Rašytoja Lina Ever ir kun. Algirdas Toliatas. Algimanto Aleksandravičiaus fotografija

2017 metų rudenį rašytoja LINA EVER su kunigu ALGIRDU TOLIATU ir fotomenininku, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu ALGIMANTU ALEKSANDRAVIČIUMI leidosi į piligriminę kelionę dailininkų romantikų kadaise pamėgtu ir išgarsintu Dailininkų keliu Malerweg Saksonijos Šveicarijoje. Per penkias dienas keliautojai nuėjo 65 kilometrus, 100 tūkstančių žingsnių, kalbėdamiesi apie Dievą, žmogų ir gamtą, apie tai, kam reikalingas kelias, kaip rasti drąsos juo žengti sąmoningo gyvenimo link. Taip atsirado L. Ever knyga „Kelyje. 100 000 žingsnių su kunigu Algirdu Toliatu“ (2018 m., „Tyto alba“).

Gavėnios savaitgaliais – ištraukos iš šios knygos.

Dailininkų kelias virsta šlapiu palei upelį vingiuojančiu takeliu, kuriame skęsta ir už medžių šaknų kliūva mano ir Algirdo batai. Pagaliau mes savo kelyje, pagaliau esame tikri piligrimai, bandantys žvilgsniais ir žingsniais pajusti šį pasaulį. Sakoma, nėra tokios problemos, kuri neišsispręstų vaikštant. Juk Sokratas, Aristotelis ir kiti mąstytojai pasaulio problemas sprendė vaikštinėdami. Nyčė savo žymiuosius veikalus taip pat sukūrė vaikščiodamas. Net Kantas, niekuomet nepalikęs Karaliaučiaus ir niekur nekeliavęs, kasdien išsiruošdavo į pasivaikščiojimus.

Žingsniavimas yra pati stipriausia meditacija. Lyg ir susilieji su gamtos ritmu, tampi jos dalimi, vabaliuku, ropojančiu takeliu, lygiu su visais kitais miško gyventojais. Nebeturi nei praeities, nei ateities – vieną palikai, o iki kitos dar neatėjai, šiuo metu tiesiog esi kelyje, atsisakęs ankstesnio savęs ir dar nežinantis, kokį save sutiksiantis kelio gale.

Einame tylėdami. Viduje vis dar skamba muzika, ir pirmasis užrašų knygelėje užrašytas klausimas „Kaip Dievas gali padėti mums tapti laimingais?“ atrodo ne tik kad banalus, bet ir visai nereikalingas.

– Ribas mes patys nusistatom, – pirmasis prabyla Algirdas, mums žingsniuojant aukštyn prieš srovę. – Patys jas kuriam ir patys jas laužom. Ir gerai. Jei nelaužysim, gyvensime lyg kalėjime ir negalėsime judėti toliau. Kartais gyvenimas nustato ribas ir pamėtėja iššūkių arba pristato tvorų, tarp kurių mes randame užuovėją ir apgaulingą saugumą. Žmonės tokie keisti padarai, jie apsnūsta, nugrimzta ir gyvena patogiai neperžengdami tų ribų, nepriimdami iššūkių. Neišeidami į kelionę. Netgi priešingai – jie leidžia kasdien toms riboms siaurėti, kaip šiam tarpekliui, kol juos pradeda veržti, ir tada tampa nelaimingi. O gyvenimui grožio suteikia nuolatinė tėkmė, – jis stabteli ten, kur upelis šniokšdamas ritasi per akmenis. – Matai, koks skaidrus tekantis upės vanduo. O kas bus, jei ją užtvenksim?

– Tada vanduo sušils, galbūt susidrums, prisiveis varlių, nebebus toks skaidrus ir gaivinantis.

