EPA nuotrauka

Praėjusį penktadienį, po dvejus metus trukusio tyrimo dėl galimo sąmokslo tarp JAV prezidento rinkimų kampanijos ir Rusijos valstybės bei dėl Prezidento Donaldo Trumpo bandymo trukdyti teisingumui, specialusis tyrėjas Robertas Muelleris pagaliau įteikė Teisingumo departamentui savo išvadas. Kol kas pati atskaita įslaptinta. Vienintelis dokumentas, iš kurio galima spręsti, kas yra atskaitoje – generalinio prokuroro Williamo Barro santrauka, pasirodžiusi sekmadienį.  

Nors visuomenė neturi galimybės su ja susipažinti, audringos reakcijos pasipylė kaip iš gausybės rago. Pirmiausia ataskaitoje patvirtinamas faktas, kad Rusija kišosi į JAV rinkimus. Santraukoje daroma išvada, jog pats D. Trumpas ir jo aplinkos žmonės nebuvo tiesiogiai susimokę su Rusijos valstybe ar jos pareigūnais. Antra, kiek keblesnė formuluotė dėl bandymo trukdyti teisingumui. Santraukoje teigiama: „Nors paskelbtos ataskaitos išvados nerodo, kad JAV prezidentas įvykdė nusikaltimą, tyrimo išvados jo taip pat ir nereabilituoja.“ Kaip pažymi W. Barras, ataskaitoje „išdėstyti įrodymai“ kaltinimo ir reabilitacijos naudai, svarstant, ar prezidento ketinimai ir veiksmai gali būti vertinami kaip trukdymo teisingumui faktas. Sprendimas paliekamas Teisingumo departamentui, kol kas vieninteliam susipažinusiam su visa ataskaita. W. Barras daro išvadą, kad, įvertinus pateiktos atskaitos duomenis, nėra pakankamo pagrindo inicijuoti kaltinimo procesą.

Ataskaitos pateikimas sukėlė politinių reakcijų audrą. Respublikonai, Fox News ir pats prezidentas, dvejus metus vadinęs tyrimą raganų medžiokle, skelbia pergalę. Oponentų pusėje nuotaikos gerokai santūresnės. Ypač nusivylę tie, kurie tikėjosi dramatiškam filmui prilygstančio politinio spektaklio viražo. Pastarųjų dienų įvykiai leidžia daryti bent kelis pastebėjimus.

EPA nuotrauka

Pirmiausia, ataskaita tapo dar vienu įspėjimo signalu visiems, besirūpinantiems iššūkiais, su kuriais susiduria ne tik JAV, bet ir visas demokratinis pasaulis apskritai. Be abejo, tikrovė taptų daug parankesnė, jei būtų galima aiškiai pasakyti, jog dabartinis JAV vadovas ne reprezentuoja tendencijas, kurios vyksta pačioje visuomenėje, bet yra svetimos jėgos statytinis. Tuomet būtų aiškus politinio gyvenimo korekcijos būdas – svetimkūnio pašalinimas. Tačiau viešosios politinės erdvės prezidentas nesunaikino. Jos pokyčiai vyko ilgą laiką: kultūriniai ir identiteto karai yra įsisenėjusių rasinių santykių, ekonominės nelygybės ir legalios politinės korupcijos pasekmė. Visų šių problemų tikrai neišspręs apkalta. Maža to, problemos, su kuriomis susiduria JAV demokratija, nėra vien šios valstybės problemos. Nepasitikėjimas demokratine santvarka ir nusivylimas pažadu savivalda akivaizdūs daugelyje Vakarų demokratijų.

