Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2018-ųjų 10-ajame numeryje).

Unsplash.com nuotrauka

Valerijus

Pirmą kartą į socialinį centrą „Betanija“ atvykau prieš beveik dvejus metus – studijuodama Lione mačiau daug skurstančių, kuriems padėti negalėjau, tad pasižadėjau sugrįžusi į Lietuvą pradėti savanoriauti „Betanijoje“. Savanoriaudama ten turėjau galimybę susidaryti nesuredukuotą ir nešablonišką vaizdą apie ten besilankančius. Draugams ir artimiesiems norėdavau pasakoti istorijas apie betaniečius, bandydama parodyti kiekvienos istorijos autentiškumą, asmeninę ten besilankančio žmogaus tragediją ir galiausiai šviesius, viltingus jų gyvenimo momentus – net „sėkmės istorijas“. Dviejomis istorijomis norėčiau pasidalyti su Jumis.

Valerijų pažįstu nuo praeitos žiemos, kai su bičiuliais eidavome į „Betaniją“ budėti naktimis. Tais metais dėl šaltos žiemos pirmą kartą „Betanijos“ lankytojams, neturintiems namų, buvo leidžiama miegoti centro patalpose. Valerijus buvo vienas iš šių naktinių „Betanijos“ lankytojų. Tą kartą į Betaniją užsukęs Valerijus pats mane užkalbino, sakė, jog gerai mane prisimena.

Kadangi pokalbio su Valerijumi dieną su kolege dalijome Aušros Vartų atlaidų jaunimo dienos dalyvių atvirukus, skirtus betaniečiams, vieną atviruką įteikiau ir Valerijui. Jis padėkojo, paėmė atviruką, paskaitė. Po akimirkos pamačiau jo stiklines, paraudusias akis. Paklausiau, kas jį šiame tekste nuliūdino. Jis mane atsakė: o tu pati paskaityk. Čia ir prasidėjo mūsų ilgas pokalbis.

Unsplash.com nuotrauka

Valerijui šiuo metu 41 metai, jis gimė Baltarusijoje, o kai jo patėvis gavo darbą Ignalinos rajone esančiame Didžiasalyje, jie išvyko į Lietuvą ir po nepriklausomybės liko gyventi Lietuvoje. Baltarusijoje liko gyventi Valerijaus močiutė, tad ten jis dažnai apsilankydavo, ir grįždavo į Lietuvą ne tuščiomis – dėl pinigų stokos nelegaliai iš Baltarusijos gabendavo cigaretes bei alkoholį. Baltarusijoje galiausiai buvo už tai nuteistas.

Vėliau Valerijus ne kartą sėdėjo kalėjime tiek Lietuvoje, tiek Baltarusijoje. Daugiausiai už plėšimą. Paklausiau jo, kodėl jis to ėmėsi, o jis atsakė: „Pas motiną iš išdidumo nenorėjau kreiptis. O už ką man gyventi? Valgyt tai norisi – ir aš pradėjau plėšti.“

