Scena iš operetės „Silva“ (rež. Rūta Bunikytė, choreogr. Inga Briazkalovaitė). Solistė Marija Arutiunova. Martyno Aleksos nuotrauka

Kauno valstybinis muzikinis teatras (KVMT) 2018 m. vasario 8 d. pakvietė į operetės „Silva“ premjerą. Įvyko keletas spektaklio vakarų teatre, o šiuo metu „Silva“, kaip ir kiti KVMT spektakliai, gyvuoja įvairiose Lietuvos scenose. Viešojoje erdvėje jau pasirodė keletas recenzijų, tačiau norisi įžengti į kūrybos užkulisius ir dar geriau pažinti ją – Silvą Varesku – varjetė artistę, stojančia akistaton su elito pažiūromis, visuomenėje galiojančiais įsitikinimais. Ši istorija KVMT jau ne kartą pasakota, tad įdomu, kokia Silva XXI amžiuje.

Pirmiausia trumpa kūrinio istorija. Vengrų kompozitorius Imre Kálmánas, vienas žymiausių Vienos naujosios operetės meistrų, 1913 m. ėmė kurti operetę – „Čardašo karalienę“, 1915 m. lapkričio 17 d. su didžiausiu triumfu atliktą Johanno Strausso teatro scenoje ir ėmusią keliauti po visos Europos šalių teatrus.

I. Kálmáno kūrinyje sutelktas žvilgsnis į to meto socialinę tikrovę, paženklintą ryškaus konflikto tarp asmens saviraiškos, įsiprasminimo ir visuomenės normų, pažiūrų, kuriose dominavo snobiškumas. Pagrindinė veikėja Silva Varesku priešinasi, nepaklūsta tam, ji siekia atskleisti save – neatsitiktinai operetė pavadinta „Čardašo karaliene“. Tačiau, kaip byloja istorija, 1917 m. Sankt Peterburgo teatre „Vasara buffa“, kuriant spektaklį, pamestas antraštinis kūrinio lapas. Todėl operetė pervadinta pagrindinės veikėjos Silvos vardu. Tai galima aiškinti savotišku varjetė artistės laimėjimu prieš visas visuomenės jai, kaip unikaliai asmenybei, nustatytas ribas; tarytum taip lemtingai teisė ir laisvė būti ir įprasminti save nugali visas prieštaras ir save manifestuoja.

Naująją „Silvos“ interpretaciją KVMT kūrė režisierė Rūta Bunikytė. Kadangi Silva – varjetė artistė, jai sukurti labai svarbi choreografija, todėl į spektaklio užkulisius keliaujame su choreografe INGA BRIAZKALOVAITE, kad ji atskleistų Silvą – ypatingą moterį.

Scena iš operetės „Silva“ (rež. Rūta Bunikytė, choreogr. Inga Briazkalovaitė). Martyno Aleksos nuotrauka
Scena iš operetės „Silva“ (rež. Rūta Bunikytė, choreogr. Inga Briazkalovaitė). Martyno Aleksos nuotrauka
Režisierė Rūta Bunikytė ir choreografė Inga Briazkalovaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Seksualumas – tai prabanga, kaip patys geriausi kvepalai, jų reikia labai nedaug, ir tas prabangos aromatas pasklinda, užburdamas visus. Taigi šokio seksualumas yra lyg prabangių kvepalų dvelksmas. Visa tai perteikia ir iškalbingi veikėjų drabužiai, sukurti kostiumų dailininkės Kotrynos Daujotaitės, šio spektaklio vizualikos autorės.

Apie operetę „Silva“

Inga, operetė „Silva“ – koks tai teatro, scenos meno kūrinys?

