Seras Kenas Robinsonas. Wikipedia.org nuotrauka

Seras Kenas Robinsonas yra vienas žymiausių edukacijos specialistų pasaulyje, nuolat kalbantis apie neteisingą vaikų mokymo(si) sistemą, kuri žlugdo jų kūrybiškumą ir laisvę. Siūlome kelias jo mintis apie šiuolaikinę mokymosi sistemą ir kaip ją derėtų keisti. 

Jeigu sukuriate sistemą, kuri siekia kokio nors tikslo, nesistebėkite, kad ji tą tikslą pasieks. Mūsų mokyklos nebuvo sukurtos tam, apie ką dabar taip gražiai kalbame (kūrybiškumas ir laisvė), o visiškai kitam tikslui.

Mokyklos, kokios jos dabar yra, skatina prisitaikėliškumą, paklusnumą ir siaurumą. Mokyklose patologizuojamas skirtingumas ir išskirtinumas. Vienas iš būdų tai pasiekti – siauras sąvokos „gebėjimas“ supratimas mokyklose. Žmogaus protas ir išsilavinimas yra sutapatinamas su akademiniais pasiekimais. O tai nėra tiesa. Akademinis supratimas yra svarbus, tačiau jis neapibrėžia viso žmogaus proto. Jeigu turime tokį griežtą „gebėjimų“ supratimą, tuomet gana greitai atsiranda „negebėjimai“ arba „negalios“, kurias vaikas, neatitinkantis standartų, turi peržengti. Kalbama apie tai, kad tokiems vaikams reikalinga pagalba.

Pixabay.com nuotrauka

Valstybinės mokyklos nebuvo sukurtos tam, kad patenkintų industrializmo norus. Jos buvo sukurtos pagal industrializmo vaizdinį. Daugeliu atžvilgiu jos atspindi kultūrą, kurią buvo sukurtos remti. Tai ypač ryšku vidurinės mokyklos vyresnėse klasėse, kuriose mokymosi procesas būna paremtas efektyviu darbo padalijimu. Mokyklos suskirsto mokymosi turinį į specializuotus dalykus: kai kurie mokytojai montuoja matematiką vaikams į galvą, kiti – montuoja istoriją. Laikas mokyklose suskirstomas į standartizuotus laiko vienetus, kurių kiekvieną skiria skambučiai. Labai panašiai vyksta ir gamykloje, kurioje skambučiai žymi darbo pabaigą, darbo pradžią ir pertraukas. Mokiniai mokosi būriais, paskirstyti pagal amžių – atrodytų, kad svarbiausia, ką jie turi bendro – jų „pagaminimo“ data. Jiems nuolat duodama standartizuotų testų tam, kad suprastų, kurio pasiekimų lygmens jie yra, ir kad galėtų pa(si)lyginti tarpusavyje, prieš tai, kai jie išstumiami į „rinką“.

Mokyklos turi labai siaurą suvokimą, kas yra protas ir išsilavinimas, o tie žmonės, kurie jo neatitinka, laikomi problemomis. Mąstydami taip atmetame kitus būdus, kaip galima pažinti ir gyventi gerą gyvenimą. Nuvertiname įvairius praktinius, rankomis dirbamus darbus, profesines studijas.

Vaikai nori mokytis ir pažinti, jiems tiesiog nepatinka būdas, kaip jie mokomi.

Mokykla – daugybę pinigų mums kainuojanti nesėkmė, nebeatitinkanti šiuolaikinės visuomenės tikslų.

Vaizduotė yra visų žmogaus pasiekimų šaltinis. Ir tai vienintelis dalykas, kurį mes sistemingai naikiname mokydami savo vaikus tokiu būdu, kaip mokome dabar.

Gretos Skaraitienės / BFL nuotrauka

Iki šiol mūsų turėtas edukacijos modelis buvo veikiau panašesnis į industrinės gamybos modelį, kuris paremtas paklusimu ir žmonių žalojimu. Reikėtų pereiti prie modelio, paremto žemdirbystės principais. Turime suprasti, kad žmogaus klestėjimas ir ugdymas nėra mechaninis procesas, tai – organiškas vyksmas. Niekas negali numatyti žmogaus vystymosi rezultato. Vienintelis dalykas, kurį galime padaryti, o taip elgtųsi žemdirbiai – sukurti sąlygas, kuriose žmonės pradėtų klestėti.

Šv. Juozapo mokyklos nuotrauka

Nuolatos stigmatizuojame klaidas. Mūsų mokymosi sistema yra paremta mintimi, kad pats blogiausias dalykas, kurį gali padaryti, yra klaida. Šios sistemos išdava - mes mokome vaikus pamiršti jų kūrybinius gebėjimus.

Kartkartėmis pabėgimas iš mokyklos yra vienas geriausių dalykų, kuris gali nutikti didžiam protui.