Andrew Dong / Unsplash

Šiandienė technologinė visuomenė pridaugino malonumo progų, tačiau jai vis sunkiau sužadinti tikrą žmogišką džiaugsmą, o kai kurių krikščionių gyvenimas primena gavėnią be Velykų, sako popiežius Pranciškus apaštališkąjame paraginime „Evangelii Gaudium“. Mes esame kviečiami į atsinaujinantį, užkrečiantį evangelinį džiaugsmą, kuris nebūtinai turi būti matomas išoriškai. Mes jį galime išgyventi labai įvairiai, kaip ir skirtingus savo pašaukimus, kurie yra pagrindas Dievui ir žmogui bendradarbiauti per skirtingas žmogaus pašaukimo formas. Norisi suprasti, kaip savo pašaukimo atradimas gali kelti tokį džiaugsmą, apie kurį kalba popiežius Pranciškus. Gal tai kelio į šventumą pradžia? Ir ko labiausiai reikia, norint atrasti šį džiaugsmą?

Popiežius nuolat primena, kad mūsų, krikščionių, gyvenimas ir misija yra kasdien patirti asmeninį susitikimą su Jėzumi tokiu būdu, kad negalėtume daryti nieko daugiau, kaip tik eiti į pasaulį su džiaugsmu ir pasitikėdami savo skelbiama žinia. Pirmiausia reikia pačiam geriau suprasti, kokia tai žinia. Nesvarbu, kad ir kokia mano žinia būtų, ją nešti su džiaugsmu sunku be aiškesnio savęs supratimo: savo stipriųjų ir silpnųjų savybių pamatymo, savęs priėmimo su visais šešėliais ir asmeniniais demonais. Tokie klausimai kaip: kas esu, ką galiu nuveikti šioje laikinoje stotelėje, ar tai, kaip gyvenu, ir yra tai, ko reikia, ar jau susitikau Jėzų, kuris man padeda šią žinią nešti, yra mažų mažiausiai reikalingi šios kelionės į save pradžiai. 

Žmogus – laikinume ištirpstanti amžinybės dalis. Šioje egzistencijos formoje susikerta kardinaliai priešingi fenomenai. Tačiau tuo žmogus ir unikalus, nes jis – Žemės vaikas ir Dievo kūrinys, todėl gali daug. Neretai mes linkę nuvertinti arba pervertinti savo indėlį gyvenime dėl asmeninių sunkumų, neaiškaus savo ribų matymo, atsakomybės už savo gyvenimą neprisiėmimo išliekant aukos vaidmenyje. Dievas mus pašaukė tam, kad bendradarbiaudami su Juo tobulintume pasaulį ir jo kūrimą. Dažnai jį griauname, ne kuriame, nes nebendradarbiaujame su kūrėju. Prof. V. Daujotytė viename iš interviu teigė, kad dar „niekada taip grėsmingai kaip dabar, pasaulis, įskaitant mus visus, nenaikino savo tikrovės“. Tikrovė apie save – štai ko mums reikia kelyje į atsinaujinimą.

Cathopic.com nuotrauka

Mes pašaukti iš amžinybės, į ją ir sugrįšime. Niekas kitas, o tik savęs laikinumo suvokimas skatina neužsimiršti ir labiau rūpintis savimi tam, kad ne griautume, o kurtume ir pirmiausia kaskart iš naujo save pačius. Čia reikalingas didžiausias akcentas, tik jis labiausiai išslysta iš akiračio. Tol, kol čia esame, turime suimti save į rankas ir ieškoti vidinių jėgų nemeluoti sau, o pasistengti nugyventi autentiškesnį gyvenimą. Tai gali įvykti esant kelioms iš priežasčių: psichologinėms ir dvasinėms. Psichologiniu požiūriu jėgų atrandu dėl to, kad galiu sužinoti, kur sutelkti pastangas, atrandu, ko savyje nepriimu, kas man iš tikrųjų sunkiausia. Tam reikia nemažai kantrybės ir pastangų, pavyzdžiui, daug laiko gali prireikti tam, kad žmogus pamatytų, priimtų savo situaciją, neužsisklęstų skausme ar pagiežoje. Dvasiniu požiūriu, žmogus gali prašyti Dievo pagalbos ir malonės sunkiame kelyje, atsiduoti dvasingumo praktikoms, dažnesniam sakramentiniam gyvenimui.

Kiekvieną dieną Dievas man leidžia susitikti su daugeliu žmonių, kurie pasiklydę savyje, savo jausmuose, santykiuose, darbuose, kankinami liūdesio, ligos ar kenčia kaustančią depresijos, priklausomybės neviltį. Tai yra ta tikrovė, su kuria iš tikrųjų susitinka žmogus. Negali jos išvengti ar apeiti, bet gali pasirinkti, kaip joje būti. Šiuose patyrimuose aš suvokiu, kad iš tikrųjų visi ieško Jėzaus Kristaus artumo, tik patys dažnai to nežino arba nekelia į pirmą vietą. Suprantu, kad tik Jis gali juos iš tikrųjų atgaivinti ir pagirdyti, bet nežino, kokiu būdu Jį pažinti, užmegzti santykį arba mano, kad jį turi, tačiau tai daugiau įsivaizduojama realybė. Jei matau žmogaus norą Jo ieškoti, leidžiuosi į šią kelionę ieškant Dievo pėdsakų. Tai mano darbą daro prasmingą ir kartu moko būti ne ta, kuri žino, kaip ir kas turi būti žmogaus gyvenime, bet ta, kuri supranta, kad žmonėms reikia ne manęs, jiems reikia Jėzaus, o aš esu tik įrankis, galintis bakstelti pirštu į galimybes užmegzti šį santykį ir pasiūlyti pabandyti pagerinti santykį su pačiu savimi, sau prieinamu būdu.

Tiek santykis su Dievu, tiek su kitais žmonėmis, nebijau sakyti žodžio visada, nesiklosto tuomet, kai žmogus neturi santykio su savimi arba jis iškreiptas: jaučia skausmą, bet stengiasi jį nuslėpti ir apsimesti, kad viskas gerai, išgyvena baimę ar gėdą, bet demonstruoja apsimestinį pasitikėjimą, žino, kad elgiasi neteisingai savęs ar artimo atžvilgiu, bet baimė neleidžia tai pripažinti ir t. t. Visa tai sukausto žmogų, ir jis tampa bejėgis tiesai apie save, tampa įkaitas neautentiško, netikro savo gyvenimo. Tai tolina nuo pašaukimo ir šventumo. Pradžia į gyvenimo džiaugsmą, yra drąsa ieškoti tikro, autentiško savęs, ar tai būtų pasaulietišką, ar pašvęstojo gyvenimą gyvenantis žmogus, nes, tik būdami tiesoje su savimi, mes galime išgirsti Dievo kvietimą. O kas gali paneigti, kad per šiuos asmeninius sunkumus Dievas ir ieško asmeninio santykio su konkrečiu žmogumi, tik Jam reikia žmogaus tikro, su viskuo, kas jis šiuo metu yra,. Su visomis silpnybėmis, skauduliais ir netobulumais. Tai ir yra evangelinio džiaugsmo žinios pradžia ir pašaukimo įgyvendinimo pradžia žmogui, kuris nori gyventi evangeliniu džiaugsmu. Savęs laimėjimas yra šventėjimo pradžia.

Būti pakrikštytam, priklausyti bendruomenei, laikytis įsakymų ar užimti tam tikrą padėtį joje nėra savipakankamas dalykas. Reikalingas aiškus, tvirtas asmeninis TAIP tam, kur esu čia ir dabar. „Tikiu, kad Dievas trokšta pokyčio bažnyčioje“, – sako popiežius Pranciškus, o jis sunkiai vyksta dėl to, kad bijome kiekvienas asmeniškai pamatyti save tiesoje, ją pripažinti ir galbūt ieškoti pagalbos savo tiesai, tiek iš kitų, tiek iš Dievo. Daugelis turbūt sutiks, kad Dievą mes dažnai atrandame ir per sutiktus žmones.

Pašaukimo reikia ieškoti ir dėl jo kovoti visą gyvenimą. Nesvarbu, kada susidomiu šiuo santykiu, nesvarbu, kiek man metų, svarbu, kad apskritai susidomiu ir ieškau savo pašaukimo. To, kurį man numatė Dievas dar prieš mano pradėjimą, nes man turi rūpėti šaukiančiojo, o ne mano poreikiai.