Mūsų spektaklis galbūt nėra itin būdingas Kaunui, nes istoriją perkėlėme į XX a. ketvirtąjį dešimtmetį, kai moterys buvo ypač moteriškos, o vyrai – besiruošiantys į karą. Iš tiesų po premjeros sulaukėme nuostabos: „Kaipgi taip? Operetė ne tokia, kokia anksčiau buvo!“, „Kodėl mergaitės šoka tiktai su triko, o ne pūstomis suknelėmis?“

Iš tiesų žmonėms, eisiantiems į spektaklį, patarčiau įsigyti programėles, kurios padėtų suvokti istoriją, leistų pažinti vaizduojamą laiką ir geriau įsitraukti į spektaklį. Aišku, mūsų užduotis – sukurti taip, kad žiūrovas suprastų, bet einant į teatrą pravartu pasidomėti, tai leidžia pastebėti sąsajas, suvokti režisūros, choreografijos sprendimus, kodėl vienas šokis – kaimiškas, o kitas – aristokratiškas? Kodėl jie skiriasi? Kodėl solistai pateikiami būtent taip, kodėl jų tokios emocijos?

Man labai patinka dirbti su Rūta Bunikyte. Tai režisierė, puikiai matanti spektaklio visumą. Todėl ji prašo argumentuotų, tikslingų dalykų – choreografijos elementų, kurie leidžia sukurti harmoningą vientiso stiliaus spektaklį.

Pirmame veiksme atskleidžiame užkulisinį teatro gyvenimą. Regimas vyksmas kitapus dekoracijų. Žiūrovai išvysta užkulisinę artistų realybę, kurioje – švenčiami gimtadieniai, sužinomos blogos naujienos, kuriamos staigmenos, krečiami pokštai ir kt. Antrajame veiksme – didinga puota. Viskas pakinta, tai perteikia ir artistų plastika, judesiai, jie tampa aristokratiški, orūs, išlaikyti.

Regėdami spektaklį žiūrovai sprendžia tik apie atskirus elementus, tarkim, suknelė – graži ar negraži, šokis – patinka ar nepatinka, kaip ir pats spektaklis. Kartais jie gali nepamatyti, neįvertinti vieno ar kito sprendimo bendrame kūrinio kontekste. To ir nereikia. Tai užduotis mums, kūrėjams – iš mažiausių smulkmenų sukurti darnią spektaklio visumą, kuri pakerėtų publiką.

Su režisiere nutarėme, kad kiekvienas Silvos pasirodymas yra ne kasdienybės dalis, o būtent tikrų tikriausias pasirodymas. Kiekvienu jų norėjome skirtingai perteikti moteriškumą: vienąkart Silva spinduliuoja savąją energijos galią, ji kaip ugnis; kitąkart, – visiškai priešingai, – ji gležna, labai pažeidžiama. Dargi Silva visuomet yra seksuali.

Mano supratimu, seksualumas – tai prabanga, kaip patys geriausi kvepalai, jų reikia labai nedaug, ir tas prabangos aromatas pasklinda užburdamas visus. Taigi šokio seksualumas yra lyg prabangių kvepalų dvelksmas. Visa tai perteikia ir iškalbingi veikėjų drabužiai, sukurti kostiumų dailininkės Kotrynos Daujotaitės, šio spektaklio vizualikos autorės. Pastatymas, kostiumai ir aplinka tarsi juoda ir balta kaip holivudiniame kine, – visa iš tiesų labai stilinga. Puikus K. Daujotaitės sumanymas.

Operetė yra pats linksmiausias žanras, jis turbūt vienintelis toks – kad ir kur, kad ir kaip vyktų situacija, kad ir kokios būtų peripetijos, vis tiek viskas baigiasi gerai. Todėl operetė šiais laikais yra geras dalykas. Jeigu gyvenime yra kokių problemų, kartais norisi eiti į teatrą ir ne žiūrėti, tarkime, „Hamletą“, kur daug gilių apmąstymų, o išvysti ką nors lengvo, pakeliančio nuotaiką. Operetė yra būtent tas žanras.

Sakyčiau, kad Johanno Strausso „Šikšnosparnis“, „Vienos kraujas“ ir Imre Kálmáno „Silva“ – operetės, kuriose ir dainininkams yra ką veikti. „Silvoje“ persipynusios kelios siužetinės linijos, joje daug nuotaikų kaitos, pakilimų ir nusivylimų, išties gausu spalvų, atspalvių. Be to, šioje operetėje puikiai sukurtos juokingos situacijos, gausu šmaikštavimo, gero skonio humoro. Stebint premjerą buvo matyti, kad žiūrovai smagiai juokėsi iš pokštų, personažų charakterių ypatybių. Matyt, todėl šią operetę KVMT stato jau penktą kartą.

