Aktoriai Jovita Jankelaitytė (Chaja) ir Mantas Zemleckas (Kitelis) rež. Gintaro Varno spektaklyje „Getas“. Donato Stankevičiaus nuotrauka

Šiek tiek paradoksaliai pastarąjį pusantro mėnesio gana dažnai važinėjau į Kauną žiūrėti šio miesto teatrų spektaklių, pretendavusių „Fortūnų“ apdovanojimams; buvau viena iš penkių vertinimo komisijos narių. „Fortūnos“ – Kauno profesionalaus teatro apdovanojimai už geriausius sezono teatro darbus – įteiktos kovo 25-ąją.

Apdovanojimų sąrašo nepateiksiu, nes šis tekstas nėra darbo ataskaita. Tai mano subjektyvus komentaras apie Kauno teatro sceną.

Į komisijos darbą, greta teatrologių Rūtos Mažeikienės, Jurgitos Staniškytės, Deimantės Dementavičiūtės-Stankuvienės ir architekto Lino Tuleikio, buvau įtraukta kaip muzikologė, taigi mano sritis – muzikinis teatras. Tačiau neatsisakiau malonios pareigos apsilankyti ir dramos spektakliuose, nors ir ne tiek daug mačiau, kiek galėčiau gyvendama tame pačiame mieste. Vis dėlto net ir fragmentiški įspūdžiai sugulė į tam tikras tendencijas, iš kurių pagrindinė susiveda į paprastą frazę, kad Kaunas yra kontrastų miestas.

Galbūt jei su tokiu pat intensyvumu būčiau lankiusi įvairius sezono spektaklius Vilniuje, parašyčiau tą patį šūkį apie sostinės sceną. Vis dėlto Kaune juntama didesnė poliarizacija tarp naujesnio požiūrio ar eksperimentinio teatro ir konservatyvaus žvilgsnio, tam tikro „andergraundo“ ir komerciškumo.

Kad ir spektaklis „Getas“, Gintaro Varno režisuotas Nacionaliniame Kauno dramos teatre (ir pelnęs „Fortūnos“ statulėles spektaklio kūrybinei grupei bei pagrindinių vaidmenų atlikėjams Jovitai Jankelaitytei ir Mantui Zemleckui). Kaip spektaklį apibūdino kolegos, tai – „dramblys“, kurio nepastebėti neįmanoma.

Ir iš tiesų Kaune pastatytas spektaklis apie Vilniaus getą, žydų ir lietuvių santykius karo metais žiūrovų nepalieka abejingų, nepriklausomai nuo to, ar publika pritaria gana nepatogiai spektaklio žinutei. Kad ir kaip vertintum menines priemones, akivaizdu, jos yra stiprios. Tarp tų priemonių – ir Anatolijaus Šenderovo muzika, kuri kompozitoriui mirus įgauna dvasinio testamento reikšmę. Muzikinis skambesys – su girtu įkarščiu traukiamos liaudies dainos – ironiškai apibūdina ir baltaraiščius... Taigi „Getas“ – vienas teatrinis polis.

Scena iš operetės „Silva“ (rež. Rūta Bunikytė, choreogr. Inga Briazkalovaitė). Solistė Marija Arutiunova. Martyno Aleksos nuotrauka

Ir vėlgi kontrastas tame pačiame teatre – Imre Kálmáno operetė „Silva“ (nors tai jau nebe 2018, bet 2019 m. pastatymas). Beveik klasikinė traktuotė (kas kad veiksmas nukeltas keletu dešimtmečių), jokių sudėtingų koncepcijų, bet viskas skoninga, savo vietoje, dainuojama be radijo mikrofonų...

Kitas polis – Kauno valstybiniame lėlių teatre matytas spektaklis „Kudlius ir miško broliai“. Diametrali priešingybė „Getui“, net keista, kad to paties miesto ir net tos pačios Laisvės alėjos erdvėje gali sutilpti tokie vertybiškai priešingi spektakliai. „Kudlius...“ – klišių rinkinys apie miško brolius ir žiaurius pokario laikus, bandant pasakojimą pritaikyti jaunajam žiūrovui. Bet turiu paliudyti, kad jaunasis žiūrovas to pasakojimo neperskaito be reikšmingesnės vertėjų (tėvų) pagalbos.

