EPA nuotrauka

Sekmadienio ryte popiežius Pranciškus Rabato katalikų katedroje susitiko su kunigais, vienuoliais ir vienuolėmis, kitų krikščioniškų Bažnyčių Maroke – protestantų, ortodoksų ir anglikonų delegatais. Šventojo Tėvo apmąstymo centre buvo krikščioniško gyvenimo esmė tokiame krašte, kaip Marokas, kuriame krikščionys sudaro nedidelę mažumą musulmonų daugumos visuomenėje. Tai gali būti sunku, pripažino popiežius. Tačiau krikščioniškas gyvenimas nėra skaičiuose, o misijoje. 

„Tai reiškia, mieli draugai, kad mūsų, pakrikštytųjų, kunigų ir pasišventusių misija nėra matuojama užimtų vietų skaičiumi ar kiekiu, o sugebėjimu pažadinti ar sukelti pasikeitimą, nuostabą ir užuojautą“, – pasakė popiežius. Misijos kelias nėra prozelitizme, kuris visada atveda į akligatvį, o būde, kuriuo esame su Jėzumi ir su kitais.Problema yra ne buvime neskaitlingais, bet nereikšmingais, kaip druska be sūrumo (žr. Mt 5,13-15).

Nerimas kyla tada, anot popiežiaus, kai mes, krikščionys, esame kankinami minties, jog esame reikšmingi tik tada, kai sudarome minią ir užimame visas erdves. Tačiau krikščioniškas gyvenimas yra sugebėjime „būti raugu“ ten, kur esame ir su kuo esame, nors ir gali atrodyti, kad tai nepalieka regimų ir betarpiškų pėdsakų.

Krikščionio apibrėžimas yra „susitikimas“, o ne šliejimasis prie etninės grupės, ideologinės doktrinos ar šventyklos. Esame krikščionys, nes buvome pamilti ir sutikti, o ne prozelitiškai prisijungti. Būti krikščioniu reiškia žinoti, kad mums atleista ir kad esame siųsti elgtis su kitais taip, kaip Dievas elgėsi su mumis. „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13,35).

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka

Jei krikščionis yra susitikimas, tai esminis Bažnyčios požymis yra dialogas. Ne kaip, dar kartą pabrėžė Pranciškus, madingas poelgis ir, dar mažiau, strategija savo narių skaičiui didinti. Bažnyčia turi dialoguoti dėl ištikimybės Viešpačiui, kuris iš meilės pakvietė mus į išganymo ir draugystės dialogą.

„Krikščionis šiose žemėse išmoksta būti gyvu sakramentu dialogo, kurį Dievas trokšta pradėti su kiekvienu vyru ir moterimi, nepriklausomai nuo jų gyvenimo sąlygų“, – sakė popiežius, pridūręs, jog šis dialogas turi būti pagal Jėzų – romus, nuolankus, gerbiantis asmenų laisvę, tuo pat metu degantis meile ir be apskaičiavimų. Jis paminėjo kelis „vyresniuosius brolius“, kurie pateikė tokį liudijimą ir „aukštą matą“: šv. Pranciškų Asyžietį, kuris kryžiaus karo įkarštyje keliavo sutikti sultoną al-Maliką al-Kamilą ar palaimintąjį Šarlį de Fuko (Charles de Faucault), nuolankųjį visų brolį. Taip pat visas seseris ir brolius, kurie liko artimi savo žmonėms ir misijai iki mirties.

Popiežius Pranciškus prisiminė vieno misionieriaus pastabą, kaip skamba „Tėve mūsų“ malda ten, kur krikščionys yra mažuma, kur jie apsupti kitą religiją išpažįstančių asmenų. Tokiame kontekste maldavimas „kasdienės duonos duok mums šiandien“ virto užtarimu už visą tautą, kuri, tam tikra prasme, jam buvo patikėta: ne kad administruotų, bet kad mylėtų.

Dialogas ir tokia malda konkrečiai realizuoja „žmonių brolybę“, atmeta fundamentalizmo ir skaldymo politikas, beribio uždarbio sistemas ir bjaurias ideologijas, kurios manipuliuoja žmonių likimais. Malda neatrinkinėja, neatskiria, neatstumia, tačiau meldžia „Dievo karalystės“ visiems: ne per prievartą, neapykantą ar etninį, religinį, ekonominį viršumą, tačiau per nuo Kryžiaus visiems žmonėms išlietą užuojautos jėgą.

Rabato katalikų katedroje popiežius Pranciškus susitiko ir su vaikais. EPA nuotrauka

Popiežius Pranciškus sveikina t. Jean-Pierre Schumacherį, prancūzų vienuolį, išgyvenusį per žudynes Alžyro Tibhirino trapistų vienuolyne. 1996 m. septyni vienuoliai ir 12 pasauliečių buvo pagrobti iš vienuolyno ir nužudyti. EPA nuotrauka

Susitikime Rabato katedroje popiežius pasveikino 97 metų amžiaus seserį Ersiliją, vis dar žvalią ir veiklią. EPA nuotrauka

Popiežius padėkojo savo klausytojams, kad dialogu, bendradarbiavimu ir draugyste kiekvieną dieną sėja ateitį ir viltį. „Tokiu būdu nuplėšiate kaukę ir į dienos šviesą iškeliate visus bandymus panaudoti skirtumus ir nežinojimą baimės, neapykantos ir konflikto sėjai. Žinome, kad baimė ir neapykanta, maitinami ir kreipiami, mūsų bendruomenes išmuša iš vėžių ir palieka dvasiškai bejėges“, – pastebėjo popiežius.  

Pranciškus taip pat palinkėjo „artimo meilės ekumenizmo“ tarp krikščionių Maroke, kartu tampant artimais mažiems, vargšams, kaliniams ir migrantams, dirbant dėl taikos, teisingumo, jaunuolių ugdymo, senelių, neįgaliųjų, prislėgtųjų priežiūros ir apsaugos. „Artimo meilė, ypač silpniausiems, yra geriausios progos mums darbuotis dėl susitikimo kultūros“, – sakė popiežius. Anot jo, jo klausytojai yra ne vien „šlovingos istorijos liudytojai ir pasakotojai“, bet ir „didžios ateities“ kūrėjai.