Pasaulio Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenė, Lietuvoje vienijanti 250 narių, šiemet švenčia 51-uosius savo gyvavimo metus. Tai krikščionių pasauliečių bendruomenė, kurios nariai gyvena remdamiesi ignaciškuoju dvasingumu. Ta proga kviečiame susipažinti su bendruomenės istorija, kurios ištakos siekia XVI amžių.

Marijos sodalicijos – krikščioniškojo gyvenimo ištakos

Marijos sodalicijų (lot. sodalicium – bičiulystė) – Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenės pirmtakių – atsiradimo pradžia laikomi 1563 metai, kai belgų jėzuitas Jeanas Leunisas pakviečia Romos kolegijos studentus rinktis, kad drauge galėtų dvasiškai tobulėti. Jau tada siekiama suvienyti visus gyvenimo lygmenis: akademines studijas ir krikščionišką tikėjimą. Mintis pasivadinti Marijos sodalicijomis kyla dėl Apreiškimo Marijai koplyčios, buvusios Romos kolegijoje, freskos. Šie pasauliečiai, Marijos sodalicijų nariai, gyvenantys intensyvų dvasinį gyvenimą ir aktyviai apaštalaujantys, tampa pagrindiniais jėzuitų veiklos bendradarbiais ir prisideda prie Bažnyčios atsinaujinimo po Tridento susirinkimo (1545–1563). Beje, vos po 10 metų, 1573-iaisiais, pirmoji Marijos sodalicija įsikuria ir Vilniaus kolegijoje.

1584 metų bule Omnipotentis Dei popiežius Grigalius XIII pirmajai Romos kolegijos sodalicijai suteikia teisę vadovauti visoms kitoms (Prima primaria). Pirmajai pasauliečių institucijai Bažnyčioje suteikiama savivaldos teisė. Teisiniu požiūriu ji pavaldi Jėzuitų draugijos generaliniam vyresniajam.

1587 metais Jėzuitų draugijos generalinis vyresnysis Claudio Aquaviva patvirtina Bendrąsias taisykles, skirtas norintiesiems gyventi pagal Marijos sodalicijų gyvenimo būdą. Šiomis taisyklėmis, galiojusiomis beveik tris šimtmečius, siekiama skatinti dvasinę Marijos sodalicijų vienybę ir autentiškumą.

1587 metais popiežius Sikstas V, atsiliepdamas į Jėzaus draugijos prašymą, išleidžia bulę Superna Dispositione, kuria pirmajai sodalicijai suteikiama teisė burti į grupeles ir tuos, kurie nėra jėzuitų kolegijų mokiniai. Įdomu yra tai, kad jau ankstyvaisiais Jėzaus draugijos gyvavimo laikais jėzuitai ir pasauliečiai – sodalicijų nariai – dažnai dirba drauge.

Tačiau XVII amžiuje sodalicijų dvasinis gyvenimas pamažu pradeda menkti. 1748 metais popiežius Benediktas XIV išleidžia bulę Praeclaris Romanorum, kuria bando atgaivinti sodalicijų dvasią. Bule suteikiamos tam tikros dvasinės privilegijos sodalicijų nariams, bet jos, regis, turi priešingą poveikį. Tuo metu Jėzaus draugija tampa politinių intrigų auka ir turi kovoti dėl savo pačios išlikimo.

Audrės Srėbalienės nuotrauka

Tolstama nuo šaknų

1773 metais popiežius Klemensas XIV uždraudžia Jėzaus draugijos veiklą. Iš pradžių šis draudimas taikomas ir Marijos sodalicijoms, bet po kelių mėnesių jų veikla atkuriama. Už sodalicijų veiklą nuo šiol yra atsakingi vietos vyskupai. Toks sprendimas lemia žaibišką sodalicijų narių skaičiaus augimą: iki 1948 metų grupių skaičius išauga nuo 2 500 iki 80 000. Tokio narių skaičiaus didėjimo pasekmė – slopstanti aistra ir sumenkęs dvasinis gyvenimas. Marijos sodalicijos tampa masiniu pamaldžiu judėjimu, visiškai nutolusiu nuo šv. Ignaco Lojolos ir Jeano Leuniso minties – įsišaknyti ignaciškame dvasingume, suvienyti bendruomeninį dvasinį gyvenimą ir apaštalinę veiklą.