Tačiau ir vėl kitas polis tame pat teatre: subtilusis spektaklis „Užburtas kalnas“ (pelnęs „Fortūnos“ statulėlę kūrybinei grupei) ir išradingasis „Alio alio, žeme!“ („Fortūnos“ diplomas).

Williamo Shakespeare‘o „Otelas“ vaidinamas vieno iš Kauno miegamųjų rajonų buto salione su tarybine sekcija ir kitokia natūralia tikro nenaujo gyvenamo būsto butaforija („Teatrono“ pastatymas, režisierius Gildas Aleksa, apdovanotas „Fortūnos“ statulėle; scenografas ir šviesų dailininkas Aistis Lansbergas, pelnęs „Fortūnos“ diplomą).

Veikėjai autentiški: Otelas (Karolis Kasperavičius), Dezdemona (Milda Naudžiūnaitė), Jagas (Matas Dirginčius) ir Emilija (Milda Jonaitytė), tekstas – originalus, bet aplinka iš mūsų dienų paprastų žmonių gyvenimo; iš tų, kuriuos matome kasdien ir kuriuos su pasimėgavimu rodo komercinės TV įvairiose „gelbėtojų“ laidose. Išties paveikus kontrastas tarp taurių Shakespeare’o rimų ir nepagrąžintos kitos Lietuvos realybės. O kartu įrodoma banali tiesa, kad Shakespeare’as universalus ir, kita vertus, kad anoniminiuose butuose šalia mūsų (arba ir mūsų namuose) vyksta visai ne mažos tragedijos.

Ir visiškai kitokio lygio nepagrąžintos realybės, tik ne lietuviškos, bet XIX a. pabaigos britiškosios, variantas – miuziklas „Džekilas ir Haidas“ Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Čia irgi scenoje – komercinių TV veikėjai: bet jau iš filmų ar serialų atkeliavę personažai (su istoriniais Julijos Skuratovos kostiumais ir Artūro Šimonio scenografija) bei TV projektų išgarsinti atlikėjai.

Nors negaliu nieko prikišti, jie dainuoja gerai. Tačiau pastatymas apie universalias korumpuotos visuomenės blogybes neišvengia įkyrių teatrinių, o gal ir iš ekrano atkeliavusių klišių. „Kasinis“ spektaklis, kuris labiau gal tiktų būti rodomas kokioje arenoje...

Ir vėlgi kontrastas tame pačiame teatre – Imre Kálmáno operetė „Silva“ (nors tai jau nebe 2018, bet 2019 m. pastatymas). Beveik klasikinė traktuotė (kas kad veiksmas nukeltas keletu dešimtmečių), jokių sudėtingų koncepcijų, bet viskas skoninga, savo vietoje, dainuojama be radijo mikrofonų... O publikos nė kiek ne mažiau. Arba Jurgio Karnavičiaus opera „Radvila Perkūnas“ pagal Balio Sruogos libretą („Fortūnos“ statulėlė kūrybinei grupei) – prasmingas darbas, atkuriantis Valstybės teatre prieš 81 metus statytą operą (dirigentas Jonas Janulevičius, režisierius Kęstutis Jakštas, scenografas Gintaras Makarevičius).

Kaip minėjau, šis tekstas nėra visų „Fortūnos“ laureatų arba visų 2018 m. Kauno premjerų aprašymas, todėl pabaigoje pasidalinsiu dar vienu pastebėtu, nors ir neteatriniu, kontrastu: viena vertus, išrausta, remontuojama Laisvės alėja, kita vertus – jauki, nepaliesta tarpukario modernizmo respektabilumu alsuojanti V. Putvinskio gatvė (kurioje įsikūrę Kauno menininkų namai).

Kaunas vis dėlto žavus miestas!