Kadras iš rež. Claire Burger filmo „Tikrą meilė“ („C'est ça l'amour“, 2018 m., Prancūzija, 98 min.).

„Kino pavasaris 2019“ įsibėgėjo, o aš jau žinau, kokį filmą įsimylėjau iki ausų: prancūzų režisierės Claire Burger „Tikrą meilę“ (C'est ça l'amour, 2018). Ir nuoširdžiai abejoju, ar šiųmetiniame festivalyje man teks pamatyti ką nuostabesnio. Tiesa, filmo pavadinimą, jo vertimą, norėtųsi pakoreguoti: „Tokia ta meilė“. Atrodo, kad angliškame vertime ir lietuviškame jo atitikmenyje pametama tam tikra netobulumo semantika.

Filme belgų aktorius Bouli Lannersas vaidina vidutinio amžiaus vienišą vyrą, tėvą. Iš namų išėjus žmonai Armelle (vaid. Cécile Rémy-Boutang), Mario (Lanners), dirbančio tarnautoju vietos valdžios įstaigoje, pečius užgula nemenkas rūpestis: dvi dukros – jaunėlė Frida (vaid. Justine Lacroix) ir pilnamestytės tuoj sulauksianti Niki (vaid. Sarah Henochsberg) – gedi (nes žodžio „ilgisi“ čia per maža) iš namų išėjusios motinos. Filme balansuojama tarp dviejų naratyvų, dviejų temų: viskas prasideda kaip palikto vyro drama, kuri pamažu perauga į pasakojimą apie besąlygišką tėvo meilę savo dukroms ir šių (ne)meilę jam.

Vis dėlto didžiausią sukrėtimą po žmonos išėjimo išgyvena pats Mario. Tiesą pasakius, filme nėra akcentuojama, kodėl Armelle palieka šeimą. Matome tik tai, kad Mario jaučia kaltę.

„Kai tu grįši, aš būsiu pasikeitęs“, – žada sugniuždytas vyras. Tačiau juosta sukasi, ir mes galiausiai suprantame: Mario kaltė ypatinga, ji – begalinė, kaip begalinė yra, anot prancūzų filosofo Emmanuelio Lévino, ir atsakomybė. Iš tiesų Mario veikiausiai nieko nepadarė, o žmonės tiesiog išeina, tiesiog palieka vieni kitus, ir tai yra jų atsakomybė ar „kaltė“. Tačiau itin jautrus Mario negali susitaikyti: juk turi būti kažkas, ką jis gali pataisyti, ir viskas vėl bus kaip anksčiau, vadinasi, Mario privalo būti kaltas. Ar vyras išgyvena depresiją? Manau, kad taip.

Slegiamas destruktyvios kaltės, Mario bando išsiaiškinti žmonos išėjimo motyvus. Jis pradeda lankytis vietos teatre, kuriame Armelle dirba šviesos operatore, taip įsiliedamas į eksperimentinio pasirodymo „Atlasas“ repeticijas, kurios netikėtai virsta savotiška paties Mario terapine erdve. Mat kiekvienas, dalyvaujantis „Atlase“, turi atsinešti kažką savo, kažką asmeniško, galbūt netgi labai skaudaus.

„Aš Mario ir aš pabučiavau merginą“, – „Atlaso“ premjeros metu ant scenos ištaria Mario, kuriam bučinys su kita moterimi nei jo žmona dar visai neseniai reiškė tik liūdną prisiminimą, skausmingą bandymą atkurti, kas prarasta su Armelle.

„Gal rytoj atrodys kitaip?“ – klausia „Atlaso“ repeticijoms vadovaujanti Antonia (vaid. Antonia Buresi), tarp kurios ir Mario užsimezga gydanti draugystė. Ir Mario pusiau juokais, pusiau rimtai nusprendžia palūkėti rytojaus – gal tikrai jųdviejų su Antonia bučinys bus kitoks? Gal tikrai dalykams reikia laiko? Liūdesiui ir ilgesiui – išjausti, naujai meilei – atsirasti ir leistis tapti pažeidžiamam... vėl.

Savaip šeimos iširimą išgyvena Mario dukterys. Tačiau jų patirtis nėra paprasta: čia sumišę ir vaikiškas liūdesys, ir, rodos, pagrįstas pyktis ant suaugusiųjų, ir noras pačioms suprasti, patirti, koks tas suaugusiųjų pasaulis yra. Vyresnioji Niki trokšta intymumo, tačiau iš karto išrėžia savo vaikinui: aš nebūsiu tavo mergina, nemylėsiu tavęs. Kodėl? Įsimylėti yra baisu, įsimylėti reiškia tapti tokiai pat pažeidžiamai, kaip ir tėvas. Todėl Niki išlieka šalta, racionali, netgi atrodo, kad mamai išėjus Niki tenka šeimos galvos vaidmuo: ji slaugo susirgusį tėvą, rūpinasi besisielojančia seserimi. Niki tvirtumas, kietumas – tai jos būdas apsisaugoti nuo galimo skausmo.

Vienas gražiausių filmo epizodų – kartu ir pats komiškiausias: kada mažoji Frida susipyksta su tėvu ir užsirakina savo kambaryje, o šis, nesulaukęs jokio atsako į durų beldimą, išsineša laukan kopėčias, kad galėtų užlipti ir įsitikinti, ar dukrai nenutiko nieko blogo. Fridai, žinoma, nieko blogo nenutiko, ji tiesiog įtūžta pamačiusi tėvą už lango: rodos, net čia, savo kambaryje, ji negalinti turėti privatumo ir ramybės. Fridai, gal net labiau nei Niki reikalingas privatumas, mat ji, kitaip nei Niki, visa galva neria ieškoti meilės. Taigi kokia ta meilė yra? Ar būtinai tokia, kaip ją patiria dauguma? O ką daryti, jeigu nepritampi prie daugumos?..

Recenzijos pradžioje rašiau, kad filmą struktūruoja dvi temos, dvi meilės istorijos, bet iš tiesų dabar pati suabejojau: gal visas filmas – apie meilės jausmo daugialypiškumą? Panašiai kaip senovės graikų filosofai turėję ne vieną meilės rūšį: besąlygišką agape, žaismingą ludus, jausmingą eros, užvaldančią mania, praktišką pragma ir draugišką storge. Nes... tokia ta meilė: įvairi, sunkiai apibrėžiama, jos negali sugrūsti į vieną ar keletą stalčiukų. Galima mylėti besąlygiškai – kaip Mario, galima mylėti atsargiai – kaip Niki, galima nieko nebijoti – kaip Frida. O kartais meilė yra gydanti – kaip Mario ir Antonios...

Filmo anonsas: