Literatūrologas Kęstutis Nastopka ir vertėjos Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė bei Karolina Masiulytė-Paliulienė. Vygaudo Juozaičio nuotrauka
Vygaudo Juozaičio nuotrauka

Nacionalinėje bibliotekoje pristatytas praėjusių metų pabaigoje prancūzų kalba išleistas diptikas „Les Saisons“. Leidinyje išspausdintos dvi XVIII amžiaus poemos: škotų poeto Jameso Thomsono „Metų laikai“ ir Kristijono Donelaičio „Metai“. Knygą pristatė ir apie ją pasakojo kūrinio vertėjos Karolina Masiulytė-Paliulienė, Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė bei literatūrologas habil. dr. Kęstutis Nastopka. K. Donelaičio „Metai“ išleisti 1818 metais su Liudviko Rėzos pagalba, o pirmą kartą prancūziškai K. Donelaitis prakalbo tik pernai.

Vakaras pradėtas dainų autoriaus ir atlikėjo Justino Narvido dainomis, kuriose skambėjo Donelaičio „Metų“ tekstai – „Saulelė vėl atkopdama budino svietą“, atlikta rokenrolo ritmu. Renginio metu lietuviškai ištraukas iš poemos „Metai“ lietuviškai skaitė aktorė Inga Stankaitytė, prancūziškai – K. Masiulytė-Paliulienė.

Pirmasis Kristijono Donelaičio „Metų“ vertimas Prancūzijoje išspausdintas prestižinės „Classique Garnier“ leidyklos pasaulio literatūros serijoje.

K. Nastopka pasakojo, kad du XVIII amžiaus autoriai ne veltui susitiko viename leidinyje. Tarp jų esama panašumų ne tik kūrinių pavadinimuose. Poemose skleidžiasi žmogaus ir gamtos santykių tematika. Pasak K. Nastopkos, lietuviai įpratę „Metuose“ pabrėžti socialinius žmonių santykius, tačiau K. Donelaičiui rūpėjo visas gyvasis pasaulis. Šiandien žmogaus ir aplinkos santykis darosi aktualus, verčia mus susimąstyti, nes jei neišlaikysime pusiausvyros, mūsų žemelei bus ne kas, – apie kūrinių aktualumą ekologiniame diskurse kalbėjo K. Nastopka.

Nors J. Thomsono poema į prancūzų kalbą išversta jau šeštą kartą, o K. Donelaičio – pirmą, svarbu suprasti, kad išversti K. Donelačio „Metus“ nebuvo lengva, ir tam prireikė daug darbo. „Garnier“ leidyklos vadovo profesoriaus Alain‘o Montandon‘o paklausta, ką reikėtų iš lietuvių literatūros kūrinių išversti į prancūzų kalbą, N. Vaičiulėnaitė-Kašelionienė suskubo siūlyti „Metus“.

„Sakiau, kad reikia pradėti nuo K. Donelaičio, nes jo kūriniai naikina mitą, jog lietuvių literatūra buvo vėluojanti, atsilikusi. Štai toks fenomenas jau buvo XVIII amžiuje“, – apie K. Donelaičio kūrinių svarbą pasakojo N. Vaičiulėnaitė-Kašelionienė. A. Montandonui vokiškai paskaičius „Metus“ ir įsitikinus kūrinio grožiu bei svarba, buvo nutarta versti visą poemą. Pagrindine vertėja pasirinkta K. Masiulytė-Paliulienė. Dabar ši poema jau yra išversta į 15 kalbų. Frankofonijos pasaulis pagaliau praturtintas K. Donelaičio „Metais“.

Literatūrologas Kęstutis Nastopka ir vertėja Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė. Vygaudo Juozaičio nuotrauka

Vertimo iššūkiai

Renginyje pasakota ir apie vertimo ypatybes ir sunkumus, su kuriais susidūrė vertėjos. K. Nastopka pabrėžė esminį lietuvių ir prancūzų kalbų skirtumą – skirtingas kirčiavimų sistemas, mat prancūzų kalba turi pastovų kirtį. K. Donelaičio „Metai“ parašyti metratoniniu hegzametru. Pasak profesoriaus, į prancūzų kalbą išversti tokį tekstą naudojantis hegzametru tikriausiai neįmanoma. Tačiau prancūzai turi aleksandriną – silabinės eilėdaros metrą, kurį ir buvo nuspręsta panaudoti verčiant K. Donelaičio „Metus“. Aleksandrine naudojamos 12–13 skiemenų eilutės, artimos hegzametro 13–14 skiemenų eilutėms. K. Masiulytei-Paliulienei teko ieškoti kompromisų, atsisakyti eiliavimo ir kartais palikti ilgesnes eilutes tam, kad nenukentėtų kūrinio turinys.

Pasak K. Nastopkos, K. Masiulytės-Paliulienės indėlis yra didžiulis ir svarbus. Jis mano, kad yra galimybė, jog K. Masiulytė-Paliulienė į prancūzų kalbą įtraukė naują žodį – būras. Tiesiogiai šio žodžio išversti negalima, prancūzų kalboje nėra atitikmens, tad vertėja ryžosi palikti žodį būras vertime. Profesorius pabrėžė, kad visas kūrinio vertimas nėra tik žodžio atitikmens suradimas kitoje kalboje, tai yra filologinis tyrimas.

„Pajutau, kaip Lietuva motulė nuo peties stebi mano darbą. Jaučiau labai didelę atsakomybę nepražiopsoti nė vienos detalės“, – apie vertėjo atsakomybės naštą pasakojo K. Masiulytė-Paliulienė. Vertėja teigia, kad lietuvių kalba yra labai taupi. Jai sunkiausia buvo rasti pareigūnų pavadinimų atitikmenis, tokius kaip etmonas, prancūzų kalboje. Jai labai padėjo kitų kalbų vertimai, ypač ispanų.

N. Vaičiulėnaitė-Kašelionienė teigė, kad dirbti buvo smagu, tačiau ir nelengva. Štai verčiant „Pavasario linksmybių“ eilutes Taigi nutverkim jau kiekviens savo jautį / Ir išrėdę jį kaip reik klausyt pamokykim, susidurta su klausimu, ką reiškia išrėdyti jautį. Pirma buvo manyta, kad tai reiškia jaučio išpuošimą, tačiau tiesa pasirodė kitokia.

„Išsiaiškinome, kad balandžio 23-iąją, per Šventą Jurgį, pirmą kartą iš tvarto išvedami gyvūliai. Jų neversdavo dirbti. Juos visų pirma reikėjo nuplauti. Karolina rado atitikmenį – šluostyti šiaudų gniūžte – taip būrai juos ir valė“, – pasakojo N. Vaičiulėnaitė-Kašelionienė apie konsultacijas su kaimo gyventojais.

K. Masiulytė-Paliulienė teigė, kad autorius jai artimas gerumo gyvūnams tema: „Jau prieš 200 metų K. Donelaitis skatino pagarbą ir meilę gyvūnams. Man tai yra aktualu, aš priklausau asociacijoms, kurios kovoja už gyvūnų teises. Norėčiau, kad būtų sukurtas animacinis filmas vaikams apie K. Donelaičio gyvūnus.“

Dar viena paslaptis, su kuria susidūrė vertėjos – prancūzai „Metuose“. Kūrinyje rašoma apie prancūzų gyventojus, vadinamus prancūzpalaikiais. Tačiau jokių istorinių šaltinių apie prancūzų gyventojus Mažosios Lietuvos kaimuose nėra. Kūrinyje rašoma, kad ne tik lietuvininkai užsinorėję prancūziškus sopagus vietoj vyžų ar klumpių nešioti, prancūziškais rūbais rengtis, jų maistą valgyti ar net prancūziškai kalbėti, bet ir prancūzai, pramokę lietuvių kalbos, lietuviškai pasirėdę, valgydavo lietuvišką maistą. Belieka tik spėlioti, iš kur jie buvo atvykę ir kodėl. N. Vaičiulėnaitė-Kašelionienė teigia, kad kolonistai nebuvo atstumtieji, nes apie juos taip kalbama kūrinyje: „Viežlibai elgiantis galima sugyventi.“