Mūsų „Silva“ pateikia šiuolaikinę stilistiką – ir režisūros sprendimus, minėtą moteriškumą, seksualumą, ir vizualinius sumanymus – spalvinę šviesokaitą, ir choreografiją. Galbūt vyresnio amžiaus žmonės stebisi: „Kaip šokėjos spektaklyje šoko tiktai su triko?“ Tačiau, mano suvokimu, gyvename tais laikais, kai jau tikrai galime šokti su triko. Tai jokia naujovė.

Jeigu pasidomėtume XX amžiaus ketvirtuoju dešimtmečiu, kaip šoko Fredas Astaire‘as... Ir stepas, ir akrobatika, ir kaip visa preciziška – visi kaip vienas. Pasižiūrėję nuotraukas, vaizdo įrašus tiesiog internete, pamatytume, kad tuo momentu šokėjos kambarėliuose vaikščiodavo vien su apatinėmis kelnaitėmis, tik su liemenėlėmis, kai kurios ir be liemenėlių... Ir kaip tais laikais nuostabiai šokta!

Todėl mums, norint tai perteikti, iš tiesų buvo didelė užduotis. Ir galiu tik pasidžiaugti KVMT artistais. Pavyzdžiui, vyresnės solistės, savo laikų žvaigždės, gavo užduotį žongliruoti lazdele ir puikiai susitvarkė. Dargi nė karto nepasakė: „Mes taip nepadarysim.“ Žinote, kiekvienas profesionalas savo srityje yra stiprus, o dainininkui paimti į rankas lazdelę ir ja žongliruoti – tai užduotis, savotiškas iššūkis – kaip pirštai valdys tą pagaliuką, kaip smegenys susidoros su informacija, ką ir kaip daryti.

Choro vyrai šoko drauge su baleto artistais, ir kaip jie puikiai judėjo. Iš tikrųjų patyrėme tokių iššūkių, į kuriuos nėrėme nežinodami, pavyks ar nepavyks. Tačiau išties puikiai įgyvendinti sumanymai. Žaviuosi KVMT kolektyvu, kaip visi atsidavę stengėsi, kad tik kuo geresnį rezultatą pasiektume, kad tik aukščiausi lūkesčiai būtų pateisinti. Šaunuoliai, lenkiu galvą ir tariu „ačiū“.

Kodėl būtent XX a. ketvirtasis dešimtmetis?

Tai režisierės sumanymas, jos „Silvos“ matymas. Betgi iš tiesų niekas šios operetės nebuvo perkėlęs į tuos laikus, kai stiprėjo karinė agresija, tvyrojo nerimo, baimės, liūdesio atmosfera. Tad išties baugu pateikti linksmą operetę, nežinia, kaip ją priims. Tačiau pokario laikotarpiu žmonės norėjo ko nors gaivaus, pakilaus, dėl to „Silva“ visiems labai patiko, o Imre Kálmánas tada pasiekė populiarumo viršūnę.

Tad įdomu sugrįžti į tą laikotarpį, įsivaizduoti, pabandyti atkurti, kuo ir kaip tada gyveno scenos menas, jo kūrėjai, artistai. Manau, režisierės sumanymas – pažvelgti į tuos laikus per moters perspektyvą, ką ji galėjo sau leisti, koks buvo jos likimas, padiktuotas socialinės tikrovės.

Scena iš operetės „Silva“ (rež. Rūta Bunikytė, choreogr. Inga Briazkalovaitė). Martyno Aleksos nuotrauka
Scena iš operetės „Silva“ (rež. Rūta Bunikytė, choreogr. Inga Briazkalovaitė). Martyno Aleksos nuotrauka
Scena iš operetės „Silva“ (rež. Rūta Bunikytė, choreogr. Inga Briazkalovaitė). Martyno Aleksos nuotrauka

Kaip balerina visuomet mėgau ekspresyvius, charakterinius šokius: jeigu mylėdavau, tai mylėdavau, jeigu nekęsdavau, tai nekęsdavau. Manęs netenkino drungnos emocijos, šokis trisdešimtimi procentų.

