Baleto šokėjas Mantas Daraškevičius. Martyno Aleksos nuotrauka

Kolegų žinomas kaip žodžio kišenėje neieškantis ir pirmas visus užkalbinantis linksmuolis, šįkart šokėjas MANTAS DARAŠKEVIČIUS apie bręstančius savo karjeros pokyčius prabilo rimtai.

Jam skirtą Auksinį scenos kryžių Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro artistas išvydo tik kitą rytą: tuo metu, kai Valstybiniame Šiaulių dramos teatre prasidėjo apdovanojimų ceremonija, M. Daraškevičius savojo teatro scenoje jau šoko spektaklyje „Piaf“.

Kas pirmasis jums pranešė apie skirtą apdovanojimą?

Apie apdovanojimą sužinojau per spektaklio pertrauką, pasibaigus pirmajam „Piaf“ veiksmui. Užkulisiuose pasitiko kolegos ir pranešė gerą žinią. Nemeluosiu – šalies teatralų pripažinimas buvo malonus, tačiau iš kojų manęs neišvertė. Mano gyvenimo Auksinis scenos kryžius niekaip nepakeis: turiu planų ir stengsiuosi juos įgyvendinti.

Ar audringai šventėte po spektaklio?

Nuo teatro kolektyvo scenoje gavau turbūt didžiausią raudonų rožių puokštę savo gyvenime. Žmona Agnė vakarui parūpino didelį skanų šokoladinį tortą, jį kartu su penkerių metų dukrele Mėja ir valgėme trise ramiai šeimyniškai vakarodami. Didžiąją dalį torto per naktį suvalgiau aš, bet dešimtą valandą ryto kaip įprasta kartu su visa trupe atskubėjau mankštintis į baleto salę.

Ir čia pagaliau pirmąkart pačiupinėjote savąjį Auksinį scenos kryžių.

Taip, vietoj įprastų pamokoms melodijų koncertmeisterė užgrojo motyvą iš „Graiko Zorbos“. Trupės atstovai, kolegoms plojant, užkabino man ant kaklo Auksinį scenos kryžių ir įteikė dovanas.

Prisipažinkite – gal visgi graužiatės, kad negalėjote dalyvauti penktadienį Šiauliuose vykusioje iškilmingoje apdovanojimų ceremonijoje?

Jokiu būdu. Tikiuosi, niekas nepagalvojo, kad savo neatvykimu išreiškiau kam nors nepagarbą: juk ceremonijoje nedalyvavau dėl garbingos priežasties – tuo metu šokau Vilniuje. Atvirai prisipažinsiu: net nesvarsčiau galimybės atsisakyti spektaklio dėl to, kad man gali įteikti Auksinį scenos kryžių.

Dėl apdovanojimo konkuravote su trupės kolega Jonu Lauciumi, su kuriuo buvote nominuoti už tuose pačiuose spektakliuose („Korsaras“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre bei „Graikas Zorba“ Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre) sukurtus vaidmenis.

Su Jonu baleto trupėje dirbame petys į petį, bet niekada nekonkuruojame. Mes esame skirtingų amplua šokėjai: jam dažniausiai tenka pagrindinio lyrinio herojaus (įsimylėjusio Princo) vaidmuo, o man – charakterinio plano vaidmenys. Todėl ir šokame greta tuose pačiuose spektakliuose, draugiškai padėdami vienas kitam sunkiomis akimirkomis. Neabejoju, kad J. Laucius savo Auksinį scenos kryžių dar atsiims, ir tikriausiai ne vieną.

Baleto šokėjas Mantas Daraškevičius. Martyno Aleksos nuotrauka
Mantas Daraškevičius. Martyno Aleksos nuotrauka

MANTAS DARAŠKEVIČIUS: Dabar mano svajonė – kelionė į Šaolino vienuolyną. Jaučiu, kad tai atvertų man naujų galimybių kaip šokėjui. Ir Auksinį scenos kryžių priimu kaip savotišką palaiminimą šiam planui.

O jei būtumėte ceremonijoje dalyvavęs – kokią laureato kalbą nuo scenos būtų išgirdę visi renginio ir TV transliacijos žiūrovai?

Pirmiausia būčiau padėkojęs savo žmonai Agnei – už palaikymą sunkiomis akimirkomis ir nuoširdų džiaugsmą, kai man sekasi. Tuomet Petrui Skirmantui, nes jo dėka atsiradau balete. Mes gyvenome kaimynystėje, abu su jaunesniu broliu buvom dviejų P. Skirmanto sūnų bendraamžiai ir bendraudavome. P. Skirmantas atkreipė dėmesį į mano fizinius duomenis ir pasiūlė mamai mane nuvesti į baleto mokyklos atranką. Tad jį laikau savo, kaip šokėjo, krikštatėviu.

Dar būčiau padėkojęs visiems savo baleto mokytojams – Jonui Katakinui (amžinatilsį), Aleksandrui Semionovui, Danieliui Kiršiui, Aušrai Gineitytei ir visiems Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojams, ypač Jolantai Vymerytei ir vaidybą dėstančiai dramos aktorei Elzei Gudavičiūtei.

Esu dėkingas LNOBT baleto trupės vadovams Rūtai Butvilienei ir Krzysztofui Pastorui už tai, kad turėjome nuostabią galimybę padirbėti su choreografu Manueliu Legris statant baletą „Korsaras“. Taip pat „Graiko Zorbos“ pastatymo iniciatoriams Donatui Bakėjui ir Jonui Sakalauskui, dėl kurių užsidegimo legendinis choreografas Lorca Massine atvyko į Klaipėdą.

Dėkoju Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro bei Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro kolegoms, su kuriais patyriau jaudinančių ir nepakartojamų akimirkų. Taip pat nepailstančiai baleto mecenatei Ramintai Kuprevičienei, kuri yra neatsiejama baleto trupės dalis ir rūpinasi mumis tartum savo vaikais.

Ir, žinoma, Voldemarui Chlebinskui – legendiniam LNOBT spektaklio Zorbai, kuris prieš du dešimtmečius už šį vaidmenį buvo apdovanotas Auksinio scenos kryžiaus pirmtaku – Kristoforu. Jam pirmajam prisipažinau, kad ketinu šokti Zorbą, ir sulaukiau palaikymo.

Minėjote, kad turite planų, kuriuos stengsitės įgyvendinti. Galima sužinoti, kokių?

Tie planai susiję su šiuolaikiniu šokiu. Panorau į šokio pasaulį pažvelgti plačiau. Todėl šįmet ketinu atidžiai stebėti (kiek spektakliai ir repeticijos leis) festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ pasirodymus. Iki šiol man atrodė, kad dviejose valtyse tuo pačiu metu sėdėti neįmanoma: privalu rinktis arba klasikinio, arba šiuolaikinio šokio kryptį. O dabar supratau, kad nereikia rinktis, nes galiu turėti abu.

Ne paslaptis, kad baleto meistrai neretai iš aukšto vertina kitus šokio žanrus: juk jie panorėję šiuolaikinio šokio spektakliuose šokti gali (ką įrodo ir choreografo Mauro Bigonzetti statytas „Piaf“), o štai šiuolaikinio šokio atstovai vargiai pakeistų Jus baletuose... Norėtumėte šią takoskyrą naikinti?

Nuoširdžiai norėčiau, kad abi – klasikinio ir šiuolaikinio šokio – bendruomenės draugiškai bendradarbiautų, kurdamos grožį ir gėrį. Tuo labiau kad giliau pasidomėjus šiuolaikinėmis metodikomis galima atrasti dalykų, kurie mums, baleto šokėjams, irgi naudingi.

Spalį Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre žiūrovai išvys garsaus šiuolaikinio choreografo Itziko Galili naujo darbo „Amžinybė ir viena diena“ pasaulinę premjerą. Ar jau gavote vaidmenį šiame spektaklyje? 

Po šokėjų atrankos išgirdau, kad jame tikrai šoksiu, tik dar nežinau ką. Visgi daug vilčių dedu į šį projektą, nes choreografas man pasirodė labai įdomus. Tai tapo dar viena paskata nuosekliau pasidomėti šiuolaikiniu šokiu, kad mano indėlis būsimoje premjeroje taptų kaip įmanoma solidesnis.

Gal turite planų pats kurti šiuolaikinio šokio spektaklius, o ne tik juose šokti?

Iki šiol nejaučiau tokio įkvėpimo. O jeigu nejaučiu įkvėpimo – tai nieko ir nedarau. Vadinu tai savo sėkmės formule: vietoj to, ko nesinori daryti, verčiau užsiimti tuo, kuo norisi.

Bet neseniai P. Skirmantas, kuris dabar yra mano dėstytojas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, skyrė užduotį patiems sukurti šokio kompoziciją. Tai dariau pirmą kartą gyvenime. Pasirinkau „Mirštančiosios gulbės“ muziką, tik mano miniatiūroje tai buvo ne gulbė, o sena meška... Ir tokia kūryba man pradėjo patikti.

Mantas Daraškevičius. Martyno Aleksos nuotrauka

Tai gal ir „Kūrybiniame impulse“ žadate pasirodyti kaip choreografas?

Šįmet dar ne, bet ateičiai minčių turiu. Pradėsiu nuo to, kad mūsų trupė su Piotro Čaikovskio baletų pastatymais jau gal dešimtį kartų gastroliavo Kinijoje. Kadangi „Gulbių ežere“, kuris kinams labiausiai patinka, pasirodau retai, į Kiniją su trupe vykau tik keletą kartų, bet jų užteko, kad prisiminčiau savo vaikystės susidomėjimą kovos menais. O prisiminęs atradau Ušu – vieną iš Kung fu atšakų, turinčią nemažai panašumų su vakarietiškuoju baletu. Iš pradžių stebėjau meistrų praktikas internete, vėliau pats pradėjau lankyti Ušu treniruotes. Dabar mano svajonė – kelionė į Šaolino vienuolyną. Jaučiu, kad tai atvertų man naujų galimybių kaip šokėjui. Ir Auksinį scenos kryžių priimu kaip savotišką palaiminimą šiam planui.