Scena iš choreogr. Marlene Monteiro Freitas spektaklio „Iš dramblio kaulo ir mėsos – skulptūros irgi kenčia“. Pierre'o Planchenault nuotrauka
Scena iš choreogr. Marlene Monteiro Freitas spektaklio „Iš dramblio kaulo ir mėsos – skulptūros irgi kenčia“. Pierre'o Planchenault nuotrauka

Balandžio 29-ąją prasidės 23-iasis tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“. Dvi savaites penkiuose Lietuvos miestuose truksiantį renginį atidarys išskirtinių šiuolaikinio šokio žvaigždžių iš Žaliojo Kyšulio ir Graikijos darbai.

Kūrėja ne iš šio pasaulio

Vienu šio festivalio perlų vadinama iš Žaliojo Kyšulio kilusi kūrėja, daugybę prestižinių apdovanojimų susižėrusi Marlene Monteiro Freitas. Ji studijavo šokį P.A.R.T.S. Briuselyje ir „Escola Superior de Dança“ bei „Fundação Calouste Gulbenkian“ Lisabonoje. Žaliajame Kyšulyje įkūrė šokio trupę „Compass“. 2017 m. Portugalijos autorių draugija Marlene skyrė „Jaguar“ prizą už geriausią choreografiją. Tais pačiais metais Žaliojo Kyšulio vyriausybė pagerbė ją už kultūros laimėjimus, o 2018 m. Venecijos bienalėje kūrėja pelnė šokio „Sidabrinį liūtą“. 

Marlene šokio profesionalų vadinama kūrėja ne iš šio pasaulio. Jos kūriniai pasižymi unikalia choreografija ir judesio kalba, beveik visuose spektakliuose ji pati ir šoka. Būtent jos spektakliu „Iš dramblio kaulo ir mėsos – skulptūros irgi kenčia“ gegužės 2-ąją Vilniuje prasidės „Naujasis Baltijos šokis'19“. 

Kūrėjos į Lietuvą atvežamas darbas siejasi su Ovidijaus „Metamorfozių“ Pigmalijono istorija, kuri yra tarsi daina apie viltį prisikėlime, bei Alaino Resnais ir Chriso Markerio kūriniu „Statulos irgi miršta“. Šiame spektaklyje kūnai-statulos „kenčia nuo prisiminimų“: vikrus vaidinantis kūnas virsta ir simptominiu tvariniu, tarsi gestai taptų atmintinais ir intensyviais. Statulos čia – galima ramybės metafora, kamuoliai – judėjimo, o kryžminimas gali būti žmonių transformavimosi į statulas metafora, atitinkantis įsišaknijimą veiksmo vietoje. Suakmenėjimas tampa neįprasta ir itin priešinga kamuoliuko idėjai judesio metamorfoze. Šis spektaklis – sustingusių statulų kamuolys. 

Scena iš choreogr. Euripidžio Laskaridžio spektaklio „Titanai“. Elinos Giounanli nuotrauka
Scena iš choreogr. Euripidžio Laskaridžio spektaklio „Titanai“. Juliano Mommerto nuotrauka

Jo spektakliuose „gyvena“ keistos būtybės

Gegužės 3 ir 4 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre šokio gerbėjai išvys vienu keisčiausių ir teatrališkiausių šiųmečio festivalio spektaklių vadinamą graikų režisieriaus ir choreografo Euripidžio Laskaridžio darbą „Titanai“.

Lyderiaujančioje dramos mokykloje Atėnuose jismokėsi vaidybos, Bruklino koledže Niujorke – režisūros. Karjerą pradėjęs kaip atlikėjas su pasaulinio garso režisieriais Dimitriu Papaioannou ir Robertu Wilsonu, E. Laskaridis sukūrė unikalų scenos pasaulį, kuriame gyvena keistos būtybės.

„Titanai“ – 60 minučių spektaklis dviem. Kaip ir ankstesniame savo darbe „Reliktas“, taip ir šiame per pajuokos ir transformacijos sampratas E. Laskaridis tiria žmogaus ištvermę susiduriant su nežinomybe. 

Nuo pat pradžios, dar prieš graikų Olimpo dievus, visatą valdė titanai. Jie yra vienos ankstyviausių žmogaus vaizduotės sukurtų būtybių. Kodėl grįžtama taip toli atgal? Pabandyti suprasti, kodėl darome tai, ką darome. Ko mums išties reikia? Esame linkę tikėti ir siekti apibrėžtų idealų – tiek savęs pačių, tiek aplinkinio pasaulio. Koks skirtumas tarp idealo ir tikrumo? Žmogiškas silpnumas? Kuklus mūsų mirtingumo ir žmonių, kaip rūšies, ribų priminimas? Kad ir koks būtų atsakymas, „Titanai“ aukština kiekvieną nesėkmingą bandymą – asmenišką ar bendrą – įkūnyti nepriekaištingą archetipą, nepažeistą save, tyrąjį pasaulį. 

Scena iš choreogr. Christos Papadopoulos spektaklio „Opus“. Patroklo Skafido nuotrauka
Scena iš choreogr. Christos Papadopoulos spektaklio „Opus“. Patroklo Skafido nuotrauka

Klasikinės muzikos ir preciziško atlikimo gerbėjams 

Dar vienas svečias iš Graikijos – Christos Papadopoulos – savo spektakliu „Opus“ gegužės 12 d. uždarys šiųmetį „Naująjį Baltijos šokį“.

Jis baigė Naujojo šokio plėtros mokyklą Amsterdamo menų mokykloje Nyderlanduose ir Graikijos nacionalinio teatro Dramos mokyklą.Buvo choreografų komandos, atsakingos už Europos žaidynių atidarymo ceremoniją 2015 m. Baku ir Atėnų olimpinių žaidynių atidarymo ir baigimo ceremonijas 2004 m., narys. Kaip ir E. Laskaridis, dirbo su pasaulinio garso režisieriumi Dimitriu Papaioannou.

Šokio spektaklis „Opus“ paremtas klasikine muzika. Ji dažnai išreiškia „aukštesnio lygio“ muzikinės kompozicijos formą (opusą), kuriai būdinga griežta struktūra ir meninis sudėtingumas. Šis spektaklis savo tema siekia išnagrinėti šią struktūrą ir ją vizualiai pristatyti scenoje. Pagrindinis tikslas – ištirti instrumentinės muzikos centrines normas ir jų taikymą visiškai kitokioje meno formoje – šokyje. Kūnas virsta vizualia muzikos instrumento versija, o muzikinė partitūra – fizine, diktuojančia choreografija. Šis spektaklis – bandymas ištirti mūsų automatinę reakciją išgirdus muziką.

„Naujojo Baltijos šokio“ informacija