– Būtent. Todėl ir žmonės neturėtų sustoti, nurimti ir nugrimzti, nes kaipmat apauga maurais. Jei apsistatai sienom, sulipdai užtvanką, nusibrėži aiškias ribas, kur prasideda tavo pasaulis, tampi panašus į tą tvenkinį, kuris ilgainiui apaugs žolėm ir netgi virs pelke. Nes stovintis vanduo nebūna skaidrus.

– Tai ką patartum? Kaip būti ta upe?

– Tiesiog imti ir būti, – sako, lyg būčiau paklaususi, kaip iškepti kiaušinienę. – Netrypčioti vietoje, neapsnūsti, neapsitverti sienomis, bet judėti, tekėti, kurti, būti atviram tam, ką matai, ką sutinki savo kelyje. Reikia nebijoti improvizuoti, nebijoti sunkių situacijų, nes net ir jos geriau už ramų pelkėjimą.

Atplėšiu akis nuo upelio ir pažvelgiu aukštyn, kur kabo senų namų balkonai, atveriantys nepakartojamus vaizdus į tarpeklį, iš nedidelių namelių kaminų rūksta dūmai, o ankštuose terasiniuose kiemeliuose šalia mažų suolelių pūpso sugrėbtų lapų kaugės. Gyvenimas čia, atrodo, turėtų būti panašus į pasaką. Norėčiau čia likti, bet mes tik svečiai, tik praeiviai, kurių žingsniai tuojau pat dingsta amžinybėje, o pėdsakus tuoj apsemia vanduo.

– Žiūrėk, kaip čia gražu gyventi, – mosteli jis ranka, lyg atspėjęs mano mintis. – Atrodo kiekvieną rytą turėtum pabusti nustebęs ir laimingas, bet nesu tikras, ar čia gyvenantys žmonės tai tikrai pastebi, ar kasdien padėkoja už tokią dovaną. Įsirengia namus, pasistato terasas, nugrimzta patogumuose ir nebemato grožio aplink.

– O gal vis dėlto mato, tik nebe taip jautriai reaguoja, kaip pirmą kartą.

– Kartais atrodo, kad paprastas praeivis, vargšas piligrimas, praeidamas pro šalį, mato daugiau, nei tas, kuris būna čia kasdien. Nes keliautojas yra nuolat alkanas įspūdžių. Jis yra smalsus, jis dairosi. Keliauja atsimerkęs ir pasiryžęs viską priimti širdin, kas tik pasitaikys jo kelyje. Jis atsikratęs savininkiškumo, bent jau kelionės metu jo neslegia turtai ir sienos, statusas ir elgesio normos, todėl jis moka džiaugtis ir matyti.

– Keliautojas iš tiesų turi tik tiek, kiek nešasi su savimi, – pasakau, ir pagalvoju, kad mano kuprinėje šiandien tik vanduo, sumuštinis, žemėlapis, lietaus apsiaustas ir užrašų knygelė.

– Bet kartu jam priklauso visas pasaulis, – sako jis, lipdamas laipteliais į Lomeno miestelį.

– Mes dabar labai turtingi, mums priklauso šis miškas, šis upelis ir tiltas, šis kelias ir net šie be paliovos krentantys lapai, – šypsausi lipdama per juos.

– Taip, bet mes nesinešame jų su savimi, o pasidžiaugę einam toliau ir po kelių minučių mums priklausys visai kiti dalykai. Tokia ir yra mūsų krikščioniškos piligrimystės užduotis – išmokti turėti taip, lyg neturėtum. Išmokti džiaugtis tuo, kas tau nepriklauso. Stengtis labiau būti ir mažiau turėti.

Keliaudamas pėsčiomis tai supranti be vargo, pagalvoju. Keliaudamas netgi fiziškai pajunti, kaip slegia turėjimas, nes kuo mažiau neši, tuo lengviau eini.