Valerijaus santykiai su motina pablogėjo tuomet, kai prieš pat Naujuosius metus, gruodžio 30 d., pavogė jo striukę, kurioje buvo visi jo pinigai, dokumentai, raktai nuo namų. Tąkart ir motina jį išvarė „pasiuntusi ant kelių raidžių“, tad nuo to laiko jis niekad neprašo motinos pagalbos ir bando išgyventi tik savo pastangomis. Ilgą laiką šios pastangos buvo paremtos neteisėta veikla, o bandymai įsidarbinti baigdavosi nesėkmingai. Po tų pačių Naujųjų metų palikęs beveik neapmokamą darbą, turėjo greitai ieškoti naujo, kadangi buvo paleistas lygtinai ir privalėjo dirbti: ne tik tam, kad turėtų pinigų, bet ir negautų nuobaudos, kurių tris surinkus būtų sugrąžintas į kalėjimą. Visgi darbo rasti nepavyko: „Įgaliotinė liepė eiti į [darbo] biržą. Atvažiuoju į biržą Naujoje Vilnioje. Biržoje pasakė, kad negaliu „atsistoti“, grįžtu į Rasų g. 8 [Vilniaus pataisos namus] ir klausė, ar atsistojau į biržą, aš pasakiau: man pasakė, kad negaliu. Tada įgaliotinė paskambino į biržą, o ten pasakė, kad aš galiu stoti į biržą. Tada gavau nuobaudą. Už 3 nuobaudas važiuoji atgal. Gavau antrą nuobaudą, kad neįsidarbinau“. Greitai Valerijus gavo ir trečią nuobaudą. Galiausiai sausio 28 dieną gavo šaukimą į teismą, po kurio vėl sugrįžo į kalėjimą. Visgi šis sugrįžimas į kalėjimą jam buvo paskutinis. Nuo to laiko Valerijus sau pažadėjo nebegrįžti į kalėjimą, o spalio 21 dieną sukako lygiai 11 metų nuo jo paskutinio sugrįžimo į laisvę. Nors Valerijus iš 41-erių savo gyvenimo metų 10 metų praleido kalėjime, pasižadėjimas po paskutinio išėjimo jį sulaiko nuo sugrįžimo už grotų: „Nereikia niekam prižadėt. Reikia sau pačiam prižadėti. Tada tu laikysies. O jeigu kitiems pasižadėsi, ne“, – sako betanietis.

Apie Betaniją, maisto gaminimą ir knygas

Pirmą kartą Valerijus „Betanijoje“ atsidūrė, kai prarado anksčiau minėtą striukę. Vienas draugas parodė Motinos Teresės seserų namus, nakvynės namus, taip pat ir Betaniją. Pašnekovas bandė lyginti šias įstaigas, teigdamas, jog Teresės seserų namuose meldžiamasi net pusvalandį, o Betanijoje užtenka tik „Tėve mūsų“, taip pat „Betanijoje“ geresnis maistas. Valerijus teigia, jog jis nėra tikintis, bet ateina į „Betaniją“ pabendrauti, pažaisti kortomis, šachmatais, šaškėmis: „Juk kartais laiką užmušt reikia“. O kartais su draugu mėgsta čia spręsti kryžiažodžius.

Vidar Nordli Mathisen/Unsplash.com nuotrauka

Esant šaltam orui Valerijus čia atvyksta sušilti, o praeitą žiemą čia ir nakvodavo, nes gyvena apleistame name, buvusioje pionierių stovykloje, dabar priklausančioje bažnyčiai. Dėl gaisro grėsmės Valerijus negali šildyti pastato pečiumi, tad naktimis tenka šalti: „Tris kaldras užsikloji ir išeini prašvitus; pasiknisi po miestą, šiukšliadėžes apeini, kokį metalą parenki“.

Su Valerijumi kalbėjomės apie įvairias profesijas. Jis minėjo, jog ir dabar daug ką galėtų dirbti, tačiau dėl pažeisto stuburo ir sprando, kuriuos susižeidė krisdamas nuo stogo, nėra pajėgus atlikti kai kurių fizinių darbų, o kitiems neturi reikiamų kvalifikacijų: „Aš galiu jus išmokyti puikiai gaminti maistą, bet neturiu jokio specialybės popieriuko. Vat problema. O kaip aš galiu be popieriuko dabar įsidarbinti? Aš daug ką galiu. Aš statybose galiu dirbti, esu stogdengys. Be to, nuo 10 metų gaminu valgyti. Motina išvažiuoja 6 valandą ryto, o grįžta 8 valandą. Pavalgyt juk jai reikia. Tėvas dirba nuo 8 val. iki 4 val., po to nuo 4 val. iki 12 val., vėliau į naktinę [pamainą] išeina. Kada jam gaminti maistą, juk jam irgi reikia pailsėti.“

Bekalbant apie maisto gaminimą Valerijus prisiminė vieną istoriją iš vaikystės, kai kartu su vyresniuoju broliu, kuriam tuo metu buvo 10 metų, prisiskynė kaimynų trešnių ir išvirė uogienės: „Močiutė kaip tik naktinėj [pamainoje] dirbo (buvo ligoninėje sesele) ir grįžo iš ryto namo, o mes ne tik kad sugebėjom tų trešnių privogti, bet dar ir uogienę išvirėm. O ji žiūri: iš kur šitie sloikai. O mes sakom: nežinom [juokiasi].“

Valerijus sakė, jog pats nebandė būti kulinaru, tačiau šio amato siekė jo brolis, nors jis ir nebaigė studijų. Valerijui juoką keldavo brolio negebėjimas gaminti pagal receptą: „Gamina valgyti ir neragauja, o viską meta pagal knygą. Kaip taip įmanoma!“

Paklausiau Valerijaus, koks laikas jam buvo pats šviesiausias, kokį brangiausią prisiminimą jis turi. Minėjo, jog brangiausi prisiminimai ateina iš vaikystės, nors būta brangių atsiminimų ir vėliau. Brangus Valerijui yra tas laikas, kai jis turi siekti tam tikro tikslo, kai tenka dėl laimės dėti daug pastangų. Kaip tokį laiką jis pamini, kai atsigulus jo žmonai į ligoninę, turėjo ne tik pats rūpintis visais gyvuliais, ūkiu, bet ir dirbo du darbus: „Maniškė susirgo, jai turėjo daryti operaciją, nes buvo žarnyno uždegimas. Tais laikais buvo podukra Aleksandra, Viktorija ir Diana. Sašai buvo 4 metai, Dianai 15, Viktorijai 11. Aš dirbdavau dviejuose darbuose. Išeinant iš darbo turėdavau pamaitinti visus gyvulius (turėjau karvę, vištas, triušius, teliuką, pora šunų), tada vėl grįžti pamaitinti per pietus, vakare ir tik tada pradėti sau gaminti valgyti. Aš po 3–4 valandas miegodavau. Vaikai visai nepadėjo: vieną kartą specialiai pastačiau kibirą su vandeniu karvei toliau ir pamačiau, jog nei per pietus, nei vakare, vaikai to kibiro neperstatė. Kaimynas pats pamatė, užėjo ir pagirdė karvę.“ Tad galiausiai kritau nuo kojų. Atvažiavau į ligoninę pas žmoną, atvežiau rūkytos mėsos, kitų produktų, o žmona su manimi nekalbėjo, nes mūsų kaimynė mane apšnekėjo. Aš supykau ir palikau vieną darbą. Mano žmona dėl to ant manęs supyko, tad aš susirinkau daiktus ir išėjau.“

Šiuo metu Valerijus žada eiti mokytis virėjo specialybės teigdamas, jog ne tik tokiu būdu turės ką žiemą veikti, bet kaip besimokantis turės kur gyventi, nes gaus bendrabutį. Vyras teigia, jog dėl traumų negali dirbti sunkaus fizinio darbo, tad virėjo specialybė būtų gera išeitis.

Apie Kalėdas, svajones ir eilėraščius

„O kaip jūs švenčiate Kalėdas?“, – paklausiau. „Mums šventė – čia ne šventė“, – sako Valerijus, – „Čia diena prisigerti. Mes su draugu išgeriam bonkę vyno, paimam po bambalį alaus, gulim ir skaitom. Mes su juo šitam [Betanijos] plane biški nesveiki. Va, televizorius [parodo į televizorių] ir knyga [parodo į savo knygą]. Mes daug daugiau knygų perskaitom nei televizoriaus žiūrim.“

Jenelle Ball / Unsplash.com nuotrauka

Valerijus prideda, jog skaito nuo pat šešerių metų, tad kai mokyklos laikais prieš vasarą jis gaudavo vasaros skaitinių sąrašą, mažai jame atrasdavo dar neperskaitytų knygų. O atsiradus podukrai, skaityti ją išmokęs ankstyvoje vaikystėje: „Pagaminau jai kubikų su raidėmis, tad ji jau trejų su puse mokėjo skaityti ir skaičiuoti. Su vaiku reikia kaip su suaugusiuoju bendrauti, o ne taip: siu siu siu.“

Suprasdama, jog jokios šviesios kalėdinės istorijos išgirsti nepavyks, paklausiu apie svajones.

„Aš neturiu svajonių. Pirmiausia žiūriu į realybę“, – sako Valerijus, pasmerkdamas mano pastangas atrasti šviesią šios istorijos pusę.

Vėliau Valerijus dar pasakoja, jog neprašytų milijono, bet norėtų mokėti daug kalbų, kokią nors sporto šaką, panašią į kovų menus ir, svarbiausia, grąžinti sveikatą į ankstesnę padėtį. Tačiau, anot jo, užvis svarbiausia turėti mylimą žmogų ir būstą, kuriame būtų šilta ir jauku.

Visą pokalbio laiką, šalia jo rankų gulėjo prieš tai minėtas atvirukas. Drįsau paklausti, kaip jaučiasi gavęs šį atviruką. Jis atsiduso ir pasakė: „Liūdna. Mano tėvai mane pasiuntė kuo toliau. Turiu sunkumų kituose santykiuose. Norėčiau eiti dirbti, bet mano draugė serga depresija ir negali būti viena.“

Beskaitydamas atviruką Valerijus prisiminė eilėraštį, kurį rusų kalba ir padeklamavo:

„Vienatvėj dienų, vakarų tuštumoj

Kur tylėt jau jėgų nebebuvo

Aš tau laiškus rašiau laužų anglimis

Tik išsiųsti nemėgau aš jų

Švintant juos aš rašiau smėlyje drėgname

Nesuprantamą jausdamas galią

Bet ar verta laiškus kojomis trypt

Jei su vėju išsiųsti galiu“.

Sakė ir pats mėgstantis kurti eilėraščius. Rašė ir rinko juos sėdėdamas kalėjime. Tačiau visa eilėraščių knyga vėliau sudegė.

Teresė

Teresę pažįstu nuo pirmųjų savanorystės dienų. Ji dirba žvakelių dirbtuvėje „Caritas Works“, kurioje ne tik gimsta daugelio gerai žinomos „Carito“ žvakelės, bet ir bažnytinės, dekoratyvinės žvakės. Teresė mielai pasakoja apie savo darbą, yra komunikabili, besišypsanti. Tačiau kiek seniau ji gyveno lygiai tokį patį gyvenimą, kaip ir daugelis „Betanijos“ lankytojų. Ši moteris ilgą laiką dienas leisdavo gatvėje, tad gerai žino tokio gyvenimo ypatybes: „Ten šalta, purvina, drėgna“, – prisimena ji. Tačiau Teresė rado jėgų palikti gatvę ir pradėti naują gyvenimo etapą. Pradžia nebuvo lengva: „Pirma bandžiau sutvarkyti problemas su antstoliais – prieš tai porą metų taupiau, kad jiems sumokėčiau. Pirmus metus taupiau – nepavyko, antrus taupiau – nepavyko. Tada spjoviau ir ėjau dirbti, o gyvenau iš 135 eurų. Turėjau mokėti už būstą, telefoną.“

Teresė sako, jog tokiam sprendimui tiesiog atėjo metas: „Iki 25-erių lakstai, nenori dirbi, nes nesusimąstai, bet ateina laikas, kai supranti, kad jau gana ir pradedi tvarkytis.“ Pirmiausia Teresė darbavosi kitoje įmonėje, bet vėliau buvęs „Betanijos“ vadovas ją pakvietė gaminti žvakes, kur darbuojasi jau ketverius metus.

Visgi, anot Teresės, naujas gyvenimo etapas atneša ir tam tikrų įsipareigojimų, o gyvenant gatvėje gali rasti daug privalumų: „Ten nereikia mokėti mokesčių, keltis iš ryto. Gyvenant būste, turi už jį mokėti, taip pat už šildymą. Reikia atsikelt, kažką pavalgyt, kažką apsirengt. Juk į gatvę gali išeiti bet kaip, o darbe turi būti švarus, apsirengęs, kvepiantis, pavalgęs, dar su savimi turi atsinešti pietus.“

Matt Collamer / Unsplash.com nuotrauka

Teresė – ne tik žvakelių gamintoja. Sugebėjusi palikti gatvę, ji padeda kitiems atsistoti ant kojų, į savo darbą įtraukdama nakvynės namų lankytojus: „Čia yra minkštos darbo vietos. Pradžia. Turi keltis anksti iš ryto, priprasti persirengti. Tokiu būdu jie gali išsimokėti dalį antstoliams ir judėti toliau.“ Vis dėlto Teresė užsimena, jog ne visi kartu su ja dirbdavę žmonės pradėdavo naują gyvenimą: „Kiti nenori. Jie po darbo vis tiek grįžta prie to paties gyvenimo – gyvena nakvynės namuose, įsiskolina antstoliams. Yra pavienės situacijos, kur nueina toliau, bet čia nedaug tokių.“

