Jean-Charles Nault OSB „Vidudienio demonas: Akedija, mūsų laikų blogis“, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2019. Iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė

Niūrumas, nuovargis, prislėgtumas, liūdesys, pasidavimas, bjaurėjimasis viskuo, melancholija, bodesys, tingulys, vidutiniškumas, depresija... Už mūsų akedijos slypi visa tai, nors – dar sykį kartoju – akedija negali būti apibendrinta kuria nors viena iš šių sąvokų. O katras iš arti ar iš toli, savyje ar aplinkoje nėra patyręs kurios nors blogybės? Nuotaika – individuali ar kolektyvinė – retai būna pati puikiausia. Nekeliu sau tikslo čia nagrinėti priežastis, kodėl dabartinio pasaulio fizionomija kiek ištįsusi. Tiesiog noriu po istorinės apžvalgos pasiūlyti keliomis kryptimis pamąstyti apie akedijos aktualumą krikščionio gyvenime, kitaip sakant, gyvenime žmogaus, kuris per krikšto pašaukimą jau yra Kristaus Kūno narys ir kartais net gerai nesuvokdamas stiebiasi į Dievo gyvenimą.

Asmenybės skilimas

Pradėkime nuo radikaliausios ir turbūt pačios dramatiškiausios apraiškos: akedija gali pasireikšti kaip tikras asmenybės skilimas.

Prasmės praradimas

Galbūt esate skaitę, kad „moralus gyvenimas – tai pasirinkimas suteikti prasmę prabėgančiam laikui“[1]. Tai tikra tiesa, jeigu žodį „prasmė“ (pranc. sens) suvoksime dviem reikšmėmis, kaip prancūzų kalboje: tai ir reikšmingumas, ir kryptis. Prisimenate, kad šv. Tomas Akvinietis moralų veikimą apibūdino kaip kryptingą, orientuotą į vieną tikslą: Dievo regėjimą, tai yra, dalyvavimą Dievo gyvenime. Šis tikslas ir suteikia veikimui reikšmingumo, prasmės, todėl šis veikimas gali tapti paankstinimu, ruošimusi palaimai. Šiuo požiūriu, akedija atrodo kaip pagunda moralų gyvenimą paversti beprasmiu. Tad iškyla smarkiai amoralus šios ydos pobūdis: akedija sutinka, kad absurdiškumas taptų paskutinis viso gyvenimo žodis. Ar tuomet negalime jo gretinti su tuo, ką Sartre’as įvardijo kaip „šleikštulį“?     

Dabar, kai rašau, gimsta žodis Absurdas; dar prieš valandėlę parke jis nebuvo atėjęs man į galvą, nors ir neieškojau, tiesiog jo nereikėjo: mąsčiau be žodžių, apie daiktus, drauge su daiktais. Absurdas – tai ne mintis mano galvoje, ne šnibždantis balsas, o ana ilga nugaišusi gyvatė man prie kojų, medžio gyvatė. Gyvatė, nagas, šaknis ar vanago koja – nesvarbu. Ir nors  nesuformulavau jokios aiškios idėjos, aš suvokiau, kad įminiau Būties mįslę, savo Šleikštulio, savo gyvenimo mįslę. Iš tikrųjų, visa, ką įstengiau suvokti, tėra pirminis absurdas.

Čia atsiduriame akistatoje su turbūt pačiu pavojingiausiu akedijos aspektu: nihilizmo gundymu. Jis yra tikra neapykanta būčiai, žmogaus perkėlimas iš būties visatos, kitaip sakant, žmogaus išrovimas iš jo vietos: vienu žodžiu, žmogaus išėjimas iš jo buveinės. Galima įžvelgti ir didesnių pavojų žmogaus orumui: tikrą dvasinę depresiją. Iš tiesų, nihilizmas tikrovę laiko nesuvokiama, sau ir savyje beprasme: net tiesos sąvoka atmetama kaip beprasmybė. Nihilizmas neigia, kad žmogaus gyvenime esti dinamikos.

Niūrumas pagaliau nusiima kaukę: tikrasis jo vardas yra nihilizmas, gyvenimo skonio praradimas – o jis glūdi ir slypi po trapiais prasmingo, t. y. kryptingo ir reikšmingo, laikiškumo pavidalais. Nihilizmui praeitis mirusi, o ateitis eina į mirtį. Kam prisiminti ar įsipareigoti, kam iš viso tikėtis? Kai tokiu būdu – per su nuoboduliu sumišusį sotumą – prarandama laiko prasmė, pakinta pati būties prasmė.

Čia matome, kad šv. Tomo Akviniečio nuojauta dėl akedijos keliamo pavojaus veikimui buvo įstabiai įžvalgi: jo supratimu, akedija kliudo laikytis krypties į aukščiausią tikslą; nihilizmas tai patvirtina ir net pagilina: tiesiog galutinai neigia tikslo galimybę. Tad akedija demonstruoja norą atsikratyti Dievo; žmogus užsimano išaukštinti savikūrą, bet tai atveda į beprasmybę.

Viskas klostosi taip, tarsi prieš maždaug du šimtmečius būtume nutraukę nerašytą sutartį su Dievu ir priėmę velnio pakištąją. Šėtonas mums pasiūlė galią, gėrio ir blogio pažinimą, amžiną laimę su sąlyga, kad atsisakysime Dievo. Mes atsisakėme Dievo, ir velnias išpildė mūsų prašymus. Tačiau artėjame prie sutarties pabaigos ir imame suprasti, kad ji buvo sukurta kvailiams. Mes turime viską, bet neturime Dievo. Turime galią, bet praradome prasmę. Mūsų visuomenė, iš kurios sunkiasi nerimas, netrukus išnyks.