Muzika, išgirsta naujai

Inga, jums, kaip choreografei, kokia pasirodė Imre Kálmáno sukurta muzika? Kokių minčių, kūrybinių idėjų suteikė, kaip sekėsi, jos įkvėptai, piešti choreografiją?

Galiu tik dėkoti likimui, kad man teko kurti šios operetės choreografiją. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre labai ilgą laiką šokau „Silvos“ spektaklyje, todėl, kai reikėjo imti kurti choreografiją, vos įsijungus muzikos įrašą, ėmus klausyti, bandant galvoti, įsivaizduoti, koks šokis galėtų perteikti, įprasminti muziką, kojos ir rankos tiesiog automatiškai kartodavo šokto spektaklio judesius.

Ilgo laiko reikėjo, kol pavyko save persilaužti; muzikos klausyta šimtus milijonų kartų, kol pavyko ją išgirsti kitaip – naujai. Kai tai pavyko, tada ėmiau girdėti, atrasti daugybę labai gražių muzikinių niuansų, akcentų, ji man atsiskleidė visai kitomis tonacijomis, tarsi atradau begalės skirtingų instrumentų skambesį, įstabius perėjimus, ištisą garsų paletę.

Kaip balerina visuomet mėgau ekspresyvius, charakterinius šokius: jeigu mylėdavau, tai mylėdavau, jeigu nekęsdavau, tai nekęsdavau. Manęs netenkino drungnos emocijos, šokis trisdešimtimi procentų. I. Kálmáno muzika, kaip minėjau, iš tiesų itin spalvinga, labai stipri. Tai man buvo didžiulis privalumas kuriant choreografiją. Ji suteikė raiškos laisvę, norint perteikti, atskleisti moters įvairiaspalviškumą. Lenkiu galvą prieš I. Kálmáną už labai gražią, daugiaspalvę muziką, ją buvo gera išgirsti naujai ir kitaip įprasminti šokiu.

Scena iš operetės „Silva“ (rež. Rūta Bunikytė, choreogr. Inga Briazkalovaitė). Solistas Martynas Beinaris. Martyno Aleksos nuotrauka
Scena iš operetės „Silva“ (rež. Rūta Bunikytė, choreogr. Inga Briazkalovaitė). Solistai Marija Arutiunova ir Tomas Ladiga. Martyno Aleksos nuotrauka
Scena iš operetės „Silva“ (rež. Rūta Bunikytė, choreogr. Inga Briazkalovaitė). Solistė Marija Arutiunova. Martyno Aleksos nuotrauka

Mano akyse atkrito daug mergaičių, kurios turbūt nuo mažumės svajojo tapti balerinomis, jos išeidamos verkė kruvinomis ašaromis. Iš tiesų niekaip nesupratau, kodėl jos verkia. Mano suvokimu, išeini verkdamas tik iš odontologo kabineto.

Baleto solistės istorijos pradžia, kaip gimė balerina

Inga, „Silvos“ akivaizdoje pasidalinkite savąja balerinos istorija. Kaip tapote balerina?

Kaip tapau balerina? Buvau labai aktyvus vaikas, išbandžiau įvairiausius būrelius – nuo lengvosios atletikos iki grojimo kanklėmis... Sėdėdama šiose pamokose, kojomis judindama, galvojau: „Noriu kažko kito...“ Mėginau įvairiausius šokius, visa, ką tik galėjau.

Ir kaip paradoksaliai kontrastingai, lankant lengvąją atletiką, kartą su mama Vilniuje praėjome pro vieno pastato, – atrodo, dabar tai Vilniaus lenkų kultūros namai, – langą, kuriame kabėjo afiša su balerinos nuotrauka. Ir mama paklausė: „Ar norėtum?“ Atsakiau: „Nežinau, gal pabandykim...“ Taip nuėjau į tą kolektyvą.