Tačiau Teresė nenuleidžia rankų – ji ne tik kviečiasi į svečius tuos, kurie lankosi „Betanijoje“ ar darbuojasi žvakių įmonėje, bet kai kuriuos priima ir ilgesniam laikui. Toks Teresės veiksmas nėra tik draugiškumo parodymas, bet ir jos intencija įkvėpti žmones pradėti gyventi kitaip: „Visi tie, kurie pas mane dirbo, yra buvę mano namuose. Kai kurie pas mane nakvodavo. Pakviečiu pas save, kad parodyčiau, kaip galima gyventi, kad parodyčiau, jog gatvė neturi būti prioritetas, kad įmanoma išsikelti iš gatvės, išsinuomoti ir sutvarkyti būstą, gauti algą ir gyventi. Aš negaunu daug. Sumoku už būstą, internetą, nuomą ir kažkaip gyvenu. Mano namuose nėra nieko ypatingo: turiu lovą, sekciją, kompiuterį, televizorių. Nedaug vietos, bet turiu kažką.“ Pasak Teresės, pokyčiui svarbiausi yra ne pinigai: „Pinigai čia ne prioritetas. Svarbu turėti namus, porą baldų juose bei darbą. Tada jau viskas eisis savaime, tačiau jeigu žmogus nenori, jis nieko nepasieks, nuolat ateis į „Betaniją“ ir gers. Jeigu žmogus nenori, jis nesikeičia.“

Paklausius Teresės apie jos svajones, ji pasakė, jog šiuo metu turi viską, ko jai reikia: „Visa kita tik daiktai. Pinigai – popieriukai. Daiktus galima nupirkti, jeigu turėsi pinigų. Reikia sveikatos, meilės, šilumos – daugiau nieko nereikia. Dabar paprasta – turi pinigų – nueini ir nuperki, o šilumos, meilės nenupirksi.“ Teresė pamini, jog Kalėdas dažniausiai praleidžia viena, ilsėdamasi po šurmulio „Betanijoje“:„Kalėdos yra šeimos šventė, o aš šeimos neturiu, kaip ir draugų.“

Teresė džiaugiasi „Betanija“ ir mano, jog buvimas šiame centre keičia žmones, nes juk čia ateina savanoriauti jaunimas, vaikai, suaugę žmonės, įvairių maldos grupelių dalyviai, su kuriais „Betanijos“ lankytojai bendrauja, užmezga santykį: „Juk jie [savanoriai] ne tik kalba apie savo gyvenimą, darbą, bet ir šiaip kalbasi, tad galbūt tai paskatina keistis.“ Kiti lankytojai atranda darbą centre arba centro darbuotojų padedami įsidarbina kitur: „Vis tiek tai keičia. Ateis čia, gal atsibos, bet ras kažką kitą ir eis toliau.“

Atsisveikinu su Terese ir kitais „Betanijos“ lankytojais ir išlekiu pro duris. Žinau, kad čia dar daug kartų sugrįšiu. Sugrįšiu, kai pasiilgsiu tikrų pokalbių ir nepagražintų istorijų, sugrįšiu mokytis jautrumo, supratimo, įsiklausymo, sugrįšiu pažinti tos pasaulio tikrovės dalies, kurią taip dažnai mėgstam suredukuoti į keletą smerkiančių žodžių su beviltiškumo gaida. „Betanija“ man visad neša viltį, kad net didžiausioje tragedijoje ir tamsybėje žmoguje nemiršta tai, kas jį daro žmogumi, kad žmogus gali keistis, ypač jei atsiras, kas jam ranką paduoda. Lozorius iš Betanijos buvo Viešpaties prikeltas. Vilniaus vargstantieji irgi turi savo „Betaniją“. Joje galime būti vertingais Jo talkininkais.