Kadras iš filmo „Putino liudininkai“. Kandidatas į prezidentus V. Putinas Sankt Peterburge sutinka savo buvusią mokytoją. IMDB.com nuotrauka.

Praėjusią savaitę prasidėjęs „Kino pavasaris“ žiūrovams siūlo įvairiapusišką, turtingą ir gerai apgalvotą programą. Likus savaitei iki „Kino pavasario“ pabaigos, „Bernardinai.lt“ dalinasi festivalio įspūdžiais, kurie nepastebimai traukia į filmų iš Rytų pusę. Pasakojame apie „Putino liudininkus“, „Vagiliautojus“, „Degantį“, „Neliesk manęs“ ir „Tris veidus“.

Vitalijus Manskis „Putino liudininkai“ (angl. Putin’s Witnesses)

Perskaičius frazę filmo aprašymuose, kad V. Manskis atseka Vladimiro Putino atėjimą į Rusijos Federacijos prezidento postą, galima būtų sunerimti. Pasaulyje sukurta daugybė dokumentinių filmų apie šį istorinį laikotarpį. Ką naujo galėtų pasakyti dar vienas filmas šia tema? Tačiau taip gali pasirodyti tik tiems, kurie nežino V. Manskio gyvenimo istorijos. Režisierius sekė V. Putino karjerą nuo pat pradžių – atsistatydinus B. Jelcinui ir V. Putinui tapus laikinuoju prezidentu, o vėliau ir per visą rinkimų kampaniją. Tam turėjo labai aiškią priežastį – valstybinėje televizijoje vadovavo dokumentikos skyriui. Turėdamas tokią artimą prieigą prie prezidento, V. Manskis prikaupė daugybę įdomių kadrų. Po beveik dvidešimties metų nusprendė jais pasidalinti.

Filmas išskirtinis tuo, kad sukuria betarpišką žvilgsnį į garsių politikų gyvenimą: kai kada sunku suvokti, kad vaizdai, kuriuos matome, iš tiesų yra tikri. Vienas iš įspūdingiausių – V. Putinas susidomėjusiam V. Manskiui net du kartus pasakoja, kodėl nusprendė Rusijos himną pakeisti senuoju SSRS himnu. Antrąjį kartą pasikviečia jį asmeniškai į savo kabinetą tarsi norėdamas patikslinti ankstesnę savo poziciją.

Esame pripratę prie medijuotų šių žmonių vaizdų: ar tai būtų surežisuotos V. Putino nuotraukos, surežisuotos spaudos konferencijos, įprasti vaizdai tarptautiniuose susitikimuose. Tačiau V. Manskis užfiksavo jį kitaip – pačioje visą persmelkiančio režimo pradžioje. Gimstantį.

Filmo anonsas:

Hirokazu Kore-eda „Vagiliautojai“ (angl. Shoplifters)

Tokijas. Šalta. Vyresnio amžiaus vyriškis ir maždaug dešimties metų berniukas grįžta iš eilinės medžioklės – parduotuvių lentynose jiems vėl pavyko nugvelbti taip patinkančių makaronų. Pasigardžiuodami valgo mėgstamus maltinukus. Netoli namų jų dėmesį patraukia šaltyje balkone stovinti penkerių metų mergaitė. Jie su ja pasidalina maltinukais. Mergaitė atrodo išalkusi. Jos tėvų aplink nematyti. Pagailėję mergaitės, jie parsiveda ją namo – į apšnerkštą, ankštą namelį, kuriame laukia dar trys žmonės. Galiausiai mergaitė – Yuri – tampa šeimos dalimi.

Šių metų Kanų kino festivalio „Auksinės palmės šakelės“ laimėtojas kai kuriems gali pasirodyti šiek tiek konvencinis, per daug paprastas, gal net blyškus. H. Kore-eda renkasi panašias temas jau daugelį metų – šeimos santykius ir artumo (ne)buvimą. Nagrinėjant tokias temas labai lengva tapti perdėtai sentimentaliam ir verksmingam, tačiau H. Kore-eda taikliai parodo sunkiai nusakomą šeimos tarpusavio santykių švelnumą, nuoširdų jautrumą ir nuolat klausia – ar šeima yra ta, kurioje gimsti, o galbūt ta, kurią pasirenki?

H. Kore-eda taip pat subtiliai paliečia ir politinę padėtį – jo filmų pagrindiniais veikėjais tampa skurdžiai pačioje Japonijos sostinėje gyvenantys žmonės. Ir nors šiuolaikiniame kine populiaru pasakoti pamirštų ir marginalizuotų žmonių istorijas, tačiau retas tai daro taip talentingai ir jautriai kaip šis japonų režisierius.

Filmo anonsas:

Lee Chang–dong „Degantis“ (angl. Burning)

Du pagrindiniai filmo veikėjai sėdi aptriušusiame restoranėlyje. Mergina mokosi pantomimos, todėl vaikinui parodo kelis judesius taip, lyg valgytų mandariną. Galiausiai sako: „Tau juk nereikia galvoti, kad mandarinas čia yra, tiesiog reikia pamiršti, kad jo nėra.“ Galiausiai visas filmas sukasi aplink tikrovės ir fikcijos priešpriešą. O jei tiksliau – tarp tos priešpriešos, kai abi plotmės vis maišosi, tampa viena nuo kitos sunkiai atskiriamos. Tiek žiūrovams, tiek veikėjams.

