Azerbaidžano požiūrį, pastebimas tiek jo argumentų primityvumas, tiek grėsmingas praeities genocido neigimas ir galimo būsimojo pagrindimas.

Nepriekaištaujant aktyviausiems lobistams moralės požiūriu, reikėtų perteikti koncentruota forma jų esminius argumentus.

Pirma: įtaigojama, kad genocido aukomis per visą XX a. buvo azerai, kuriuos armėnai naikino net keturiais etapais – 1905–1906 m., 1918–1920 m., 1947–1952 m., 1988–1994 m. Lietuvoje, kartodamas Azerbaidžano propagandą, Imantas Melianas paskelbė ilgą straipsnį leidinyje „Genocidas ir rezistencija“, jo pavadinimas – „Azerbaidžaniečių tautos genocidas (1905–1994)“. Svarbiausias šaltinis I. Melianui buvo išleista Baku rusų kalba knyga „Преступления армянских террористических и бандитских формирований против человечества (XIX–XXI векa)“ („Armėnų teroristinių ir banditiškų formuočių nusikaltimai prieš žmoniškumą (XIX–XXI amžiais)“). Taigi, armėnai nusikalto visai žmonijai ir įtaigojama neparašyta išvada, kad visa žmonija gindamasi turėtų sunaikinti tautą, kurios aktyvioji dalis tiek nusikaltimų padarė. Ar bent tyliai pritarti sunaikinti.

Antra: armėnų ir kitų krikščionių tautų genocido Turkijoje esą nebuvo, o žinias apie jį piktavališkai sufabrikavo ir platino armėnai. Jie patys žudė turkus, todėl Turkijos valdžia buvo priversta deportuoti armėnus, kurių dalis kažkaip „žuvo“... Nors beveik visose pasaulio šalyse armėnų genocidas pripažįstamas, kai kuriose, tarp jų ir Lietuvoje, parlamentarų priimtais įstatymais arba rezoliucijomis, žurnalistas Gintaras Visockas savo knygoje „Juodojo sodo tragedija“, išleistoje Vilniuje 2016 m., rašo: „Jei turkai turėtų atsiprašyti armėnų, tai armėnams taip pat derėtų atsiprašyti turkų... Armėnų anuomet žuvo apie milijoną, turkų – apie du milijonus.“ O genocido esą nebuvo, nes toks apibūdinimas pradėtas naudoti tik 1944 metais. Tačiau ar dėl to negalima taip vadinti masinių žudynių?!.

Trečia: neigiamas dabartinės Armėnijos Respublikos ir Kalnų Karabacho Respublikos teritorijų armėniškumas. Esą jos iki prijungimo prie Rusijos imperijos XIX a. pirmoje pusėje buvo apgyvendintos turkams giminingų musulmonų – azerų. Tiktai Rusijos carų valdžia XIX a. iš Persijos ir Turkijos į šias žemes perkėlė armėnus. Todėl jos turėtų būti sugrąžintos Azerbaidžanui... Armėnams neliktų vietos savo tėvynėje.

Ketvirta: neigiamas net armėnų tautos egzistavimas, nors jų tauta ir valstybė buvo žinomos keletą šimtmečių prieš Kristų. Esą armėnai – tai „dirbtinis darinys“ iš įvairių nemusulmoniškų sultoniškos Turkijos tautų atplaišų, net čigonų, kuris priešiškas visiems savo kaimynams, ypač žydams. Tai įrodinėjama kažkokios Lietuvos ir Azerbaidžano asociacijos platinamoje knygoje rusų kalba, išleistoje Baku 2008 m.: „Марши смертиПреступления армянства против еврейского народа“ („Mirties žygis: Armėnų nusikaltimai prieš žydų tautą“). Vadinasi, armėnai nėra tauta, jiems esą nepriklauso jokia teritorija. Tad jų naikinimas turbūt nėra smerktinas? Grėsminga net ne skleidžiama užsienyje tokio pobūdžio propaganda, bet tai, kad jos dvasia „auklėjama“ paties Azerbaidžano visuomenė ir ypač jaunoji karta.

Penkta: Azerbaidžano diplomatai užsienio valstybėse naudojasi vietinių lobistų paslaugomis, bandydami sutrukdyti iniciatyvoms paremti Kalnų Karabacho (Arcacho) armėnus ar tik užmegzti su jais kontaktus. Lietuvoje patyrė užpuolimų viešojoje erdvėje „Draugystės su Kalnų Karabachu parlamentinė grupė“, įkurta Lietuvos Respublikos Seimo narių. Jau minėtas G. Visockas ir ne tik jis kaltino jos narius net prorusiškumu ir priešiškumo NATO narei Turkijai. Kiti lietuviški Azerbaidžano lobistai smerkė Armėniją už tai, kad ji palaiko gerus santykius su Iranu. Tačiau Irane nebuvo vykdomas armėnų genocidas, armėnų bendruomenė šioje šalyje turi religijos išpažinimo ir kultūrinės veiklos laisvę.