T. Matulionis pusmetį prieš savo mirtį Šeduvoje 1962 m. Iš albumo „Palaimintasis vyskupas kankinys Teofilius Matulionis“

JAV karo žurnalistas, Pulitzerio premijos laureatas George'as Anthonys Welleris (1907–2002), kaip ir kiti Vakarų korespondentai, neturėjo galimybės prieiti prie patikimų šaltinių iš Sovietų Sąjungos, tad tuoj po vyskupo Teofiliaus Matulionio mirties paskelbtame tekste yra kai kurių faktinių netikslumų. Nepaisant to, Lietuvos centrinio valstybės archyvo atsiųstą ir Juditos Gliauberzonaitės išverstą tekstą skelbiame visą, kai kur tik su nedideliais paaiškinimais.              

Rašytojas, dramaturgas, karo žurnalistas G. Welleris dirbo „The New York Times“ ir „Chicago Daily News“. 1943 m. pelnė Pulitzerio premiją kaip kasdienių karo naujienų korespondentas. Jo pranešimai apie 1945 m. rugpjūčio branduolinį bombardavimą Nagasakyje buvo cenzūruoti JAV kariuomenės ir išsamiai paskelbti tik 2006 m. (po rašytojo mirties išleido sūnus). G. Veleris gimė Bostone, 1929 m. baigė Harvardo universitetą, studijavo dramaturgiją Vienoje (Austrijoje), išleido romanų, buvo laisvai samdomas žurnalistas Europoje. 1940 m. pradėjo dirbti „Chicago Daily News“ užsienio tarnyboje, rašė apie karo veiksmus Europoje, Afrikoje, Azijoje ir Ramiojo vandenyno regione, tapo vienu žymiausių karo korespondentų. Jį kalino gestapas, vėliau Rytų Berlyne STASI, Mandžūrijos maoistai. Ir po karo G. Veleris dirbo karščiausiuose pasaulio kraštuose – Graikijoje, Birmoje, Kipre, Indokinijoje. Iki 1975 m. vadovavo „Daily News“ biurui Romoje. Mirė 95-metis savo namuose San Felice Circeo, Italijoje.

Vaidotas Žukas

George'as Welleris. Ken Lopez Bookseller Archives nuotrauka

Nikosija, Kipras, rugsėjo 5 d. („Chicago Daily News“,1962 m.) – Sovietų Sąjungos slaptoji tarnyba pagaliau užvertė 44 metų senumo bylą. Tai paskutinio okupuotų Baltijos šalių didžiojo katalikų kankinio, prieškarinės Lietuvos sostinės Kauno arkivyskupo – Teofiliaus Matulionio – byla.

24-erius metus sovietų kalėjimuose kalinto Matulionio kančios prilygo, o kartais buvo netgi didesnės negu kitų žinomų katalikų kalinių – Jugoslavijos kardinolo Aloyzijaus Stepinaco (kroatas A. Stepinacas 1998 m. beatifikuotas), čekoslovakų arkivyskupo Josefo Berano, dar kalėjime iki šiol (šiuo metu Vatikano paskelbtas Dievo tarnu), vengro Josefo Mindszenti, kuris gavo prieglobstį Amerikos diplomatinėje atstovybėje, Budapešte (pagal Vatikano suteikiamas šventumo kategorijas, dabar – Garbingasis).

Apie Matulionį, kaip kankinį, mažiau žinoma tik dėl sovietų cenzūros ir Vatikano diskretiškumo, kuris baiminosi dėl paties vyskupo saugumo. Nors lietuviai, latviai ir estai gerbė jį už atkaklumą ir drąsą, Matulionis buvo ne vien Baltijos šalių nacionalistas, metęs iššūkį sovietiniam kolosui. Jis mylėjo Rusijos žmones, puikiai kalbėjo jų kalba ir kovojo už tikėjimo laisvę bei Romos katalikų teises Rusijoje, taip pat už Bažnyčios išlikimą Baltijos kraštuose.

