Unsplash.com nuotrauka

Kovo 23–24 dienomis Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vykęs frankofoniško kino festivalis subūrė kelias dešimtis prancūzų kalbos ir pastarosios vienijamų šalių, kultūrų gerbėjų. Frankofoniškojo kino savaitgalis – tai šiais metais debiutavęs Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos, Nacionalinės bibliotekos, Prancūzų instituto Lietuvoje bei Prancūzijos ambasados Lietuvoje projektas, kurio tikslas – kultūrinės diplomatijos skatinimas ir plėtra. Festivalio metu rodyti net 9 skirtingų stilistikų, tematikų filmai, kuriuos pristatė 6 šalys: Moldova, Belgija, Prancūzija, Šveicarija, Rumunija bei Čekija.

Frankofonija ne tik apie Prancūziją

Dažnai frankofonija iškirtinai siejama su Prancūzija ir šiai šaliai būdinga kultūra, tačiau toks stereotipas, pasak Prancūzų instituto Lietuvoje Kalbos ir švietimo programos vadovės Snieguolės Kavoliūnienės, seniai neatitinka tikrovės. Šiuo metu Tarptautinė frankofonijos organizacija vienija 88 pasaulio valstybes. Bendras vienijamų šalių vardiklis – prancūzų kalba ir galimybė per prancūzų kalbą pristatyti savo kultūrą.

Frankofoniško kino savaitgalį Moldovos ambasadorius Lietuvoje Serghei‘jus Mihovas apibūdino kaip neeilinę galimybę puoselėti savo valstybės kultūrą bei pristatyti savo šalį pasauliui.

„Džiaugiuosi, kad mes visi jungiamės į tokias programas ir ieškome bendrų sąlyčio taškų kultūroje. Manau, šis renginys esminis, nes juo parodome jaunimui, kad labai svarbu mokytis daug kalbų ir jas mokėti gerai, būtent per kalbas domėtis kultūromis. Nepamirškime, kad prancūzų kalba yra Olimpinio komiteto, diplomatijos bei kultūros kalba. Tai kalba, puoselėjanti vertybes, kurias skleidžia Tarptautinė frankofonijos organizacija: žmogaus teises ir kultūrų įvairovę“, – mintimis dalijosi Moldovos ambasadorius Lietuvoje S. Mihovas.

Temų įvairovė, vienijama dramos žanro

Originalo kalba rodyti ir prancūzų arba anglų kalba titruoti čekų, rumunų, belgų, šveicarų filmai kinomanų kalbos barjeru neišgąsdino ir stebino temų, stilistikos įvairove. Frankofoniško kino savaitgalyje filmai varijavo nuo vaidybinių iki dokumentinio, nuo dramų, prisodrintų komedijos elementų, iki trilerių, nuo meninių, paremtų tikrais faktais, iki mistikos elementais apipintų kino juostų.

Kiekvienos valstybės ambasada pagal individualius kriterijus atrinko filmus, kuriuos norėjo parodyti žiūrovui. Nors visos kino juostos unikalios, dauguma atskleidė bent dalį kiekvienos šalies kultūros ypatybių, kasdienos realijų niuansų. Filmų siužetus vienijo dramos elementas, socialinė problematika, siekis parodyti, kad įvairiose, ypač ribinėse, gyvenimo situacijose kiekvienas gali elgtis skirtingai.

Moldova: tarp kultūros specifiškumo ir žmogiškų santykių universalumo atspindžių

Frankofoniško kino savaitgalis atidarytas trimis trumpametražiais Moldovos režisierių filmais. „Spectrum“ (rež. Igoris Sadovskis) – mistikos elementais apipinta kino juosta, atspindinti sudėtingus moters išgyvenimus, patirtus po tragiško įvykio, lėmusio vyro mirtį, o Elenai dovanojusio antrą gyvenimą.

Po ilgos reabilitacijos ligoninėje Elena išdrįsta grįžti į namus, tačiau juose nebesijaučia saugi ir negali gyventi kaip anksčiau. Tušti ir šalti mūrai, uždengti veidrodžiai nuolat primena laidotuvių dieną ir skaudų suvokimą, kad vietos naujam gyvenimui nėra, o mistiniai ženklai moters gyvenimą greitai pripildo įtampos, ir kasdiena virsta košmaru. Filme beveik nėra dialogų, vidinių apmąstymų, analizuojančių žmogaus jausenas, tačiau pastarąsias perteikia nebyli Eleną įkūnijančios aktorės kūno kalba, emocijų raiška. Kino juosta priverčia susimąstyti apie gyvenimo trapumą, akimirkos svarbą ir negrįžtamus pokyčius, tykančius bet kur.

„Salix Caprea“ (rež. Valeriu Andriuta) – tai realistiška Moldovos kasdienybę, socialinius santykius atspindinti kino juosta. Filme regima, kaip miesto meras ir policija tardo vagyste įtariamą asmenį, tačiau situaciją aukštyn kojomis apverčia netikėtas amerikiečių delegacijos vizitas. Gausūs gamtos panoramos vaizdai ir dinamiška veiksmo vietų kaita suteikia galimybę susipažindinti tiek su Moldovos peizažu, tiek visuomenės problemomis, bendravimo kultūra, tradicijomis.

