Gedimino Šulco nuotrauka

Praėjusiais metais sostinėje, Užupyje, atidarytas Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“. Jo įkūrėjas Rolandas Valiūnas atvėrė visuomenei savo beveik dvidešimt metų pildytą privačią kolekciją.

Eksponuojamoje kolekcijoje – 7 tūkstančiai lituanistinių eksponatų, iš kurių per tūkstantį tapybos darbų, beveik pusantro tūkstančio meninės ir istorinės grafikos darbų, beveik 600 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos žemėlapių, per 360 skulptūrų. Taip pat per 2 tūkst. lituanistinių knygų ir kitų spaudinių, išleistų iki 1905 m., lituanistinės medalistikos, sidabro kalybos ir kiti istoriniai artefaktai.

Viena muziejaus sumanytojų misijų – grąžinti į Lietuvą lituanistinį paveldą, todėl, kaip teigia menotyrininkė Giedrė Jankevičiūtė, „Tartle“ rinkinyje yra kūrinių, iki šiol neturėtų valstybinėse, municipalinėse ar kitose neprivačiose kolekcijose Lietuvoje.

Į kitas kalbas neverčiamas škotų kilmės žodis „tartle“ reiškia sutrikimo jausmą, kai kažkas pasirodo labai matyta ar girdėta. „Toks jausmas neretai aplanko žiūrint į meno kūrinius“, – sako Lietuvos meno pažinimo centro direktorė Jurgita Semenauskienė. 

Pirmojoje „Tartle“ parodoje „Žvilgsnis į Lietuvos dailės istoriją nuo Užupio“, kuri bus eksponuojama iki rugsėjo lankytojai kviečiami pasižvalgyti po šalies dailės istorijos viršūnes.Čia ir garsūs dailininkų vardai – Pranciškus Smuglevičius, Petras Kalpokas, Antanas Žmuidzinavičius ir kiti – ir netikėti lietuviškos dailės aspektai – mažiau žinomi gerai žinomų autorių kūriniai. „Netikėti žvilgsniai į Lietuvą arba žvilgsniai iš Lietuvos į kitas šalis. Netikėtos pačių kūrinių arba jų autorių istorijos“, – taip inauguracinę parodą apibūdina jos kuratorė G. Jankevičiūtė. Eksponuojami XVIII a. pab.–XXI a. pr. dailės kūriniai: 47 paveikslai, 12skulptūrų,  2 raižiniai.

Ji atkreipia dėmėsį, kad iki šiol namų galerijų, išskyrus Kazio Varnelio muziejų ir keletą privačių menininkų muziejų, neturėjome. „Tartle“ šiuo požiūriu – išskirtinė vieta. „Žmonės čia atėję iš karto pajunta, kad yra šiek tiek kitokioje, nemuziejinėje aplinkoje. Vadinamoji „slenksčio baimė“ yra žymiai mažesnė, – sako ji. – Man kaip dėstytojai ypatingai smagu, kad Lietuvos dailė, kurios vertę ir grožį studentams kartais būna sunku paprastai įrodyti, čia, gerai prižiūrėtų, gerai įrengtų namų sąlygomis, ryškiai atsiskleidžia.“

Menotyrininkė pabrėžia, kad „Tarle“ kolekcija – atvira, judri, lengvai prieinama visuomenei. Kūriniai maloniai skolinami reprodukavimui, kitur vykstančioms parodoms. Pasak jos, atsidarius Lietuvos meno pažinimo centrui, lietuviškasis kultūrinis peizažas smarkiai pagyvėjo ir praturtėjo.

Prof. Giedrė Jankevičiūtė. Gedimino Šulco nuotrauka

Gedimino Šulco nuotrauka

Gedimino Šulco nuotrauka

Gedimino Šulco nuotrauka

„Tartle“ aplankyti galima nedidelėmis grupėmis (10-15 žmonių) su profesionaliu gidu-menotyrininku iš anksto užsiregistravus. Išgirdę darbų istorijas iš muziejaus lankytojai išeina su kitokiomis emocijomis ir žiniomis tiek apie Lietuvos dailę, tiek apie Lietuvos istoriją, įsitikinusi „Tartle“ direktorė.

Kitaip nei kituose šalies muziejuose, Lietuvos meno pažinimo centre „Tartle“ galima aplankyti kūrinių saugyklas. „Dažnai lankytojai nustemba, nes neturi jokio supratimo, kaip meno kūriniai saugomi, eksponuojami, kabinami, tvarkomi, prižiūrimi“, – pasakoja J. Semenauskienė.

Iki birželio mėnesio ekskursijos Lietuvos meno pažinimo centre „Tartle“ tūkstančiui lankytojų – nemokamos. Drauge bus suteikiama galimybė prisidėti prie jaunųjų menotyrininkų tobulėjimo, paremiant Vilniaus dailės akademijos magistrantų stažuotes užsienyje. 

Jurgita Semenauskienė. Gedimino Šulco nuotrauka

Gedimino Šulco nuotrauka

Gedimino Šulco nuotrauka

Gedimino Šulco nuotrauka

Skaityti ir kitus šių autorių tekstus: Rosita Garškaitė, Gediminas Šulcas.