Buvo žiema, po Naujųjų metų. Mane sutiko Olga Tamašauskienė, – tapusi mano pirmąja mokytoja, – ir pasakė: „Ne ne ne! Mes nepriimame vaikų metų viduryje.“ Tačiau leido pabandyti, priėmė mane į pamoką. Kaip mama pasakoja, nusivedė mane, ir, praėjus pusei pamokos, mokytoja išėjo iš kabineto ir paklausė: „Ar jūs tikrai nieko nelankėte?“

Mama atsakė: „Ne ne ne, mes tikrai nieko nelankėme.“ Tada mokytoja ir vėl sugrįžo į pamoką. Mama laukė nežinioje, kol atėjusi mokytoja vėl paklausė: „Ar tikrai norėtumėte tai bandyti?“ – „Na taip, jeigu leisit, bandysim“, – atsakė mama. Mokytoja ir vėl pradingo, o po pamokos išėjus pagyrė mano „labai gerą galvą“, kad labai greitai viską įsimenu ir drąsiai bandau, šoku; sakė, kad mano gera koordinacija. Taip ir buvau priimta į kolektyvą. Tais pat metais O. Tamašauskienė pasiūlė bandyti stoti į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Mama paklausė, ar noriu, o aš kaip vaikas nesupratau, kas tai yra. Žinote, kai porą mėnesių pasimokai baleto ir staiga tau siūlo eiti į kokią kitą mokyklą, sutrinki, galvoji: kaip tai galėtų būti?

Štai taip pasisuko mano gyvenimas, iš visai kitų būrelių patekau į Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus konkursą. Mano akyse atkrito daug mergaičių, kurios turbūt nuo mažumės svajojo tapti balerinomis, jos išeidamos verkė kruvinomis ašaromis. Iš tiesų niekaip nesupratau, kodėl jos verkia. Mano suvokimu, išeini verkdamas tik iš odontologo kabineto. Aš tiesiog norėjau viską išbandyti, o baletas mane sutramdė, mano vidinę energiją nukreipė viena linkme.

Štai toks mano kelias į baletą (juokiasi). 

Scena iš operetės „Silva“ (rež. Rūta Bunikytė, choreogr. Inga Briazkalovaitė). Martyno Aleksos nuotrauka
Scena iš operetės „Silva“ (rež. Rūta Bunikytė, choreogr. Inga Briazkalovaitė). Solistai Marija Arutiunova ir Ramūnas Urbietis. Martyno Aleksos nuotrauka
Scena iš operetės „Silva“ (rež. Rūta Bunikytė, choreogr. Inga Briazkalovaitė). Solistė Marija Arutiunova. Martyno Aleksos nuotrauka

Visados juk ir siekiama, kad būtų įdomu tau pačiam ir žiūrovui, dėl kurių viskas ir daroma. Todėl kas kartą lipi vis aukščiau ir aukščiau, dar aukščiau, netgi rizikuoji, žinoma, paisydamas saugumo, tačiau ta riba labai siaura, juk siekiama to, kas nauja, dar neatrasta, nepažinta, tai intriguoja, jaudina, masina.

Tapimas choreografe

Kalbame apie moters kūrybinę raišką, jos laisvę, teisę įprasminti save. Inga, pasidalinkite asmenine patirtimi.

Iš tiesų ilgą laiką buvau Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto solistė. Dažnai teatras bendradarbiauja rengdamas įvairius koncertus, todėl reikėdavo kurti šokių pasirodymus. Staiga paprašydavo sukurti choreografiją. Keli žmonės, tarp jų ir aš, drįsdavome bandyti. Pamažu išsikristalizavome, tačiau savęs choreografe nelaikiau. Mano suvokimu, visų pirma reikia mokytis choreografijos, kad suprastum, išmanytum pamatinius dalykus. Per mažai nuojautos, subjektyvaus matymo, nepakanka mėgti vieną ar kitą stilių, daugiau ar mažiau išmanyti ir susikurti savitą jų mišinį.