Moldovos deleguotų filmų triadą vainikavo drama „Paparuda“ (rež. Lucia Lupu), kurios dėmesio centre – dėl klimato veiksnių kritinėje situacijoje atsidūręs kaimas ir jo gyventojai. Norėdami išgelbėti nuo sausros nukentėjusį kaimą, Dumitras ir Joana leidžiasi ieškoti vandens. Kelyje sutikti piktavaliai žmonės jiems nesutrukdo pasiekti tikslo. Dramoje greta provincijos idilės atsiskleidžia žmogaus santykių sudėtingumas, socialinė nelygybė, kai vanduo parduodamas tik turintiems išskirtinių privilegijų. Vietinės kultūros, atmosferos jauseną sustiprina filmą lydintis tradicinės liaudies muzikos melodijų prisodrintas garso takelis.

Belgija: tradicijų ir šiuolaikiškumo samplaikos drama

Belgiškojo kino prelegentu tapo tikrais faktas paremtas vaidybinis filmas „Vestuvės“ (rež. Stephanas Strekeris). Pristatydamas filmą Belgijos garbės konsulas p. Jacques'as Barbier svarstė: „Belgija yra daugialypė, daugiakultūrė šalis, tad šiuo filmu norėjome atkreipti dėmesį į kultūrų įvairovę, į moters padėtį visuomenėje ir konfliktų sprendimą, į būtinybę palaikyti dialogą. Nuomonių gali būti visokių, gali įvykti konfrontacija, bet reikia ieškoti sprendimų.“

Filme atsiskleidžia kultūrų, kartų, tradicijos ir modernybės konfliktas šiuolaikiniame pasaulyje. Istorija vaizduoja Belgijoje gyvenančios aštuoniolikmetės pakistanietės Zahiros gyvenimo istoriją. Mergina yra labai artima savo šeimai iki tos dienos, kai sužino, kad tėvai nori ją ištekinti prieš jos valią.

Su galimais jaunikiais Zahirai siūloma susipažinti ir vieną jų bendram ateities gyvenimui išsirinkti internetu. Dukros nenoras paklusti senoms tradicijoms, tekėti už nepažįstamo žmogaus šeimai tampa didžiausia tragedija bei gėda ir paskatina tėvą ištarti fatališkus žodžius: „Arba tekėsi, arba mirsi.“ Plėšoma reiklių, tradicijų besilaikančių tėvų ir laisvę propaguojančio vakarietiško gyvenimo būdo mergina tikisi sulaukti pagalbos iš savo brolio, tačiau net artimiausi žmonės ne visada palaiko ir kritinėje situacijoje pasielgia spontaniškai, žiauriai.

Prancūzija: dokumentinis filmas apie šių dienų oratorystę

Vaidybinių filmų kontekste išsiskyrė Prancūzijos atstovų deleguota dokumentinė kino juosta „Oratorystės galia“ (rež. Stéphane'as de Freitasas, Ladj Ly). Dokumentinėje kino juostoje pristatomas Paryžiaus priemiesčio universitetas bei jame vykstantis konkursas „Eloquentia“, kurio tikslas – išrinkti geriausią oratorių. Filme regimi jaunuoliai, degantys noru įvaldyti oratorystės meną, kuriems svarbu gebėti pagrįsti savo nuomonę, kalbėti rišliai, vaizdžiai ir įtikinamai, kalbą valdyti taip, kad ji turėtų galios. Dėmesio centre atsiduria oratorystės varžybos ir meistriškos jaunų žmonių kalbos, atsakingas pastarųjų rengimas, sveikas varžymasis, neperaugantis į žūtbūtinį norą laimėti, gebėjimas objektyviai vertinti varžovų trūkumus bei pranašumus.

Dokumentinėje juostoje nuošalyje nelieka dalyvių asmenybių, portretų pristatymas, nes visi jie skirtingų kultūrų, religijų, pasaulėžiūrų atstovai, siekiantys vienos tikslo – įvaldyti iškalbą. Vienas konkurso dalyvių teigia, kad žodžio galia įtikėjo po gyvenimo sukrėtimų, kai po ilgo laiko buvimo visuomenės užribyje jo pradėta klausytis ir išgirsti. Tai kino juosta, žavinti iškalbos meno meistriškumu, jaunų žmonių originalumu, atsidavimu tam, ką daro, ir įtikinanti, kad tinkamai pasakyta kalba gali tapti stipriu ginklu.

Pristatydamas filmą Prancūzų instituto Lietuvoje direktorius Jeanas-Marie Sani svarstė, kad, nepaisant šiuolaikinių technologijų gausos, iškalba žmogui labai svarbi, nes netgi Platonas sakė, kad oratorystė yra ne siekis įtikinti savo priešininką ar klausytoją, bet bandymas pasakyti tikrąją tiesą.