Laipteliai atveda mus į nedidelio miestelio nedidelę gatvelę. Čia pastoriavo vargšo batsiuvio iš Berlyno sūnus Nikolajus, devyniolikto amžiaus pradžioje pirmasis išleidęs kelionės po šias vietas vadovą. Žingsniuojame asfaltuota gatvele, dairomės į vokiškai tvarkingus privačius kiemelius, išpuoselėtus gėlynus, išlygintas užuolaidas, lyg su pincetu išravėtus gėlynus ir spalvotus nykštukus prie durų.

– Pastorius Nikolajus turėjo dievišką akį, jis mokėjo gamtos stebuklais žavėtis kasdien ir užkrėsti kitus žmones. Iš tiesų, kad neatbuktume, kad galėtume matyti, koks nuostabus pasaulis, kad rastume dieviškumo įrodymų, mums reikia nuolat būti kelyje. Turime nuolat save žadinti, nuolat jausti alkį ir eiti atmerktomis akimis ir širdimis. Turime kasdien į mus supančius dalykus ir žmones žvelgti lyg pirmą kartą. Stebėtis, džiaugtis ir kaskart ką nors atrasti. Tai padeda jaustis laimingais.

– Bet alkis siejamas su nelaime. Alkani žmonės dažniausiai būna pikti ir nelaimingi, – sakau.

– Tik alkanas žmogus priima maistą kaip dovaną, – atsako jis man. – Tik alkanas moka juo mėgautis ir jaučia dėkingumą pasisotinęs, o visi kiti tik prikemša pilvus. Kalbu ne vien apie fizinį, bet ir apie dvasinį alkį, kuris verčia mus ieškoti atsakymų į pačius įvairiausius klausimus. Tu teisi, mes nenorime būti alkani, tai vargina, tai atima saugumo jausmą, todėl statome namus, užpildome šaldytuvus, perkame minkštas lovas ir nugrimztame jose. Išeiti į kelią, patirti nepatogumus ir alkį, atsiduoti labiau atsitiktinumui, nei taisyklėms, atvira širdimi priimti sutiktus žmones – tai juk be galo vargina. Mes randame tūkstančius priežasčių to nedaryti. Tai laiko neturim, tai pinigų, tai nuotaikos, tai tinkamų bendrakeleivių.

Jis pakelia galvą į dangų ir dairosi į grėsmingai artėjančius debesis. Prieš kelias minutes juos pastebėjau ir aš, bet nusprendžiau nekreipti dėmesio. Kita vertus, tie besimainantys pilki atspalviai danguje yra netgi savotiškai gražūs.

– Viskuo sotus žmogus yra nuobodus, – tęsia Algirdas. – Jis susikuria gražią oazę, rojaus sodą, įkalina save jame ir net nepastebi kaip po truputį pradeda trauktis pelėsiu. Jis nebenori iškišti nosies už savo kiemo tvoros ir tampa nelaimingas, nes niekas jo nebejaudina. Jam reikia naujų dirgiklių, bet ilgainiui ir jie nebejaudina, kaip turtuolio nebejaudina dar vienas automobilis garaže.

– Tada jis ieško knygų, kaip tapti laimingam, – šypsausi aš. – Ir mes esame pasiruošę jam padėti.

– Taip, tikisi rasti dešimt patarimų, kaip tapti laimingam nenulipant nuo sofos ir kaip įsigyti draugų, neatveriant durų, – juokauja kunigas.

– Ne, mūsų knygoje pats pirmas patarimas skambės...

– Kelk užpakalį nuo sofos, aukis batus ir leiskis į kelionę, – sako jis, ir mes abu nusikvatojame.

– O antroji bus...

– ...neimk daug maisto, kad pakeliui išalktum.

– Ir perlipk visas pakeliui atsiradusias tvoras, – pridedu aš.

– Su šituo patarimu reikėtų atsargiau, nes kai kurios tvoros mus saugo nuo pavojų. Gal geriau skambėtų – įvertink riziką keliaudamas.

Kitą savaitgalį bus daugiau.