Kraštovaizdžio architeto René André nuotraukoje – Trakų Vokės dvaro šeimininė grafienė Tiškevičienė su drauge.

Lietuvoje pamažu atgimsta dvarų kultūra. Trakų Vokės dvaras ir parkas – tai grafų Tiškevičių palikimas, kurio tvarkymo darbai bus pradėti norint išsaugoti kultūrinio kraštovaizdžio paveldą. 

Jau šiandien rūmuose vyksta parodos, koncertai, edukaciniai užsiėmimai. Sutvarkius jų aplinką tai bus išbaigtas kultūrinio turizmo objektas. 

Ypač patogi šios dvarvietės geografinė padėtis, nes ji yra tarp Vilniaus ir Trakų. Rengiamas dviračių trasos, kuri jungs Vilnių su Trakais bei drieksis palei dvarvietės tvenkinius, projektas. 

Trakų Vokės dvaro sodybos parkas. Vilniausparkai.lt nuotrauka

Modernaus grafų Tiškevičių gyvenimo pėdsakai 

Šią dvarvietę ir parką žadama įtraukti į europinį Édouard'o André parkų, sodų paveldo kelią. Lietuvoje šis garsus kraštovaizdžio architektas, ilgą laiką buvęs vyriausiuoju Paryžiaus sodininku, projektavo Užutrakio, Lentvario Palangos ir Trakų Vokės parkus.

Toks paveldas primena Lietuvos didikų, pirmiausia Tiškevičių, išsilavinimą, galimybes, estetinį išprusimą. 

Todėl prieš rengiant Trakų Vokės dvarvietės parko tvarkymo darbų planą buvo atlikta daugybė mokslinių tyrimų – visi sprendiniai pagrįsti būtent jais. 

Atlikta daug ir įvairių tyrimų, fotografijų, vaizdų, planų ieškota ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos – Varšuvos, Krokuvos – archyvuose. Rasta daug įdomių nuotraukų. Turėta rašytinių žinių, kad ten buvo teniso kortai, ir nuotraukos tai patvirtino. 

Žinoma, Tiškevičiai propagavo sveiką gyvenimo būdą, nes giminėje buvo sergančiųjų džiova, todėl labai prižiūrėjo savo sveikatą. Šiame parke jie buvo įsirengę ano metų treniruoklius, jų nuotraukos irgi išlikusios. 

Išlikusios net XIX a. pabaigos nuotraukos, kurias darė É. André sūnus René atvykęs į Trakų Vokę. Tuo metu rūmai jau buvo pastatyti. 

René laiškuose savo tėvui rašo, kad parkas jau susiformavęs, parterio proporcijos nėra geros, jis per didelis pagal rūmus, tačiau medžių alėjos jau yra. Todėl jie sukurs tik tam tikrus mažosios architektūros elementus, madingus gėlynus parteriuose, krūmų masyvai struktūrai suteiks prancūziško šarmo. 

Tėvas ir sūnus André prisidėjo kuriant parterio dizainą, baseiną, tiltelius per tvenkinius, grotą, taip pat konsultavo grafus dėl pievų įrengimo, priežiūros. 

Grafai Tiškevičiai šį dvarą buvo praradę po 1863-iųjų sukilimo, nes buvo apkaltinti remiantys sukilėlius. Trakų Vokės dvaras buvo konfiskuotas, o visas turtas inventorizuotas. Pagal tai sužinome, kad parke buvo trys oranžerijos, retų augalų kolekcijos, augintos vynuogės. Tiesa, Tiškevičiai po gero dešimtmečio sugebėjo susigrąžinti turtą. 

Tuomet 1876 m. jie užsakė Leandro Janui Marconi, italų kilmės lenkų architektui, naują rūmų projektą. Taigi prie šios dvarvietės kūrimo prisidėjo dvi žymios kūrėjų šeimos: architektų Marconi ir kraštovaizdžio architektų André. 

Tai rodo, kokio plataus akiračio elitą turėjome. Tiškevičiai buvo labai išprusę, aukštos vidinės kultūros žmonės, grafienė Tiškevičienė užsisakinėjo iš Paryžiaus žurnalus ne tik apie madas, bet ir apie sodininkystę. 

Sąnaudos, skiriamos parkui išlaikyti, neretai buvo daug didesnės nei skiriamos rūmams. Parko priežiūra brangi visais laikais – tai buvo estetinio pasigrožėjimo ir statuso dalykas. 

Trakų Vokės dvaras ir parkas. Vilniaus miesto savivaldybės nuotrauka
Trakų Vokės dvaras ir parkas. Vilniaus miesto savivaldybės nuotrauka
Trakų Vokės dvaras ir parkas. Vilniaus miesto savivaldybės nuotrauka

Pastatų ir parkų restauravimas labai skiriasi

Trakų Vokės dvarvietėje išlikę nemažai kultūros paveldo objektų – rūmai, XVIII a. oficina, senesnė už rūmus, virtuvė-skalbykla, ūkvedžio namas, kumetynas, svirnas, vandens bokštas. Taip pat mažosios architektūros elementai: vartai, tvoros, kortų stalelis, grota. 

Siekiant atkurti visą dvarvietę, be jau atliktų projektų, rengiami ir mažosios architektūros restauravimo projektų, rengiamas vartų, tvoros bei grotos restauravimo bei tvarkymo projektas, 2018 metais nugriautas sovietmečiu statytas silikatinių plytų pastatas, kuris savo vieta bei dydžiu konkuravo su rūmais, juos gožė. 

Dvarvietės parko projektas – irgi dalis visų tvarkymo darbų. Nors visa teritorija apima net 42 ha, tačiau kol kas parengtas projektas centrinės parko dalies – 10 ha – sutvarkyti, taip pat parengtas tvenkinių sistemos tvarkymo projektas, bus atkurti istoriniai mediniai tilteliai. Vieni tvenkiniai buvo iškasti dar 1885–1886 metais, nes grafai Tiškevičiai prekiavo žuvimis, jas statinėse tiekė į Varšuvą, Peterburgą, kiti tvenkiniai – jau sovietmečiu. 

Šiame parke įdomu, kad visos alėjos yra skirtingos, jos atskiria erdves – didelę parko erdvę ir mažesnes, teikiančias privatumo. Jos irgi bus tvarkomos. 

Yra didžiulis skirtumas tarp architektūros ir kraštovaizdžio architektūros: restauravimo principai pagal visas tarptautines chartijas yra kitokie. Kultūrinio kraštovaizdžio objektai – gyvi objektai, jie jautrūs gamtos stichijoms. Sienos, pastato autentiškumas mums suvokiamas, jį galima paliesti, o istoriniame parke nereiškia, kad būtinai turėsime galimybę prisiliesti prie medžio, kuris augo prieš 200 metų. Istorinio parko autentiškumas yra išlikusios erdvės, panoramos, perspektyvų kompozicijos, geometrinė struktūra, medžiai senoliai ir išsaugota ar atkurta autentiška medžių bei augalų rūšinė įvairovė. Sovietiniu laikotarpiu buvo stipriai suniokota istorinių parkų struktūra, tačiau turime džiaugtis, kad išlikę rašytiniai šaltiniai ir istorinės fotografijos mums leidžia gražinti autentišką parko išvaizdą. 

Apie Trakų Vokės parką yra išlikę daug šaltinių, yra žinoma kas, kur augo. Taip pat atliktos ne tik archeologinės takų trasų paieškos, atrasti senieji grindiniai, baseinas, bet ir bioarcheologiniai tyrimai, paimti mėginiai iš parterio ir iš jų žinoma, kas jame augo prieš 100 metų. 

Trakų Vokės parke kiekvienas alėjų medis buvo ištirtas ne vieno mokslininko: ekspertai iš Lenkijos, tyrimus atliko dr. Remigijus Bakys, arboristas Renaldas Žilinskas. Buvo atliekami visų alėjose augančių medžių arboristiniai tyrimai, vertinta šaknų būklė –   kiekvieną medį vertino kelių sričių mokslininkai: dendralogas, arboristas, biopatologas. Kiekvienam medžiui sudarytas jo pasas, kuriame detalus būklės aprašymas. 

Trakų Vokės dvaro sodybos parkas. Redo Vilimo / BFL nuotrauka
Trakų Vokės dvaro sodybos parkas. Redo Vilimo / BFL nuotrauka

Remiantys tyrimų duomenimis ir buvo priimti sprendimai. 