Ivan Karasev/Unsplash.com nuotr.

Nevilties pagunda

Kai pranyksta gyvenimo prasmė, akedija užmezga pirmąją dukterį – pačią grėsmingiausią iš visų – neviltį! Deja, vilties stygius yra būdingas mūsų amžininkams ir, tai dar blogiau, jauniems žmonėms. Ar tik tai ne galutinės Ockhamo įvestos naujos laisvės sampratos pasekmės? Laisvė – suprantama nebe kaip orientavimasis į gėrį, bet kaip galimybė daryti ką nori – reikalavo būti beribė. Tačiau, užuot nešusi laimę, ji, priešingai, vien tik aštrino nepasitenkinimo jausmą. Tai nuostabiai išreikšta Josepho Ratzingerio raštuose:

Dabar, kai jau iki soties prisiragavome beribės laisvės pažadų, pradedame iš naujo suprasti posakį „šio pasaulio liūdesys“. Uždrausti malonumai neteko patrauklumo tą akimirką, kai tapo nedraudžiami. Tačiau malonumai, išplėtoti iki kraštutinumo ir be paliovos atnaujinami, atrodo blankūs, nes visi yra baigtiniai, o mumyse slypi begalybės alkis.

Stabų kuriuos žmogus buvo susikūręs vietoje Dievo, griuvimas dabar panardina į neviltį.

O juk dalyvaujame stabų – mokslo, pažangos – griuvime, jie neteko aureolių. Jie tapo – visada tokie turėjo būti – įrankiais žmonių rankose, jais galima kurti gerair bloga, statyti šventoves ir antkapius. Visa tai plačiuose sluoksniuose tiems, kurie neranda atnaujintos gyvenimo prasmės, sukėlė „nusivylimo“ ir iliuzijų praradimo jausmus, nuobodulį, liūdesį, vienatvę, depresiją. Mūsų laikai paženklinti didelės dvasinės „tuštumos“; tadium vita ir acedia būdingi daugeliui mūsų amžininkų.

Šv. Tomas Akvinietis aiškiai nurodė, kad nevilties šaknų reikia ieškoti akedijoje. Akedija yra meilės, didžiosios Meilės, stygius; ji palaužia vilties polėkį ir gali net pastūmėti atsisakyti paties gyvenimo. Tai tikras flirtas su mirtimi, pasak būsimojo popiežiaus Benedikto XVI:

Giliausia šio liūdesio šaknis – tai didelės vilties nebuvimas ir didžiosios Meilės nepasiekiamumas: viskas, ko galima tikėtis, yra žinoma, kiekviena meilė yra nusivylimo objektasdėlto, kad pasaulis, kur visi nuostabūs pakaitalai yra tik apgailėtina bedugnės nevilties kaukė, yra baigtinis. Taip kiekvieną kartą vis konkretesnėtampatiesa, kad pasaulio liūdesys veda į mirtį: pats flirtas su mirtimi, žiaurus žaidimas su smurtu pakankamai jaudina, kad sukurtų  pasitenkinimo regimybę. „Nuo jo nevalgysi!“ – tai jau seniai tapo vien mitologine fraze (Pr 3, 17).

Akedija yra mūsų amžininkų nevilties ištakos, jie mano, kad verčiau būtų neegzistuoti: ji iš tiesų yra ta nuodėmė prieš Šventąją Dvasią, kuri atstumia Meilę ir atleidimą. Josephas

Ratzingeris dar kartą galingai sako:

Krikščioniškoje vertybių sistemoje neviltis, kraštutinė tikėjimo ir vilties priešingybė, laikoma nuodėme Šventajai Dvasiai, nes nepripažįsta šios galios gydyti ir atleisti, o kartu nepripažįsta ir Atpirkimo. Jos atitikmuo naujojoje religijoje – „pesimizmas“, visų nuodėmių nuodėmė, nes abejoti optimizmu, pažanga, utopija yra tiesioginis moderniųjų laikų dvasios puolimas, pagrindinio jos credo neigimas, juk juo remiasi pasitikėjimas savimi, – tačiau jam vis dėlto nuolat kyla grėsmė, nes tas iliuzinis Dievas – Istorija – yra silpnas.

Evagrijus neklydo, kai teigė, kad akedija gali įstumti žmogų į žiojinčią savigriovos bedugnę:

Norint tapti laisvam, reikėjo atsiskirti nuo prižiūrėtojo Dievo; priimti savo vidun į dangų projektuojamą Dievą ir pačiam kaip lygiam su Dievu valdyti kūriniją. Tačiau iš tikrųjų buvo priartėta prie savotiškos dvasios ir valios, kuri priešinosi ir tebesipriešina gyvenimui, kuri yra mirties karalystė. Juo labiau tai juntama, juo labiau pradinis sumanymas virsta savo priešingybe, likdamas išeities taško įkaitas: žmogus, norėjęs būti vien savo kūrėjas ir troškęs pertvarkyti kūriniją, įsivaizdavęs geresnę evoliuciją, šis žmogus galų gale ima save neigti ir griauti. Jis nusprendžia, kad verčiau būtų negyventi.