Toje tarpinėje būsenoje gana aiškiai atsiskleidžia dabartinė Pietų Korėjos tikrovė (arba bent tokia situacija, kokią mato režisierius). Politinė filmo tema: vienos iš labiausiai išsivysčiusių šalių pasaulyje nelygybė. Vieni turtus paveldi, o kiti – nelabai geba išlipti iš skolų ir net gavę išsilavinimą nepakyla į aukštesnį socialinį sluoksnį. Režisierius šiuos du pasaulius sujungia naratyvu, tačiau beveik kiekvieną kartą atsieja vaizdais. Būdami vienoje erdvėje, jie gyvena visiškai kitose tikrovėse.

Filmo anonsas: 

Adina Pintilie „Neliesk manęs“ (angl. Touch me not)

Vienoje filmo scenoje vaizduojami savotiški terapiniai seansai, kuriuose dalyvauja gydyklos pacientai. Žmonės suporuojami, beveik kiekvienas jų turi aiškių fizinių „trūkumų“. Vadinasi, ir sudėtingą santykį su savo kūniškumu. Vienas iš jų – Tómas – anksti netekęs plaukų, patyręs patyčių mokykloje dėl to, kad buvo „keistuolis“, o kitas – Christianas, sergantis stuburo raumenų atrofija.

A. Pintilie kamera mėgsta ilgiau nei įprasta stebėti savo objektus. Vienoje iš scenų veikėjai turi liesti vienas kito veidą, o po to kalbėtis apie tai, ką jautė. Tómas prisipažįsta, kad liesdamas Christiano veidą nesijautė jaukiai – buvo nemalonu ten, kur šalia lūpų buvo susikaupusios seilės. Žiūrovui nemalonu taip pat – A. Pintilie iš tiesų ilgai susitelkia į Christiano dantis, pro burnos kraštelius tekančias seiles. Galiausiai pats Christianas sako, kad nemalonumas, pasišlykštėjimas nėra nei geras, nei blogas dalykas. Tiesiog mes nesame pratę. Matyt, būtent lytėjimas pakeičia santykį su tuo, kas mums bjauru. Tiesioginė patirtis, prisilietimas, artumas, o ne idėja, kad „visi žmonės yra savaip gražūs“.

Filmas nėra tolygus. Dažnai kalba vaizdais, o tada šiek tiek mėgėjiškai įsiterpia pačios režisierės pasakojimai, psichoanalitiniai išvedžiojimai. Kai taip staigiai stiprius vaizdus pakeičia kiek girdėti ir banaloki žodžiai, ima atrodyti, kad pačiai režisierei nebuvo visiškai aiški jos judėjimo kryptis. Arba po tokiu sprendimu slepiasi logika, kurią labai sunku suprasti. Filmas išties yra kontroversiškas, tačiau keliantis svarbius ir įtaigius klausimus. 

Kadras iš filmo „Neliesk manęs“. IMDB.com nuotrauka.

Jafaras Panahi „Trys veidai“ (angl. 3 Faces)

2007-iaisiais J. Panahi viename interviu, kalbėdamas apie filmą „Nuošalė“ (angl. Offside), sakė: „Ką gi, nusprendžiau, kad nuo šiol kursiu tik gerus filmus, netgi jeigu tai užtruktų trejus metus, tiesiog labai noriu geros režisieriaus karjeros.“

Šis interviu vyko tuomet, kai J. Panahis dar galėjo laisvai bendrauti su žurnalistais. 2010 metais J. Panahi buvo nuteistas: nuspręsta jam nebeleisti kurti filmų ir laikyti namų arešto sąlygomis. Šis įvykis, atrodytų, turėjo paveikti režisieriaus karjerą katastrofiškai, tačiau, stebėtina, turėjo transformuojančią galią. Daugelis J. Panahio filmų prieš jo suėmimą kalbėjo apie moters padėtį Irane. Filmų centre – moteris, norinti ir galinti turėti poziciją. J. Panahis visuomet subtiliai mokėdavo slėpti Irano režimo kritiką, tačiau kai kur ji pratrūkdavo visu gražumu. Pavyzdžiui, „Nuošalėje“ – į dokumentinį filmą panašioje vaidybinėje juostoje – pagrindinė veikėja tiesiog trokšta pamatyti futbolo rungtynes, o tai – draudžiamas užsiėmimas moterims taip saugant jų moralę. Juk vyrai stadionuose keikiasi.

Po suėmimo J. Panahis nenustojo kurti filmų. Pirmasis, pasirodęs po suėmimo, „Tai nėra filmas“ (angl. This is not a film, 2011 m.) susitelkia į J. Panahį kaip kūrėją – vaikščiodamas po savo butą jis įsivaizduoja, kaip kurtų filmą, jei galėtų tai padaryti. Po kelerių metų pasirodęs „Taksi“ (angl. Taxi, 2015 m.) seka režisierių, važinėjantį po Teheraną taksi automobilyje. Ir nors kamera nepalieka automobilio klaustrofobiškos erdvės – atveria visą Teherano ir Irano pasaulį. Savotiška metafora pačiai J. Panahio padėčiai – klaustrofobiška aplinka kūrybai gali būti pražūtinga, gali ir išlaisvinti.

„3 veidai“ sunkiai paaiškinamu būdu (režisierius vis dar laikomas namų arešto sąlygomis) iškeliauja į platesnes erdves ir vėl simboliškai grįžta prie ankstesnės režisieriaus temos – moters padėties. Kartu su garsia Irano aktore ponas Panahis keliauja į nuo sostinės nutolusį kaimelį, kad surastų merginą, norinčią tapti aktore. Tėvai jai to neleidžia padaryti, todėl ji nusprendžia imtis radikaliausių priemonių ir kreiptis į J. Panahį ir aktorę ponią Jafari. Šio Irano režisieriaus gebėjimas žmogaus nelaisvę parodyti paprastuose dalykuose – stebinantis.

Filmo anonsas: