Steponas Batoras (1533–1586). XVI a. paveikslas. wikimedia.org nuotrauka

Prieš 440 metų, 1579 m. balandžio 1 d., Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras pasirašė privilegiją, kuria įsteigiamas Vilniaus universitetas. 1570 m. įsteigta Jėzuitų kolegija buvo pertvarkyta į Vilniaus akademiją – Alma academia et universitas Vilnensis soocietatis Iesu. Vilniaus universiteto steigimas atsidūrė katalikų ir protestantų mūšio lauke, nes aukštosios mokyklos sustiprinimas reiškė protestantizmo sklaidos apribojimą.

Pavedimas Jurgiui Radvilai

Žinia, jog karalius Steponas Batoras artimiausiu laiku išvyks į Lietuvą, Vilnių užliejo gaivalinga, nors ir purslota banga. Jėzuitų kolegijos džiaugsmas maišėsi su priešingai nusistačiusių didikų protestantų nerimu. Ką buvo galima tada įžvelgti kolegijos ir būsimo universiteto fundatoriaus ir pagrindinio globėjo vyskupo Valerijono Protasevičiaus akyse? Šį laikotarpį nagrinėję istorikai vienu balsu teigia, jog senelis vyskupas lengviau atsikvėpė.

1576 m. liepos 8 d. vyskupas V. Protasevičius Vilniaus universiteto steigimo reikalu popiežiui Grigaliui XIII parašė motyvacinį laišką. Tačiau Romos kurija, kaip monografijoje rašė P. Rabikauskas SJ, neskubėjo – norėjo, kad pirma apie tai pasisakytų karalius, į kurį, kaip katalikiškos šalies valdovą, nebuvo galima neatsižvelgti. Laukiant momento, kada valdovas koją įkels į Didžiąją Kunigaikštystę, buvo klojamas universiteto steigimo pamatas. 1577 metų vasarą iš Radvilų gaunamos stambios pajamos įgalino atidaryti Teologijos fakultetą.1578 m. rudenį buvo laukiami du ispanai teologai ir vienas lenkas, Šventojo Rašto specialistas — pagrindiniai būsimojo fakulteto profesoriai. Filosofijos ir laisvųjų menų fakultetas su humanitarine mokykla veikė jau keletą metų.

Paaiškėjus, jog nebėra vilties, kad greitu laiku karalius atvyktų į Vilnių, nuspręsta jį pasiekti ten, kad ir kur jis būtų. Tokiam svarbiam reikalui reikėjo, kad prašymą įteiktų aukštą vietą užimąs ir ypač įtakingas dignitorius. Kaip tik tą pavasarį pas savuosius viešėjo iš Romos grįžęs Vilniaus vyskupo koadjutorius kunigaikštis Jurgis Radvilas (nuo 1586 m. kardinolas). Vysk. Protasevičius ir jėzuitai šiam žymios didikų šeimos atstovui, būsimam Vilniaus vyskupui, ir pavedė iš karaliaus išgauti universiteto įsteigimo aktą.

Kokia misijos išdava?

1578 m. liepos 8 d. Lvove duotojo karaliaus Batoro diplomo įžangoje kaip prašytojas šalia Vilniaus vyskupo paminėtas ir jo koadjutorius Jurgis Radvilas. Tačiau nėra iškilmingo įvado, vadinamosios arengos; teksto pabaigoje nėra liudininkų sąrašo, ir pagaliau skelbiama, kad bus uždėtas Lenkijos — o ne Lietuvos, kaip tiktų pagal diplomo turinį — valstybinis antspaudas. Karaliaus kanceliarijos pareigūnai negalėjo nežinoti, jog be Didžiosios Kunigaikštystės antspaudo Lietuvoje neturėjo galios joks oficialaus pobūdžio valdovo aktas. Ir, kaip rašė P. Rabikauskas, „jiems taipgi, matyt, buvo aišku, kad tokiam aktui, kaip jėzuitų kolegijos į universitetą pakėlimas, iš Lietuvos kanclerio ar vicekanclerio — abu jie buvo žinomi reformatai — gauti valstybinį antspaudą kaip ir neįmanoma. „1578 m. spalio 20 d. Jėzuitų provincijolas Pranciškus Suneris, siekdamas, kad būtų uždėtas ir Lietuvos antspaudas, pasiprašė audiencijos pas karalių. Bet tuomet Krokuvoje karaliaus dvare tuomet buvęs Lietuvos vicekancleris E. Valavičius liko nepermaldaujamas. Ir pats valdovas negalėjo nieko padaryti. O karaliaus pasirašyta privilegija, tačiau nepatvirtinta LDK kanclerio protestanto Mikalojaus Radvilos Rudojo antspaudu, neturėjo galios.

Steponas Batoras steigia Vilniaus universitetą. Vincentas Smakauskas, XIX a. Lietuvos dailės muziejaus nuotrauka

Senatoriai vetavo

1579 m. kovo 2 dieną, Užgavėnių pirmadienį, karalius Steponas Batoras, kurį su iš anksto paruošta iškilmių programa pasitiko Jėzuitų kolegija, iškilmingai įžengė į Vilnių. Šį istorinį įvykį knygoje „Commentarius brevis rerum polonicarum“ detaliai aprašė palydoje dalyvavęs karaliaus sekretorius Jonas Demetrijus Solikovskis, vėliau tapęs Lvovo arkivyskupu. Kaip tik jam Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius pavedė pagal universitetų steigimo tradiciją ir aukščiausius reikalavimus parengti dokumentą ir iš karaliaus išrūpinti naują universiteto įsteigimo diplomą.

Iš Lietuvos didžiūnų tą reikalą ypač protegavo antrasis po Vilniaus vaivados ir kanclerio Mikalojaus Radvilo Rudojo valstybės veikėjas, Žemaičių seniūnas ir didysis Lietuvos maršalka Jonas Chodkevičius. Buvęs kalvinistas, 1571 m. sugrįžęs į katalikų tikėjimą, tapo karštu katalikybės gynėju ir dideliu jėzuitų rėmėju. Jis iš savo akiračio nepaleido nė vieno būsimojo universiteto steigimo žingsnio. Žemaičių seniūno Jono Chodkevičiaus akivaizdoje karalius Steponas Batoras pasirašė J. D. Solikovskio parengtą dokumentą.

Laukė būtinybė dokumentą patvirtinti Didžiosios Kunigaikštystės antspaudu. Misiją aplankyti Lietuvos kanclerį Mikalojų Radvilą Rudąjį karalius pavedė savo sekretoriui J. D. Solikovskiui. Juk suteikiamos privilegijos tarnausiančios patiems lietuviams ir jų krašto gerovei.

Kancleris, kaip rašoma, Commentarius brevis rerum polonicarum“ atsakė, pirma turįs pasitarti su kitais lietuviais senatoriais. Kuo toliau, tuo labiau reikalas darėsi vis painesnis. Daugelis tvirtino, jog Jėzuitų kolegijos pakėlimas į universitetą prieštaraująs jų laisvėms ir privilegijoms, daug kas čia įžiūrėjo reformuoto tikėjimo dusinimą. Tada visi, kurie buvo suėję su kancleriu pasitarti, atėjo drauge pas karalių ir prašė neleisti, „kad būtų skriaudžiamos jų laisvės“. „Pas karalių tuokart buvęs Jonas Chodkevičius ėmė juos išjuokti ir skaudžiai plūsti dėl tų jų reikalavimų, ir pats karalius bandė išsamiai įrodinėti savo nuosprendžio gerumą ir tinkamumą. Senatoriai išėjo nieko nesakę, bet ir nė kiek nelinkę duoti savo sutikimo.“

Arba savo noru, arba...

Karalius Steponas Batoras, pas kanclerį siųsdamas notarą Mikalojų Jasinskį, kataliką, liepė jam pasakyti, kad karalių stebinanti tokia laisvė, kuri visiškai nenorinti mokytis, nei būti pamokoma. Karalius stebisi, iš kur jie įgiję tokių privilegijų, pagal kurias jiems galima visiems laikams likti barbarais ir tūnoti be Dievo pažinimo, pamaldumo bei gerų papročių ir visiškai nesisieloti dėl tikėjimo dalykų bei gero išsilavinimo. Notaras Jasinskis grįžo su privilegijomis (be universiteto įsteigimo, tuo pačiu metu buvo išduotas dar vienas diplomas — vysk. Protasevičiaus fundacinio akto patvirtinimas), deja, be antspaudų. Tada karalius liepė pašaukti Trakų kaštelioną ir vicekanclerį Eustachą Valavičių. Šis atėjo, bet, nemokėdamas lotyniškai, su karaliumi turėjo kalbėtis per vertėją. Karalius per Jasinskį Valavičiui nurodė, kad ant parašytų Vilniaus akademijai privilegijų reikia uždėti antspaudus. Vicekancleris dar delsė, bandė išsisukinėti, atsakomybę kitiems suversti. „Tada karalius trumpai tarė: „Arba tegul savo noru uždeda antspaudus, arba, jei to nenori, tegul duoda antspaudą jam, jis pats diplomus užantspauduosiąs, bet antspaudo Valavičiui nebeatiduosiąs.“ Vicekancleris, išsigandęs ir susigėdęs, padarė tai, ko karalius norėjo, ir uždėjo antspaudus ant Vilniaus akademijai skirtų privilegijų.“ Taip savo atsiminimuose rašo J. D. Solikovskis.

„Naudotis, turėti ir džiaugtis visomis privilegijomis, išimtimis ir laisvėmis...“

1579 m. balandžio 1 dieną Vilniuje Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras išduoda Vilniaus akademijos atidarymo privilegijų raštą. Šį kartą rašto vidinė struktūra griežčiau atitinka iškilmingųjų karaliaus diplomų formą. Jis pradedamas dviguba arenga, įterpiant intituliacijos formulę (dokumento davėjo vardą ir titulus). Toliau išdėstoma, kaip Vilniaus vyskupas Valerijonas, pasikvietęs jėzuitus, juos patogiai įkurdino Vilniuje, kad jie „galėtų tinkamai mokyti jaunuomenę pamaldumo bei žinojimo ir dėstyti visus mokslo dalykus, išskyrus teisę (jurisprudenciją) ir mediciną“. Tos vyskupo pastangos labai pradžiugino karalių, juo labiau kad jis pats galėjo patirti, „su kokiu dideliu tikėjimu, užsidegimu ir uolumu tie profesoriai ėjo mokytojų pareigas“. Dėl to karalius nusprendžia: Vilniuje įsteigtai ir jėzuitams pavestai mokyklai „duoti ir suteikti akademijos ir universiteto teisę, privilegiją ir savybę, kokią turi mūsų karalystėje kitos kolegijos“. Šiam jėzuitų universitetui Vilniuje leisti „naudotis, turėti ir džiaugtis visomis privilegijomis, išimtimis ir laisvėmis, kuriomis naudojasi ir džiaugiasi mūsų karalystėje kitos kolegijos ir universitetai, o ypač Krokuvos universitetas“.

Tiesioginis teisėjas bus pats universiteto rektorius, bet geresnio drausmingumo ir administravimo dėlei svarbiuose reikaluose ir ginčuose, kitų universitetų papročiu, jie laikys ir pripažins visais laikais savo kancleriu dabartinį Vilniaus vyskupą ir fundatorių Valerijoną ir po jo kiekvieną tuo metu esantį Vilniaus vyskupą, o globėju (protektoriumi) – dabartinį Žemaičių vyskupą Merkelį Giedraitį ir po jo ten būsimuosius vyskupus. Ir pagaliau visiems be jokios išimties gyventojams karalius įsako jėzuitų universitetui Vilniuje suteiktas privilegijas, išimtis, laisves, teises, savybes ir pripažinimus išsaugoti nepaliestus, pilnus, nepažeistus ir pasirūpinti, kad ir kiti, kuriuos tie dalykai liestų, juos taip pat išsaugotų.