Nors su režisiere R. Bunikyte buvome sukūrusios nemažai pasirodymų: ir koncertinę programą „Bitlų dainos“ (2017), ir miuziklą „Čikaga“ (2018), tačiau vis nedrįsau vadintis choreografe. Atvykus į KVMT reikėjo kažkaip prisistatyti, – Klaipėdoje visą laiką sakydavo tiesiog: „Inga!“ (Juokiasi.) Iš pradžių taip nedrąsiai: „Na, iš Klaipėdos... šokėja, balerina... – po to – na, choreografė...“ Tada jau visi: „Aaa, tai choreografė!“ Galbūt KVMT iš tikrųjų pirmą kartą iš mano lūpų ir nuskambėjo žodis „choreografė“, kuriuo įvardijau save. Išties ypatingas jausmas pereiti iš baleto šokėjos profesijos, kurią jau, atrodo, gerai pažįsti, į kitą sritį, tačiau artimą, tą, kuri patinka, joje bandyti įprasminti tai, ką mėgsti.

Choreografija visą laiką skirtinga. Pernai su šokių mokykla CODA pastatėme spektaklį vaikams „Alisa stebuklų šalyje“ (rež. R. Bunikytė); taip pat sukurtas vertikalus šokis su lynais „Giedanti Vydūno upė“ (rež. R. Bunikytė). Taigi visi mano projektai labai saviti, ryškiai besiskiriantys vienas nuo kito. Tačiau visados juk ir siekiama, kad būtų įdomu tau pačiam ir žiūrovui, dėl kurių viskas ir daroma. Todėl kas kartą lipi vis aukščiau ir aukščiau, dar aukščiau, netgi rizikuoji, žinoma, paisydamas saugumo, tačiau ta riba labai siaura, juk siekiama to, kas nauja, dar neatrasta, nepažinta, tai intriguoja, jaudina, masina.

Scena iš operetės „Silva“ (rež. Rūta Bunikytė, choreogr. Inga Briazkalovaitė). Solistai Ieva Goleckytė ir Ramūnas Urbietis. Martyno Aleksos nuotrauka
Scena iš operetės „Silva“ (rež. Rūta Bunikytė, choreogr. Inga Briazkalovaitė). Solistė Raminta Vaicekauskaitė. Martyno Aleksos nuotrauka
Scena iš operetės „Silva“ (rež. Rūta Bunikytė, choreogr. Inga Briazkalovaitė). Solistai Raminta Vaicekauskaitė ir Ramūnas Urbietis. Martyno Aleksos nuotrauka

Ieškai, eini, o tau sako, kad teisinga linkme, dar truputį, ir žiūrėk – čia. KVMT buvo mano pirmasis darbas, kai nežinai, kokio pajėgumo žmonių turėsi, nežinai, ką jie gali, ko negali; dargi nežinai, kaip apskritai jie tave priims, kaip seksis dirbti, kurti drauge su jais.

Pasirodymai konkursuose

Vis užsimenate apie šokių mokyklą CODA, esate jos įkūrėja ir vadovė. Taigi dar vienas jūsų amplua – mokytoja. Šios raiškos akivaizdoje reikšminga jūsų pastaba apie operetę „Silva“, kad kiekvienas Silvos pasirodymas yra būtent pasirodymas. Galvojant apie šokių mokymą(si), galima sakyti, kad dabartyje tai itin tiesiogiai susiję su dalyvavimu konkursuose. Kas yra ir ką reiškia konkursas?

Konkursai skirstomi į tam tikras kategorijas. Vieni, sakykime, yra vietinės reikšmės – mažo mastelio; esama įvairios stilistikos konkursų; esama vien tiktai klasikinio baleto; atskira kategorija – tarptautiniai konkursai užsienyje, kurie vėlgi priklauso skirtingoms kategorijoms. Kuo didesnio masto, aukštesnio lygio konkursuose dalyvauji, kuo aukštesnę vietą dešimtuke užimi, tuo vertesnį savo darbo įvertinimą pelnai tiek kaip mokytojas, tiek kaip mokinys.