Šveicarija: skatinimas permąstyti gyvenimo prasmę

Šveicarijos ambasada Vilniuje frankofoniško kino savaitgalio lankytojams pasiūlė filmo „Tie, kurie dirba“ (rež. Antoine'as Russbachas) peržiūrą. Tikriausiai ne vienas yra girdėjęs posakį, kad neklysta tik tas, kuris nedirba. Šiais ir panašiais raginimais stengiamasi padrąsinti nebijoti klysti ir prisiimti atsakomybę, tačiau ar visada klaida gali būti sutikta nuolankiai?

Laivybos kompanijoje atsakingas pareigas einantis Frankas visą savo laiką skiria darbui. Patekęs į stresinę situaciją, jis priima spontanišką sprendimą, turėjusį sutaupyti įmonės lėšų ir išsaugoti jos gerą vardą rinkoje, tačiau neatitinkantį teisės bei įprastų moralės normų, todėl yra atleidžiamas. Frankas pasijaučia išduotas sistemos, kuriai paaukojo gyvenimą. Negana to, ieškant darbo jam nepadeda seni draugai, dėl priimto sprendimo amoralumo į vyrą skeptiškai žvelgia šeima. Šis nutikimas priverčia susimąstyti, kokia iš tiesų yra gyvenimo prasmė, ar tikrai stengiamės dėl mūsų jėgų, atsidavimo vertų dalykų? Pasak Šveicarijos ambasados atstovės Magali Michelet, šiuo filmu režisierius stengiasi parodyti, kad vis dėlto reikia pasistengti pamatyti reikšmingus paprastus dalykus ir kad gyvenime svarbu ne tik tai, kas vartotojiška.

Rumunija: kvietimas susimąstyti, kokiame pasaulyje gyvename

Rumunija frankofoniškojo kino festivaliui pateikė net dvi sukrečiančias dramas. Pirmoji – „Sielos išganymo vadovas“ (rež. Nicolae Mărgineanu), kurioje atsispindi komunistinis režimas, komunistiniai nusikaltimai Rumunijoje. Tomas dirba CNSAS – nacionalinėje saugumo archyvų tyrimų tarnyboje. Kartu su savo mokiniu Radu jis pradeda tyrimą, kuriame paslaptingai susiję Bažnyčia, savižudybė, žmogžudystės, tačiau tyrimo rezultatai Tomą ir Radą pakeičia nebeatpažįstamai. Tai filmas apie susitikimus, įvykius, esmingai keičiančius žmogaus pasaulėvoką, vertybių sistemą.

„Trumpas sujungimas“ (rež. Cătălinas Saizescu) – tai drama apie gyvenimą, santykių sudėtingumą, kovą su mirtimi ir už gyvenimą. Filmas paremtas tikrais įvykiais, atspindinčiais skaudžią nelaimę Rumunijoje, kai 2010-aisias, užsidegus ligoninei, žuvo daugiau nei penki naujagimiai. Kino juostos dėmesio centre atsiduria penkiolikmetė moksleivė Melanija, pastojusi nuo savo klasės draugo. Jaunuolių šeimos priima bendrą sprendimą kūdikį atiduoti įsivaikinti užsienyje gyvenančiai rumunų šeimai, tačiau Melanijai prasideda priešlaikinis gimdymas, o gimdymo namus užklupęs gaisras dar labiau apsunkina situaciją. Greta dviejų jaunuolių meilės, kančių istorijos, svarstymų, ar gyvenimas turi prasmę, svyravimo ties mirties riba, regima ką tik gimusių kūdikių netekusių šeimų tragedija. Filmai kviečia susimąstyti apie tai, kokiame pasaulyje gyvename.

Čekija: juokas – vaistas net sunkiausiose situacijose

„Klounai“ (rež. Viktoras Tausas) – drama su komedijos elementais. Praėjus trisdešimt metų po skaudaus žymių klounų – Oskaro, Makso ir Viktoro – trupės išsiskyrimo, artistai nusprendžia dar kartą kartu užlipti ant scenos. Pasikeitęs humoro jausmas gali sugriauti klounų sumanymą, tačiau jie susiburia paskutiniam pasirodymui žinodami, kad didžiausias iššūkis bus ne pralinksminti publiką, o vienam kito atsiprašyti.

Filme nebyliai susikoncentruojama į negailestingą laiko tėkmę ir jos poveikį žmogui: atminties sutrikimus, atgailavimą už praeities klaidas, negyjančias nuoskaudas, trukdančias judėti į priekį ir kovą su mirtimi. Su visomis piktžaizdėmis draugams geriausiai kovoti padeda juokas ir meilė nepaisant nieko. Pristatydamas filmą Čekijos Respublikos ambasadorius kalbėjo: „Filmas buvo pristatytas daug kur ir labai mielai priimtas. Tai ne komedija, bet yra mielų situacijų čekų maniera. Šiame filme yra tikros istorijos elementų.“

Sėkmingai startavęs frankofoniškojo kino savaitgalis kitais metais žada sugrįžti su dar gausesniu ir įvairesniu repertuaru. Šalių, norinčių parodyti savo kultūrą, meną, supažindinti su kasdienos realijomis skaičius didėja, todėl numatoma dar aktyvesnė kultūrinės diplomatijos plėtra.