Matulionis pergyveno keturias sovietų slaptosios policijos kartas, o kad pergyventų penktąją, jam pritrūko savaitės. Jis atsilaikė prieš Lenino ČK ir OGPU, Stalino NKVD ir Chruščiovo KGB ir MGB. Pirmadienį, netrukus po to, kai žinia apie Matulionio mirtį pasiekė Vakarus, sovietinis jėgos aparatas tapo „tvarkos ir teisingumo ministerija“. Matulionis buvo vienintelis gyvas legendinio susitikimo, vykusio1918 m. rudenį Petrograde, liudininkas. Jo metu pusė tuzino Rusijos kunigų pasižadėjo palaikyti katalikų tikėjimo gyvastį Rusijoje bolševikiškos ateistinės politikos sąlygomis. Vėliau beveik visi jie žuvo Sibire arba sovietiniuose kalėjimuose.

Katalikai buvo toleruojami tol, kol Vatikano maisto misijos prisidėjo prie amerikiečių humanitarinės pagalbos, ir tik tuomet, jei jie buvo užsieniečiai. Tačiau kai tik Lenino „naujoji ekonominė politika“ ėmė skatinti ūkininkus auginti maistą ir jį parduoti, užsienio parama tapo nebereikalinga. Tuomet prasidėjo užsieniečių kunigų persekiojimas ir represijos. Matulionis išsikėlė beveik neįmanomą tikslą skleisti kunigystę toje vietoje, kur vyskupams buvo uždrausta šventinti į kunigus, ir visi ryšiai su Roma buvo atkirsti.

Nors ir turėdamas lietuviškas šaknis, Matulionis ėmė remti naująją kunigystę Rusijoje. Vatikanui iškilo problema, kaip slapta įšventinti jį į vyskupus ir suteikti teisę teikti kunigo šventimus, ir kad apie tai nesužinotų sovietų policija. Lenino ČK pergudravo jaunas italų vyskupas Eugenijus Pačelis (Eugenio Pacelli), vėliau tapęs popiežiumi Pijum XII, kuris Berlyne slapta įšventino į vyskupus jauną prancūzų kunigą (jėzuitą D’Herbigny, 1928 m.). Šis gavo Sovietų Sąjungos vizą, nuvyko į Leningradą ir ten slapta konsekravo Matulionį vyskupu ir suteikė jam teisę šventinti į kunigus.

Kai sovietai išsiaiškino, kas vyksta Leningrade, jie Matulionį suėmė, bet nesužinojo apie tai, kad jis yra vyskupas. Kai po trejų metų Matulionis buvo iškeistas į kelis Lietuvos komunistus (dvidešimt keturis), jį prie Lietuvos sienos pasitiko ir priešais apstulbusių rusų akis kaip vyskupą pasveikino džiūgaujančių lietuvių minia.

„Chicago Daily News“, I puslapis. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Ir per nacių, ir per sovietų invazijas Antrojo pasaulinio karo metu Matulionis daugybę kartų galėjo pabėgti į Vakarus. Vis dėlto jis apsisprendė likti ir kovoti su sovietais už „tikėjimo laisvę“, kurią žadėjo sovietų konstitucija. Nors jis buvo linkęs laikytis įstatymo raidės bei buvo aistringas polemikas, Matulionis iš paskutiniųjų stengėsi palaikyti civiliais drabužiais dėvinčių kunigų veiklą Lietuvos provincijoje. Nenorėdamas pražudyti Bažnyčios, jis apdairiai vengė oficialiai susieti ją su partizanais, nesulaukusiais pagalbos iš Vakarų, kovojusiais Lietuvos miškuose bei pelkynuose.

Kai sovietai Matulionį suėmė ir paskui paleido, jis sudavė dar vieną smūgį sistemai, slapta Vilniuje konsekravęs vyskupu dar vieną lietuvį (Vincentą Sladkevičių Birštone 1957 m.). Iš naujojo vyskupo buvo atimti įgaliojimai, o Matulionis buvo įkalintas namuose. Nors Matulioniui nebuvo leidžiama matytis su užsieniečiais, praėjusią žiemą žinia apie jo mąžtančias jėgas per Maskvą pasiekė popiežių Joną XXIII ir Matulionis buvo in absentia (nesant asmens) konsekruotas arkivyskupu.

Iš 62-ejų Matulionio kunigystės metų ketveri praėjo valdant naciams ir dvidešimt aštuoneri – komunistams, iš kurių dvidešimt ketverius jis praleido sovietiniuose kalėjimuose (išties – 16 metų). Vienintelis katalikų vyskupas, kurio kalinimo laikotarpis bent kiek prilygsta Matulionio bausmės trukmei yra 14 metų tebekalinamas Prahos arkivyskupas J. Beranas.