Cathopic.com nuotrauka

Atsinaujinimo pradžia

1922 metais pamažu prasideda atsinaujinimo procesas. Jėzuitų draugijos generalinis vyresnysis Wlodimiras Ledochowskis sušaukia jėzuitų, dirbančių su Marijos sodalicijomis, susitikimą. 40 jėzuitų iš 19 šalių (maždaug 5 proc. visų Marijos sodalicijų grupių) svarsto, kaip atgaivinti pirminę dvasią. Pirmą kartą įsteigiamas centrinis sekretoriatas jėzuitų ir Marijos sodalicijų veikloms koordinuoti.

Popiežius Pijus XII su dideliu susidomėjimu stebi, kaip dirba centrinis sekretoriatas, ir visais būdais bando prisidėti prie Marijos sodalicijų atnaujinimo. 1948 metais popiežius Pijus XII išleidžia apaštališkąją konstituciją Bis Saeculari, kurioje pabrėžia pirminę ignaciškąją Marijos sodalicijų tapatybę. Jis išreiškia savo paramą sodalicijoms, džiaugiasi jų tarnyste Bažnyčioje, kviečia jas atsinaujinti pokario metu ir grįžti prie savo šaknų – šv. Ignaco dvasinių pratybų. Pasauliečiai yra kviečiami tarnauti Bažnyčiai įvairiose kultūrose visame pasaulyje. Taip pamažu sukuriamas pasauliečių apaštalavimo pagrindas. Šis dokumentas duoda stiprų postūmį atnaujinti Marijos sodalicijas.

1950 metais 71 jėzuitas iš 40 šalių atsiliepia į Jėzuitų draugijos generalinio vyresniojo Paulo Jansseno kvietimą ir susitinka Romoje – tai jų atsakas į popiežiaus apaštališkąją konstituciją Bis Saeculari.

1951 metais Romoje įvyksta pirmasis pasaulinis pasauliečių apaštalavimo kongresas, kuriame dalyvauja 40 delegatų iš 16 šalių. Svarstoma mintis įkurti Pasaulinę federaciją. 1952 metais įvyksta Eucharistinis kongresas Barselonoje, kur toliau plėtojama Pasaulinės federacijos idėja. Romos centrinio sekretoriato paprašoma parengti statutus, siekiant palaikyti tarptautinius ryšius tarp atskirų Marijos sodalicijų grupių. 1953 metais Šventasis Sostas patvirtina Pasaulinę Marijos sodalicijų federaciją.

1954 metais Romoje susirenka pirmoji Pasaulinės federacijos asamblėja, per kurią patys pasauliečiai inicijuoja atsinaujinimo procesą, išsirenka pirmąją Pasaulio vykdomąją tarybą. Marijos sodalicijos skirtingose šalyse su dideliu entuziazmu iš naujo ima atrasti savo dvasingumo šaknis.

Pradedama kalbėti apie tai, kad 1910 metais peržiūrėtos Bendrosios taisyklės labiau pritaikytos dvasinio luomo atstovams, o ne to laikmečio pasauliečiams. Jomis skatinamas praktikas kai kurie pasauliečiai nuoširdžiai atlikdavo keletą mėnesių, o tada dažniausiai liaudavosi dėl kasdienių darbų gausos. Nuostata, kad reikia ir kartu melstis, ir dirbti, ir leisti laiką ilgainiui buvo neįgyvendinama, nes pabaigę studijas studentai išvykdavo į vietas, kur nebuvo Marijos sodalicijų. O jei ir buvo, kunigai baimindavosi, kad nariai bus atitraukiami nuo įsipareigojimų parapijose, todėl priešindavosi sodalicijų veiklai. Taip pat kilo sunkumų dėl sąvokos „taisyklės“. Lotyniškosios teisės kultūrose ši sąvoka buvo suprantama kaip idealo siekiamybė, tai, kas siektina, nors tik iš dalies pasiekiama. Tačiau anglosaksų tradicijoje daugelis sąvoką „taisyklė“ suvokė kaip nuostatą, kurios reikia laikytis pažodžiui, o jos nesilaikant nariai buvo išmetami iš draugijos. Tai nuvildavo tuos, kurie matė, kad nėra pajėgūs šių taisyklių laikytis.

1959 metais Niuarke (JAV) ieškoma naujų atsinaujinimo būdų, siekiant reaguoti į tuometinę tikrovę. Pradedami formuluoti Bendrieji principai. Tiek jėzuitas Louisas Paulussenas, vadovavęs centriniam sekretoriatui, tiek Jėzuitų draugijos generalinis vyresnysis Paulas Janssenas suprato, kad kanoniškai tik Jėzuitų draugijos generalinis vyresnysis turėtų teisę išleisti naujas taisykles. Bet t. Janssenas palaikė Marijos sodalicijų pastangas tapti autonomiška institucija.

Grįžti prie šaknų – tai peržiūrėti šaknis, jas atrasti iš naujo ir prisitaikyti prie esamos tikrovės. Pirmasis iššūkis, kilęs Marijos sodalicijoms – naujai pažvelgti į dvasines pratybas. 6-ajame XX amžiaus dešimtmetyje JAV pirmą kartą pasauliečiams vedamos pirmosios 8 dienų, o vėliau ir 30 dienų, dvasinės pratybos, susilaukusios didelės sėkmės. Pamažu ir kituose žemynuose rekolekcijos siūlomos pasauliečiams.

1964 metais Bombėjuje (Indija) jau pristatomi Bendrieji principai. Pamažu kalbama apie tai, kad reikia keisti Marijos sodalicijų pavadinimą, bet dalis bendruomeniškių tam dar priešinasi. Atsinaujinimas vyksta ir visuotinėje Bažnyčioje: 1962-aisiais prasideda Vatikano II susirinkimas. Taigi tenka palaukti, kad Bendrieji principai būtų suderinti su Vatikano II susirinkimo išvadomis.

Jėzaus Draugijos emblema

Nauja tapatybė ir misija

1967-ųjų Pasaulinė asamblėja Romoje žymi naują bendruomenės gyvavimo etapą. 140 delegatų iš 38 šalių pristatyti nauji Bendrieji principai, pakeitę 1910 metų redakcijos Bendrąsias taisykles. Vis dar reikėjo daugybės pakeitimų: dėl kiekvieno sakinio balsuojama atskirai, kad būtų vienbalsiai sutariama dėl viso teksto, reiškusio naują pradžią. Galiausiai, įkvėpta Viešpaties Dvasios, naujai atradusi ignaciškojo dvasingumo šaknis ir veikiama Vatikano II susirinkimo dvasios, pirmą kartą savo istorijoje pasauliečių asamblėja savarankiškai parengė ir patvirtino Bendruosius principus. Tuometinis Jėzuitų draugijos generalinis vyresnysis Jeanas-Baptiste’as Janssensas atsisako savo, kaip generalinio jėzuitų vyresniojo, galios priimti sprendimus ir suteikia teisę juos priimti pasauliečių institucijai.

Pirmoje Bendrųjų principų dalyje apibūdinamas gyvenimo būdas: dvasingumas, bendrystė, vienybė su Bažnyčia, tarnystė dėl teisingumo ir taikos, įkvėpimas, kylantis iš Šventojo Rašto apie vargšą ir nuolankų Kristų, vienijimasis su Švč. Mergele Marija. Antroje dalyje konkrečiau aprašomi gyvenimo būdo ramsčiai: dvasingumas, misija ir bendruomeniškumas

Po baigiamojo balsavimo naujieji Bendrieji principai atnešami ant altoriaus – tai primena Marijos sodalicijų gyvenimo būdo užantspaudavimą prieš daugelį metų. 1968 metų kovo 25 dieną, Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai dieną, popiežius Paulius VI patvirtina Bendruosius principus trejų metų pereinamajam laikotarpiui. Galutinai jie patvirtinami 1971 metais.

1967 metų asamblėja nusprendžia pakeisti ir pavadinimą. Marijos sodalicijos tampa Krikščioniškojo gyvenimo bendruomene. Bendruomenės senbuvė Maria Magdalena Palencia Gomez iš Meksikos prisimena, kad t. Arrupe SJ, tuometinis Jėzuitų draugijos generalinis vyresnysis, per vieną susitikimą 1981 metais kalbėjęs apie tai, kad Viešpats pakvietė Marijos sodalicijas pakeisti tapatybę į naują buvimo būdą. Jos, kaip ir Abraomas, atsakė dosniai, atsisakydamos savo saugumo, netgi priimdamos „mirtį“, kurią reiškė pavadinimo keitimas. Taip, kaip ir Abraomui, Viešpats joms davė naują – Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenės – vardą, reiškiantį misiją, į kurią jos yra kviečiamos.

Parengė Rasa Darbutaitė