Ilgoji, arba Liepų gatvės, alėja, vedanti nuo Baltųjų vartų rūmų link, yra ne pačios geriausios būklės dėl sovietiniais laikais atlikto blogo genėjimo. Čia jau atlikti genėjimo darbai, dar bus atlikti arboristiniai darbai siekiant stabilizuoti atskirus medžius ir maksimaliai prailginti šios įspūdingos alėjos amžių. Visų medžių joje amžius apie 90 metų. Ji autentiška, sodinta dar grafų Tiškevičių laikais. Šios alėjos medžiai gerai išliko, nes paliktas skaldos takas, šalia nėra jokių inžinierinių tinklų, todėl medžių šaknys nepažeistos, jie gauna reikiama kiekį maistinių medžiagų ir tikimasi augs dar ilgai.

Yra dar trys šoninės alėjos. Tai Raudonų vartų, Koplyčios ir buvusios gyvatvorės alėjos nuo koplyčios iki parterio, tačiau ji jau beveik prarasta. Yra tik likučiai.

Daugiausia pokyčių bus Raudonų vartų alėjoje. Šie vartai senesni už rūmus, tai buvusios dvarvietės palikimas. Yra išlikęs šių vartų 1841 metų projektas. Juo reikia ištraukti iš po žemių sluoksnio, apie 80 cm jų yra po žeme. Sovietmečiu buvo asfaltuotas takas, pakeltas žemės lygis ir todėl sukurtas visai kitoks įspūdis įeiti į parką. Juk yra skirtumas žengiama per žemus, ar per aukštus vartus. 

Kraštovaizdžio kūrimas – grįžimas į lėtą laiką

Buvusios gyvatvorės alėja, kur dabar auga į visas puses išsikraipiusios liepos, po ilgų diskusijų bei tyrimų  tarp specialistų nuspręsta palikti šalinant tik aukščiau pavojaus laipsnį turinčius medžius, nors pirminis sumanymas buvo visai kitoks. 

Tai buvusi liepų gyvatvorė. Medžiai sodinti šachmatų tvarka, atstumai tarp jų apie 1 metrai. Liepos sodintos būti ne medžiu, bet aukštu krūmu – gyvasiene. Tačiau kai tik liautasi tą gyvatvorę genėti ir medžiai paleisti augti, kiekvienas ėmė kovoti už vietą po saule ir ėmė linkti ten, kur jos daugiau.

Todėl šiandien čia labai įspūdinga, egzotiška, bet labai blogos būklės alėja. Čia buvo atlikti kiti tyrimai – šaknų stabilumo testas, kai uždėjus apkrovas tempiamas medis ir tikrinama, kokius vėjo gūsius gali atlaikyti. Pagal tai teikiamos rekomendacijos, kiek reiktų mažinti lajos. Paaiškėjo, kad reikia šalinti apie 30 proc. lajos. 

Tai ir bus padaryta, siekiant išsaugoti šiuos medžius, kurių amžius apie 90 metų, panašus amžius kaip ir baltų vartų alėjos. Taigi, vienaamžiai medžiai, kuria visai kitokį vaizdą. Tiesa, joje yra vėlyvesnių sodinukų – klevų. 

Ir nors šios alėjos būklė prasta, ji išsaugota bus atlikus didelės apimties arboristinius tvarkymo darbus. 

Labai svarbu suprasti, kad parkai nėra laukinė gamta, tai žmogaus rankų kūrinys, tai gyvoji architektūra. 

Remiamasi kaimynų patirtimi, kur jau atkurti istoriniai parkai, dirbama ir čia. Todėl bus pradėtas avarinių želdinių šalinimas, genėjimai, arboristiniai darbai, istorinio želdyno restauravimas. Visa tai pagrįsta istoriniais, deandrologiniais, kraštovaizdžio tyrimais, Eduardo ir Rene Andre kūrybos principais ir tarptautiniais istorinių želdynų tvarkymo pavyzdžiais. 

Juk istorinis parkas nėra naujai kuriamas parkas, nes pagrindinis tikslas atskleisti kuo daugiau buvusių užmanymų ir juos išsaugoti.

Vilniaus miesto savivaldybės informacija