Antra, egzistuoja skirtumas tarp teisės ir politikos. Demokratų, dėjusių visas viltis į tyrimą, klaida ta, kad jie tikėjosi politinę problemą išspręsti teisinėmis priemonėmis. Blogas politikas nebūtinai bus padaręs nusikaltimą pagal įstatymą. Demokratijoje įstatymas neįpareigoja politinio lyderio būti nei geru politiku, nei tuo labiau sąžiningu žmogumi. Pasirodžius atskaitai, visiškai pro akis buvo pralestas faktas, kad Rusija iš esmės paveikė JAV rinkimus, koregavo žmonių pažiūras ir manipuliavo asmeniniais žmonių duomenimis per socialinius tinklus. Spėju, jog prieš gerus porą metų šis faktas būtų sukėlęs šoką. Tačiau šiandien tai yra mažai dėmesio sulaukusi ataskaitos vieta.

Nieko nebestebina ir aukščiausią postą užimantis žmogus, kuris nuolatos meluoja ir neigia faktus, nesugeba atskirti valstybės intereso nuo asmeninės naudos, juk, nesant sąmokslui, kaip kitaip paaiškinti užsispyrimą nepripažinti Rusijos kišimosi į rinkimus fakto? Ar ne todėl, kad jis buvo dabartiniam prezidentui į naudą? Ar tai, kad vykstant tyrimui ne vienas D. Trumpo artimos aplinkos žmogus buvo nuteistas, nebemeta šešėlio vadovui? Pagaliau, ar dar ką nors stebina ribota žurnalistų prieiga prie informacijos, tradicinių Baltųjų rūmų briefing‘ų (tarp jų pastaruoju metu susidarė dviejų mėnesių tarpas) atsisakymas?

Skeptikai sakytų, viskas vyksta veikiau įprastiniu būdu: šis prezidentas nėra nei pirmas politikas, kuris meluoja, užsiima demagogija, ir tikrai ne paskutinis, kuris savo politinę galią naudoja asmeniniams tikslams, valstybės valdymą mato kaip savojo intereso tąsą ar būdą patenkinti narcisizmą. Tai, kad tokie dalykai šiandien mažai ką stebina, rodo spartų politinio diskurso pokytį ir mūsų prisitaikymą prie to, kas visai neseniai galėjo atrodyti nepriimtina ir verta dėmesio viešojoje erdvėje.

Trečia, vienas iš skirtumų tarp nusikaltimo, kurio objektas yra teisinės priemonės, ir politikos – tai santykis tarp privatumo ir viešumo. Nusikaltimo įprastiniai partneriai – tamsa ir tyla, politikos, priešingai – viešumas ir iš jo kylantis bendrumas. Ataskaitoje santraukoje minima, jog R. Muellerio pasirinkimas išdėstyti faktus ir prieš, svarstant kaltinimus dėl intencijos ir veiksmų trukdant teisingumui, yra neįprastas tuo, kad jis nepateikė savojo vertinimo dėl galimos nusikalstamos veikos. Kol kas tai tegali būti spekuliacija, tačiau galimai ši slinktis tarp privatumo ir viešumo kelia naujų iššūkių teisinei praktikai.

D. Trumpas renkasi tiesioginio bendravimo tiek su savo rėmėjais, tiek su kritikais būdą tviterio paskyroje. Joje nuolatiniai prieštaravimai sau, grasinimai žurnalistams bei spaudimas pareigūnams. Pats prezidentas anksčiau susipainiojo priežastyse, dėl kurių atleido FTB direktorių Jamesą Comey, kas ir buvo vienas iš veiksnių pradėti specialųjį tyrimą dėl galimo trukdymo teisingumui. Ar toks viešas kalbėjimas, spaudimo darymas, esant maksimaliam galimam viešumui neprieštarauja galimos nusikalstamos veiklos logikai? 

EPA nuotrauka

Kai 2018-ųjų spalį Stambule esančiame Saudo Arabijos konsulato patalpose buvo žiauriai nužudytas „The Washington Post“ žurnalistas Jamalas Khashoggi, visų akys nukrypo į žurnalisto ilgą laiką kritikuoto princo Muhamedo bin Salmano pusę. Nors Turkijos tyrėjų išvados neabejotinai rodo nusikaltimo įvykdytų asmenų sąsajas su princo tiesiogine aplinka, o vėliau atliktas CŽA tyrimas patvirtina Saudo Arabijos princą veikiausiai užsakius nužudymą tiesiogiai, visuomet išlieka abejonė.

Faktų sankaupa kažką paverčia tikėtinu, tačiau nebūtinu, juk visuomet išlieka galimybė, kad yra vienas lemiamas, nuo mūsų paslėptas faktas. Ar analogiškai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas asmeniškai atsakingas už žurnalistų ir opozicijos lyderių, tokių kaip Borisas Nemcovas, nužudymą? Atrodo, tokiu atveju vienintelis argumentas, kuris galėtų įtikinti skeptikus, yra viešumas. Kaltės pripažinimas, kai nusikaltimas, kurio įprastinis partneris yra tamsa, iškyla šviesoje, agoroje, kur nebegali sugalvoti kontrargumento ir kapituliuoji prieš akivaizdžiai artikuliuojamą tiesą. Tačiau čia pat abejonę pasėja nepasitikėjimas tamsos ir šviesos, privatumo ir viešumo persikeitimu.

Teisės deivė Temidė, nors ir užrištomis akimis, reikalauja įasmeninimo. Už nusikaltimus turi atsakyti juos padariusieji, tačiau politikos atveju egzistuoja kitokia, lyderio, kuris gauna plačiausią įmanomą viešumą, atsakomybė. Ten, kur teisinę valstybę pakeitęs gaujos garbės kodeksas, kur įstatymas taikomas selektyviai, žiūrint, prieš ką daromas nusikaltimas, tiesioginių nurodymų duoti nebereikia. Ten, kur laisvas žodis laikomas blogiu (nors ir teisėtu) – žurnalistams neišvengiamai kyla grėsmė, ir nužudymai organizuojami vadovo neinformavus. Ten, kur didžiausią įmanomą viešumą turintys politiniai lyderiai žurnalistus vadina žmonių priešais, kur prezidentai nesugeba pasmerkti neonacių, nusikalstama veika savaime neatsiranda. Veikiau tai neatsakingas suteikto viešumo išnaudojimas, sėjantis neapykantą, nepasitikėjimą, skatinantis nepotizmą ir korupciją. Galbūt nieko, kas peržengtų teisėtumo kartelę, tačiau esmingai transformuoja pačią viešąją erdvę.

Pagaliau, nuolatinis kalbėjimas, nesirenkant kritikos objekto, argumentuotai negrindžiant savo veiksmų, absoliučiai devalvuoja kalbą, ir tuomet iš jos spręsti apie galimas nusikalstamas intencijas tampa ypač sudėtinga. Ar žodžiai vis dar gali turėti numanomą jiems priskiriamą prasmę? Politikoje neįmanoma išsiversti be kalbos, kuri yra pagrindinė žmonių draugėn būrimo priemonė. Be kalbos negalime apsvarstyti, ką reiškia teisingumas ar laisvė. Visi šiuos dalykus matome iš skirtingų perspektyvų ir susitarti dėl bendrų gyvenimo normų ar siekių galime tik su kalbos pagalba. Akivaizdu, kad šiandien skirti prasmingą kalbėjimą nuo demagogijos tapo ypač sudėtinga. Naujoje realybėje viskas yra tarpusavyje susiję ir nebelieka laiko nuosekliai kalbėti argumentais.

Didžiausias R. Muellerio tyrimo rezultatas visgi teigiamas, nes nėra dramai prilygstančių išvadų. Mano manymu, tai nėra blogai, nes politinė tikrovė dažnai per daug sudėtinga. Tyrimą atlikę JAV pareigūnai rinkosi veikti pagal teisės raidę, pagal normas, kuriuos nėra tiek paslankios kiek politinės pažiūros ar ambicijos. Nepriklausomai nuo to, ar prezidentas geras, ar blogas, ar nuo to, kaip kinta populiarumo reitingai demoso akyse, teisė kiekvienam taiko tą pačią normą.