Labai džiaugiuosi, kad su CODOS vaikais esame ne kartą laimėję prizines vietas tikrai prestižiniuose baleto konkursuose. Kai dalyvauji kokiame mažo miestelio konkurse, laimėta pirma vieta, aišku, supranti kokios vertės iš tiesų yra. O kai vyksti į konkursus užsienyje, konkuruoji su pusės pasaulio vaikais, kurie labai gabūs, paruošti puikių mokytojų, yra labai smagu grįžti pelnius įvertinimus – ar už artistiškumą, ar už choreografiją. Tai iš tikrųjų labai skatina dar labiau tobulėti. Taip pat gera žinoti, kad mes, besimokydami, kurdami Klaipėdoje, esame pasaulio dalis.

Gairės ateičiai

Kokie tolesni planai, projektai, kokie iššūkiai laukia jūsų?

Šiuo metu – daugybės apmąstymų periodas. Kultūros tarybai jau parašytas projektas užsienyje tobulinti šokį su lynais. Juk mes su šokių mokykla CODA iš tikrųjų esame pirmieji Lietuvoje kuriantys vertikalų šokį. Tai mūsų iniciatyva, kuria domimės, kurios mokomės. Turime daug sumanymų su CODOS auklėtiniais, kuriuos per du kūrybinio darbo KVMT mėnesius jaučiuosi nuskriaudusi. Laukia pasiruošimas konkursams Italijoje ir Prancūzijoje. Kiekvienas, net ir mažiausias, projektas yra labai svarbus, brangus širdžiai. Visi kiti sumanymai laukia savo laiko, šiuo metu jų dar negaliu įvardinti.

Pokalbio pabaigoje – jūsų impresija linkint „Silvos“ kūrybinei trupei ir žiūrovams susitikti.

Aš, kaip choreografė, pačioje pradžioje nemačiau spektaklio visumos, pasiklioviau režisiere, jos matymu, nuorodomis, tarsi būčiau tamsiame kambaryje ir reikėtų rasti šviesos jungiklį. Ieškai, eini, o tau sako, kad teisinga linkme, dar truputį, ir žiūrėk – čia. KVMT buvo mano pirmasis darbas, kai nežinai, kokio pajėgumo žmonių turėsi, nežinai, ką jie gali, ko negali; dargi nežinai, kaip apskritai jie tave priims, kaip seksis dirbti, kurti drauge su jais.

Be to, KVMT artistai turi labai didelį repertuarą, jie kiekvieną savaitę beprotiškai užimti, tad važiuodama tikrai nežinojau, kaip viską pavyks įgyvendinti. Didelių vizijų neturėjau, vykau tiesiog dirbti su žmonėmis, būtent kartu su jais čia ir dabar. Tai nebuvo spektaklio perstatymas, kurį gali įvertinti procentais, lygindamas, kaip pavyko viename teatre, kaip pavyko kitame. Todėl jokių didelių reikalavimų nekėliau, reikėjo be išankstinių nuostatų dirbti, kurti su vieninteliais artistais, tokiais, kokie jie yra, ką jie gali.

Ir iš tiesų mes sukūrėme spektaklį, kuris labai artimas sumanymui. Žinoma, visą laiką galima kažką patobulinti, padaryti dar geriau – tai faktas, taip yra visada. Buvo itin smagus kūrybinis procesas, kai dabar ir čia bandai, ieškai, kuri. Daug ką gali sugalvoti namuose, tačiau, atėjęs į repeticijų salę, matai, kad tai netinka, neveikia, todėl reikia kurti gyvai, tik tokiu būdu gimsta tikslingi, paveikūs sumanymai.

Iki tol buvau dirbusi tik Klaipėdoje, nors teko bendradarbiauti su užsieniečiais, pavyzdžiui, kuriant miuziklą „Čikaga“, kuriam dirigavo britas Derekas Barnesas, tąkart suvažiavo artistai iš visos Lietuvos. Tai buvo itin prasmingas kūrybinis projektas, vertinga patirtis matyti, kaip dirba tokio rango žmonės, dargi ne tik matyti, bet ir dirbti drauge.

Išvyka į Kauną – man vėlgi vertinga kūrybinė patirtis, tai naujovė leidusi patirti, kaip dirbti su visai nepažįstamais žmonėmis, ir įrodžiusi, kad tikrai galima ir per tokį trumpą laiką sukurti ką nors labai gražaus, nuoširdžiai atsidavus bendradarbiaujant, ieškant ir atrandant drauge.